11 įdomiausių dalykų apie lietuvių kalbą

Dažnai girdime, kad dabartinė lietuvių kalba yra per sunki, kad šiuolaikinėms kartoms tampa vis sunkiau ją išmokti ir taisyklingai naudoti. Dėl to šiuolaikinėje visuomenėje atsirado daug palengvinimų, tokių kaip automatizuotas rašybos tikrinimas ir klaidų taisymas. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad dabartinė lietuvių turi daug istorinių aspektų, dėl kurių yra labai vertinama ir tyrinėjama.

Dažnas esame girdėję pasakymą, kad lietuvių kalba yra seniausia iš išlikusių pasaulio kalbų. Nors tikslių įrodymų, pagrįstančių šią teoriją, nėra, lietuvių kalba neabejotinai yra laikoma viena iš seniausių kalbų. Mūsų kalba nuėjo labai sunkų kelią: buvo daug metų lenkinta ir rusinta, net keturis dešimtmečius buvo visiškai draudžiama, tačiau vis tiek išliko.

Šiame straipsnyje pateikiame įdomiausius dalykus apie lietuvių kalbą.

Šiuolaikinė lietuvių kalba artimiausia indoeuropiečių kalbai

Lietuvių kalba yra priskiriama didžiausiai pasaulyje indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų grupei. Kažkada indoeuropiečių kalbų šeimai priklausančios kalbos kalbėjo viena indoeuropiečių prokalbe. Būtent šios prokalbės bruožų daugiausia išliko šiuolaikinėje lietuvių kalboje.

Lietuvių kalbai būdinga archajiška kalbos sandara: dvibalsiai, trumpieji ir ilgieji balsiai, linksniavimas, asmenavimas ir kt. Lietuvių kalba taip pat turi daug bendrų bruožų su sanskritu – senovine literatūrine Indijos kalba.

Rašytinė lietuvių kalba yra daug jaunesnė nei šnekamoji

Tiksli lietuviško rašto pradžios data nėra žinoma. Dažnai tai yra laikoma Martyno Mažvydo „Katekizmo” išleidimo data 1547 m, tačiau yra atrasta ir daug senesnių rašytinių šaltinių lietuvių kalba. Nors jau LDK laikais buvo kalbama panašia į šiuolaikinę lietuvių kalba, oficiali rašytinė kalba vis dar buvo lotynų.

Po LDK iširimo labai paplito lenkų kalba. Šiuo laikotarpiu sulenkėjusi aukštuomenė kesinosi išstumti ir šnekamąją lietuvių kalbą – buvo manoma, kad jos skambesys pernelyg ,,kaimietiškas” ir niekaip nesuderiunamas su aristokratiškumu. Tačiau paprasti kaimo žmonės nepasidavė ir niekada nenustojo kalbėti lietuviškai.

Šiuolaikinė lietuvių kalba labai skiriasi nuo senosios

Senojoje lietuvių kalboje persipynė lotynų, lenkų ir daug kitų kalbų bruožų. Būtent dėl šios priežasties ne kiekvienas sugebėtų perkaityti pirmąją lietuvišką knygą ,,Katekizmas”. Joje nebuvo dabartinei kalbai būdingų nosinių ar varnelių. Prie sunkumo skaityti prisideda ir šriftas, kuriuo parašyta knyga – tai gotikinis šriftas, kuriam būdingos įmantrių formų laužytos raidės.

Raidžių kiekis lietuvių abėcėlėje kito su laiku

Pirmąją spausdintą lietuvių kalbos abėcėlę galima rasti M. Mažvydo ,,Katekizme” – joje autorius pateikė 23 raides. Čia nerasime nosinių raidžių ar taškelių, varnelių ir brūkšnelių. Įdomu tai, kad w raidė nėra įtraukta į pirmąją abėcėlę, tačiau autoriaus naudojama knygos tekste.

Šiuolaikinėje abėcėlėje yra 32 raidės. Tokia jos sandara atsirado palyginus neseniai, kuomet iš lenkų ir čekų kalbų buvo pasiskolintos nosinės ir varnelės raidėse. Tokie rašmenys lietuvių kalboje atsirado dėl to, kad lietuvių kalbos garsams užrašyti nepakako tik lotyniško abėcėlės raidžių. Raidžių su varnelėmis rašybą pasiskolinome iš čekų kalbos, o nosines iš lenkų. Pagal jų principą buvo įvestos raidės į ir ų.

Kiek vėliau buvo įvesta raidė ė, ir galiausiai raidė ū, kurią sugalvojo pirmąją lietuvių gramatiką išleidęs J.Jablonskis. Jo 1901 m. išleistoje “Lietuviškos kalbos gramatikoje” pirmą kartą buvo užrašyta tokia abėcėlė, kurią naudojame iki šiol.

Lietuva yra vienintelė šalis, kurioje vyko knygnešių judėjimas

18 a. pabaigoje Lietuvai atsidūrus carinės Rusijos imperijos sudėtyje, buvo pradėta vykdyti nutautinimo politika – buvo draudžiami bet kokie rašytiniai šaltiniai lietuvių kalba. Negana to, caro valdžia liepė lietuviškus žodžius rašyti rusiškais rašmenimis – graždanka. Tačiau net tokie valdžios draudimai nesunaikino lietuvių kalbos.

Dėl to turime būti dėkingi knygnešiams, kurie viskuo rizikuodami kovojo dėl lietuvių kalbos išlikimo. Knygos lietuvių kalba buvo spausdinamos užsienyje, daugiausia tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje ir Amerikoje. Knygnešiai šias knygas gabendavo per sieną į Lietuvą.

Dėl to jie dažnai buvo persekiojami caro valdžios, tremiami į Sibirą. Toks judėjimas yra pripažintas unikaliu ir neturi jokių atitikmenų kitose šalyse, todėl žodis knygnešys taip pat neturi vertimų kitose kalbose.

Suvalkiečių tarmė yra bendrinės lietuvių kalbos pagrindas

Lietuvoje yra dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių, kurios toliau yra skirstomos į patarmes, šnektas ir pašnektes. Sakoma, kad suvalkijos kaimuose vis dar galima išgirsti pirminę lietuvių kalbą. Taip yra dėl to, kad būtent iš suvalkijos kilę žmonės turėjo didžiausią įtaką dabartinės lietuvių kalbos normų atsiradimui.

Tai tokie žmonės kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir kiti. Jie leido periodinę spaudą ir yra laikomi bendrinės lietuvių kalbos pradininkai.

Lietuvių kalbos kirčiavimas

Lietuvių kalba išsiskiria iš kitų indoeuropiečių kalbų savo kirčiavimu. Jose kirčiavimas yra arba labai supaprastintas, arba jau išnykęs. Lietuvių kalba yra išlaikiusi tiek priegaidžių skirtumą, tiek kilnojamą kirčio vietą. Kaip ir prieš tai, šiuolaikinėje lietuvių kalboje yra išlikusios keturios kirčiuotės. Artimiausia lietuvių kalbai – latvių kalba yra taip pat išlaikiusi kirčiavimą, tik jis čia supaprastintas ir nusistovėjęs pirmajame skiemenyje.

Pagal moters pavardę galima spręsti apie jos šeiminę padėtį

Moterų pavardžių sandara lietuvių kalboje yra išskirtinė tuo, kad dažnai pagal moters pavardę galima nustatyti, ar ji ištekėjusi. Ištekėjusios moterys paprastai renkasi vyro pavardę, prie kurios pridedama –ienė.

Netekėjusių merginų pavardžių priesagos varijuoja priklausomai nuo tėvo pavardės: –utė, –ytė, –aitė ir kit. Tik neseniai buvo leista pasirinkti kiek kitokias pavardes, nepaklūstančias senosioms tradicijoms, taip atsirado pavardės, kurių gale vietoje –ienė yra pridedama tik –ė.

Iš visų Europos kalbų lietuvių kalboje yra daugiausia maloninių ir mažybinių žodžių

Pridedant skirtingas priesagas, lietuvių kalboje žodžiams galima sukurti be galo daug mažybinių apibūdinimų. Tokie žodžiai gali būti dauginami iki begalybės, sudarant juos iš veiksmažodžių ir prieveiksmių, būdvardžių ir daiktavardžių. Dėl šios priežasties lietuvių kalba yra laikoma viena poetiškiausių kalbų.

Lietuvių kalbą sudaro apie pusę milijono žodžių.

Didysis lietuvių kalbos žodynas yra vienas didžiausių pasaulyje – jį sudaro 20 tomų, palyginimui anglų – 14 tomų, rusų – 17, o norvegų – 12 tomų. Lietuvių kalbos žodyne yra surinkti visi kadanors egzistavę žodžiai, tarp kurių tarmiški, įvairios svetimybės ir net keiksmažodžiai. Jame galima rasti ir jau išnykusių žodžių, kadaise naudotų mūsų protėvių, bet dėl pasikeitusio gyvenimo būdo tapusių nebeaktualiais.

Raidė ė yra visiškai lietuviška

Raidė ė neturi jokių atitikmenų kitose kalbose, tad ją galima laikyti visiškai lietuviška. Ji mūsų kalboje atsirado prieš mažiau nei 400 metų ir įtraukta į Danieliaus Kleino sudarytą lietuvišką gramatiką. Be to, ji išskirtinai moteriškas simbolis – ja baigiasi moterų pavardės ir vardai bei kiti moteriškos giminės žodžiai.

Galima sakyti, kad dabartinei rašytinei lietuvių kalbai yra tik kiek daugiau nei 100 metų, šnekamoji lietuvių kalba yra labai sena ir archajiška.

Jos nesunaikino ištisus dešimtmečius vykdyta denacionalizavimo politika. Dėl to turime gerbti mūsų protėvių indėlį į kalbos išsaugojimą ir ją branginti.