Išskirtinė paroda „Dzūkų divonai“: tolstantys gyvieji papročiai ir šių dienų jungtis

Sausio 27 d. Alytaus kraštotyros muziejuje (Savanorių g. 6, Alytus) duris atvėrusioje parodoje „Dzūkų divonai“ eksponuojamas ne tik tradicinės tekstilės paveldas, bet ieškoma jo sąsajų su mūsų dienomis.

Išskirtinumu alsuojanti lovatiesių paroda, išskirtinio katalogo pristatymas, talentingos tapytojos darbai ir audiovizualinis pasirodymas – net keturis meninius ir kultūrinius bruožus sujungs pirmasis Alytaus kraštotyros muziejaus (AKM) renginys, skirtas „Alytus – Lietuvos kultūros sostinė 2022“ metams.

Paroda turtinga ir meninių vertybių. Lankytojams pristatyti talentingos tapytojos Ingos Noir Mrazauskaitės darbai, įkvėpti jos močiutės austų drobių.

I. Mrazauskaitė atkartoja regėtus raštus ir tarsi pati ima austi. Visu parodos metu bus galima stebėti ir alytiškės garso dizainerės Aistės Noreikaitės audiovizualinį pasirodymą „Audžiu mintį“.

Audimas – gilūs jo papročiai, sudėtingumas, imlumas laikui, kantrybei – mūsų dienų žmogui gali kelti daug minčių, jausmų ir klausimų.

Šiandien jau niekas neaudžia dėl būtinybės turėti audinių namų reikmėms, tačiau dar atrasime žmonių, kurie, susižavėję senuoju amatu, imasi iššūkio pažinti audimo procesą giliau – išmokti austi – ir taip tarsi pavyti, pristabdyti sparčiai tolstantį gyvąjį paprotį.

Įdomu, kaip į audimo procesą galėtų reaguoti mūsų smegenys? Jei jų reakciją į naują patirtį būtų galima išgirsti, kokia muzika tai būtų?

Kokį raštą išvystume, jei smegenų bangas galėtume pamatyti? Į šiuos klausimus bandys atsakyti Aistė Noreikaitė ir jos pasirodymas „Audžiu mintį“.

Dar vienas įdomus parodos bruožas – ryškaus ir spalvingo katalogo „Dzūkų divonai. Alytaus kraštotyros muziejaus lovatiesių kolekcija“ pristatymas.

Leidinyje tarsi į skrynią dailiai sugulė daugiau nei metus vykusių lovatiesių tyrinėjimų rezultatai. Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos rinkinyje saugomų išskirtinių įvairiaspalvių dzūkiškų divonų – net 178.

Eksponatų gausa ir įvairovė skatina rinkinių saugotojus stengtis supažindinti visuomenę su turtingu mūsų paveldu, jo tyrimais.

Kataloge gausu tiek divonų, tiek su audimu, verpimu susijusių eksponatų fotografijų, taip pat – ekspedicijų akimirkų, kurių metu buvo kalbintos, filmuotos senąją audimo tradiciją menančios audėjos, fiksuotos jų austos lovatiesės.

Medžiaga papildyta išsamia lovatiesių raštų, audimo technikų, verpalų analize, dalies eksponatų audimo schemomis.

Pastarosios bus ypač svarbios tiems, kurie ne tik domisi senuoju audimo papročiu, bet ir patys pasiryžta šio amato mokytis.

Skaitytojams pateikiami ir pokalbių su audėjomis fragmentai, kuriuos patogiai galima išklausyti nuskaičius kataloge esančius QR kodus.

Rengiant šį leidinį – kaip ir katalogą „Dzūkų abrūsėliai“ (2019) – muziejus bendradarbiavo su Kauno technologijos universiteto mokslininkėmis dr. Egle Kumpikaite ir dr. Audrone Ragaišiene.

„Dzūkų divonai“ sudarytoja – Rasa Stanevičiūtė, dizainerė – Vaidilutė Gailienė, redaktorė – Monika Grigūnienė, vertėja – Irena Kupčinskienė, fotografai – Antanas Lukšėnas, Dovilė Balčiūnaitė-Svirskė ir Giedrius Bernatavičius.

O kas galėtų būti užkoduota lovatiesių spalvose, raštuose? Juose išryškėja begalinis divonus audusių moterų kruopštumas.

Spalvose įžvelgsime tiek subtilius mus supančios natūralios gamtos derinius (dalis siūlų pačių audėjų dažyti natūraliais augaliniais dažais), tiek vėlesnį dirbtinio šilko siūlų spindesį, įrodantį puošnumo, ryškumo poreikį kasdienybėje.

Raštų gausa pasakoja apie ornamentų – geometrinių, augalinių, gyvūninių – ritmikos sąskambius, kurie, perduodami iš kartos į kartą, įgaudavo vis naujų bruožų.

Jei audinio metaforą pasitelktume pačiam audimo papročiui apibūdinti, tai tokio audinio pagrindas – metmenys – būtų juos audusių moterų darbštumas, preciziškumas, savo darbo išmanymas, o ataudai – jų polėkis, kūrybiškumas, jautrumas ir, žinoma, didžiulė pagarba papročiui.

Paroda Alytaus kraštotyros muziejuje veiks iki kovo 26 d.

Parengta pagal AKM pranešimą