Matydami laisvą ir drąsią ukrainiečių tautą, kovojančią šiandien su Maskvos despotija, turėtume prisiminti ir Antrąjį Lietuvos Statutą, kuriuo kadaise rėmėsi Kijevo, Voluinės ir Podolės vaivadijų laisvė.
1566-aisiais įsigaliojęs Antrasis Lietuvos Statutas ir po Liublino unijos liko veikti Lenkijos Karalystės nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atplėštose rusėnų žemėse. Liko veikti ir stiprino, kūrė, saugojo laisvos politinės tautos tapatybę.
Taigi šiek tiek pastabų apie mūsų ir ukrainiečių protėvius jungusį Statutą iš knygelės „Res Lituana“.
Būtent 1566-ųjų Statutas padėjo tvirčiausius pamatus lietuvių, žemaičių ir rusėnų laisvai Respublikai. Jis Didžiosios Kunigaikštystės Respubliką ir seimą įtvirtino kaip pamatines krašto santvarkos ir viešojo gyvenimo sąvokas. Pirmajame teisyno skyriuje buvo išsakytas piliečio ištikimybės Respublikai reikalavimas. Antrasis Statutas numatė bausmes ne tik už Viešpaties, bet ir už Respublikos išdavystę, ne tik už Viešpačiui, bet ir už Respublikai padarytą žalą.
Ne tik Dievo ir valdovo, bet ir Respublikos meilė tapo iškelta kaip kertinė pilietinė dorybė. Krašto gynybą aptariančiame antrajame Statuto skyriuje „meilė Respublikai“ nurodyta kaip svarbiausia karo tarnybos Kunigaikštystei paskata. Sykiu pati Respublika buvo Statuto suasmeninta, susieta su piliečio šeima ir artimaisiais, jo tėviške: esant būtinybei visi kariauti privalantys „kunigaikščiai ir viešpačiai mūsų valdiniai“ [panove poddanye našy] turį eiti karo tarnybon „iš meilės Respublikai, gindami savo žmonas ir vaikus, savo tėviškės nuosavybę“ [z milosti Rečy Pospolitoe boronečy sobe žony i detej maetnosti otčyzny svoee].
Antrasis Statutas įteisino LDK Respubliką kaip visų piliečių – karo prievolininkų bajorų žemvaldžių – kartu tvarkomą ir kuriamą tikrovę, o visuotinį didįjį seimą – kaip tokios tikrovės saugojimo bei kūrimo vietą ir būdą. Šiuo Statutu didysis kunigaikštis amžiniems laikams įtvirtino Didžiosios Kunigaikštystės politinėje sąrangoje visuotinį seimą, didžia dalimi renkamą pavietų seimelių, ir suteikė teisę ne tik diduomenei, bet ir bajorijai reikalauti tokio seimo sušaukimo „Didžiosios Kunigaikštystės Respublikos reikmėms“ – „koli togo potreba okažet Rečy Pospolitoe Velikogo Knjazstva“.
Apibrėžęs parlamentinę Kunigaikštystės santvarką, plačią bajorijos savivaldą pavietuose, stipriai suvaržęs valdovo ir diduomenės galias, teisynas skelbė nuosekliai respublikonišką nuostatą: svarbiausi politiniai sprendimai krašte gali būti priimti tik piliečiams sutikus – visai riterijai patarus ir leidus.
Statutas išryškino ir respublikonišką pilietybės sampratą: visateisiai Lietuvos Respublikos piliečiai esą bajorai žemionys, žemvaldžiai, atliekantys karo prievolę ir turintys teisę bei pareigą spręsti apie savo pavieto ir Respublikos reikalus seimeliuose. Turėjimas žemės ir nuo jos eita karo tarnyba buvo pilietybės pagrindas.
Antrasis Lietuvos Statutas daug stipriau negu Pirmasis pabrėžė laisvos krašto visuomenės, laisvos tautos idėją. 1566-ųjų tekstas, skirtingai nei 1529-ųjų, Didžiąją Kunigaikštystę tapatino ne tiek su valdovu ir jo viešpačiais tarėjais, kiek su visais piliečiais, su bajorų tauta. Statutas tvirtai susiejo LDK nepriklausomybę su bajorijos ir visos visuomenės laisvėmis. Statute didžiojo kunigaikščio ir jo įpėdinių vardu prisiekiama ir pažadama: „mums [privalu] išsaugoti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir visose tos viešpatystės žemėse visų kunigaikščių ir viešpačių tarėjų, tiek dvasinių, tiek pasaulietinių, bei visų krašto ir rūmų pareigūnų, vėliavinių viešpačių, bajorijos, riterijos, miestiečių ir visų paprastų žmonių [vsich liudej pospolitych] krikščioniškas laisves, kuriose jie, kaip laisvi žmonės, nuo seniausių savo amžinųjų protėvių laikų laisvai rinkdamiesi sau Viešpačius, Lietuvos Didžiuosius Kunigaikščius, gyveno ir tvarkėsi laisvų krikščioniškų viešpatysčių pavyzdžiu bei būdu“.
Taigi Antrasis Statutas nusakė Kunigaikštystės visuomenę kaip nuo amžinųjų protėvių laisvą tautą, sudarytą ne tik iš kilmingųjų, bet ir miestiečių bei visų paprastų žmonių. Teisė laisvai rinktis valdovus išskirta kaip viena svarbiausių laisvos tautos savybių. Dar griežčiau ir išsamiau negu Pirmajame, Antrajame Statute buvo įtvirtintos LDK vientisumo ir visuomenės integralumo nuostatos. Didysis kunigaikštis įsipareigojo ne tik nesumažinti Lietuvos Kunigaikštystės gėrybių, bet ir tos Didžiosios Kunigaikštystės nuosavybėn priskirti tai, kas kadaise iš šios viešpatystės buvo išprašyta Karalystei, Mozūrams, Prūsams, Livonijai. Valdovas prisiekė neduoti Kunigaikštystėje dvasinių ir pasaulietinių pareigybių bei valdų jokiems svetimšaliams ir užsieniečiams, nei šios viešpatystės kaimynams. O jei kas iš svetimos tautos už savo nuopelnus toje respublikoje būtų įsikūręs, tas, nors būdamas Kunigaikštystės piliečiu ir tarnaudamas viešpatystei krašto tarnybą, negalįs būti į jokias dvasines ir pasaulietines pareigybes išrinktas nei Viešpaties paskirtas. Tokias pareigybes turįs gauti „tik Lietuvis ir Rusėnas [Litvin i Rusin], Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tėvynainis [uroženec] iš savo protėvių nuo seno“.
Krašto ir visuomenės integralumą bei teisyno visuotinumą skelbė ir valdovo priesaika: „visiems piliečiams <…> [leista] teisti ir tvarkyti ta viena rašytine mūsų duota teise ne tik diduomenę, bajoriją, bet ir miestus bei visus mūsų valdinius ir visus luomus toje mūsų viešpatystėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, taip pat ir Rusų žemėje, Kijevo, Žemaitijos, Voluinės, Palenkės ir kitose tai mūsų viešpatystei priklausančiose žemėse, pradedant nuo aukščiausiojo luomo iki žemiausiojo“.
Taigi Antrasis Statutas Liublino unijos išvakarėse ne tik sutelkė bei įtvirtino krašto kilmingųjų visuomenę kaip suverenią laisvų piliečių bendriją – Didžiosios Kunigaikštystės Respubliką, bet ir teigė vienos teisės jungiamų skirtingų luomų vieningumą. Nekilmingiesiems šiame teisyne dėmesio teko kur kas daugiau negu Pirmajame Statute: miestų ir miestiečių reikalams aptarti 1529-ųjų tekste buvo skirta dvylika straipsnių, o 1566-ųjų – jau dvidešimt trys. Beje, visų LDK piliečių pareigas krašto gynybai nusakančiame teisyno straipsnyje greta visų miestiečių, žemvaldžių našlių tapo įrašyti ir „mūsų totoriai“. Prieš pat Liublino seimą – 1568-ųjų birželio 15-ąją – Vilniuje valdovo duota privilegija atvėrė LDK sostinės miestiečiams Lietuvos parlamentą: Vilnius gavo teisę siųsti į visuotinį seimą du arba tris burmistrus, kurie galėjo išsakyti savo nuomonę tada, kai buvo kalbamą apie Vilniaus miestą. Kaip liudija 1569-ųjų pradžioje LDK kanceliarijos sudarytas sąrašas, tarp svarbiausių krašto asmenų, kurie raštu buvo informuojami apie valstybės reikalus ir kviečiami į visuotinius seimus kartu su pavietų seimeliuose išrinktais pasiuntiniais, būta ir moterų – kilmingų našlių.
Antrasis Statutas tapo suvoktas bei viešai pristatytas ne kaip valdovo duota, bet laisvos tautos pasirengta ir pasitvirtinta teisė. Nebe viešpats, bet piliečiai buvo skelbiami esą įstatymų davėjai. 1568-ųjų liepos 1-ąją Gardine Žygimanto Augusto išleista privilegija taip nusakė Antrojo Statuto sukūrimo aplinkybes: „Statutą jie patys [visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai] mums leidus kaip laisvi žmonės laisvai pasirengė, surašė ir patvirtino“ – „Statut oniž sami [vsi obovateli Velikoho Kniažstva Litovskoho] za dozvoleniem našim jako ludi volnyje sobie spravovali, spisali i postanovili“.
Antrasis Statutas buvo pagrįstas respublikoniška Antikos politine mintimi bei savo meto teisinėmis, filosofinėmis idėjomis. Teisyne deklaruoti valdovo įsipareigojimai: nepažeminti ne tik kilmingųjų, bet ir visų kitų luomų, saugoti ne tik bajorų, bet ir visų paprastų žmonių krikščioniškas laisves, vienu Statutu teisti ir tvarkyti visus mūsų valdinius ir visus luomus – nuo aukščiausiojo iki žemiausiojo, buvo programiniai dalykai. Didžiojo kunigaikščio pažadas užtikrinti žemųjų luomų laisves rėmėsi tuo metu skelbtomis prigimtinės bei teisinės žmonių lygybės nuostatomis, Respublikos kaip atviros visų luomų visuomenės samprata.
Vos priėmus Antrąjį Statutą, krašte imta diegti naująją parlamentinę santvarką. Pagal Statute numatytą tvarką dar tais pačiais 1566 metais buvo sušaukti net du seimai, į kuriuos pasiuntinius siuntė pavietų seimeliai. Pavietų bajorams siųstuose valdovo aplinkraščiuose priedermė dalyvauti viešajame gyvenime buvo sulyginta su karo prievole: nerūpestingai ir lėtai važiuojant į seimus ir į karus krašto reikalams daroma žala. Tų metų gruodį Gardine susirinkęs visuotinis seimas nusprendė, kad į pavietų seimelius posėdžiauti neatvykę viešpačiai tarėjai, krašto ir rūmų pareigūnai privalo būti baudžiami piniginėmis baudomis. Po poros metų vėl Gardine vykusiame seime parlamentarizmo šalininkai reikalavo tokiomis baudomis bausti ne tik tarėjus ir valstybės pareigūnus, bet visus į seimelį neatvažiavusius pavieto bajorus. Taigi senojoje Lietuvoje suvokta, kad parlamentinė Respublika esmingai priklauso nuo bajorijos politinio dalyvavimo, šio dalyvavimo svarba valstybei prilyginta krašto karinei gynybai.
Antrasis Lietuvos Statutas jungė į vieną lygiateisių kilmingųjų politinę bendriją lietuvius ir rusėnus. Ir po Liublino unijos likęs veikti nuo Lietuvos atplėštose Kijevo, Voluinės ir Podolės žemėse, jis dar ilgai saugojo simbolinį ryšį tarp dviejų laisvų tautų – lietuvių ir ukrainiečių protėvių.
Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei 1588-aisiais pasirūpinus Trečiuoju Statutu, Kijeve, Voluinėje ir Podolėje toliau veikęs Antrasis Lietuvos Statutas buvo pavadintas Voluinės Statutu.
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
Ar ukrainieciai yra rusenai ?
Tie kurie siandien narsiai tukstanciais naikina rusus…gindami savo zeme?
Kuoly ar jus suprantate kad
Kaunogardo Ros sukure baltai ?
Nemogardo valstybe kure baltai …
O ne kazkokie “skandinavai” ….
Ismokite skaityti senaja graiku kalba….
Arabu irgi praverstu …O ne lenku ….Ar rutenu…velesniais saltiniais…
Kokia apgailetina diletanto niekad neskaiciusio senuju saltiniu…originalo kalba….tiesiog kazkoks lenko baudziauninkas….
Maloniai prašyčiau pateikti naudotos literatūros sąrašą.
pradziai :
Konstantinas VII Bizantijos imperatorius “purpurinis” 905-959 m. po Kr.
( Constantine VII Porphyrogenitus (Greek: Κωνσταντῖνος Πορφυρογέννητος, translit. Kōnstantinos Porphyrogennētos)
“.De Administrando Imperio” (“On the Governance of the Empire”) is the Latin title of a Greek-language work written by the 10th-century Eastern Roman Emperor Constantine VII. The Greek title of the work is Πρὸς τὸν ἴδιον υἱὸν Ρωμανόν (“To [my] own son Romanos”).
Knyga parasyta dviem amziais anksciau pries Kaunugardo Rusios jau suslavejusios 12 amziaus kronikas…
butina skaityti senaja graiku kalba kartu su vertimais i suolaikines kalbas ir kreipti demesi i asmenvardzius ir
vietovardzius ir t.t.
atrasite daug lietuviu kalbos zodziu uzrasytu graikisku rastu ….10 tame amziuje ….
Gedgaudas ir Statkute de Rosales apie tai jau seniai rase ….
jei nukeliausime dar tukstanti metu atgal atrasime baltizmus Britanijoje ,Galijoje,Germanijoje.Ispanijoj ir
visoje siaures Europoje kur M .Gimbutas nedriso paviesinti turbut del politinio praktiskumo ar korektiskumo ….
o stai Jonas Basanavicius aptiko baltu kalbos palikima bBalkanuose ir senojoje Anatolijoje(dab Turkija)….