V. Valiušaitis. Kai šiandien priešinama visuomenė, ar kartais nėra išduodami laisvės kovotojų idealai?

Šiandien garsiai linksniuojami Jono Žemaičio-Vytauto, Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto vardai, statomi jiems paminklai, bet gana dažnai be ryšio su turiniu idėjų, kurias tie vardai išreiškia.

Paskutiniais tarpukario Nepriklausomos Lietuvos metais valstybės ir tautos susvetimėjimas buvo didelis, valdančioji klasė buvo gerokai atitrūkusi nuo plačiųjų visuomenės sluoksnių ir tai tam tikra prasme turėjo įtakos, nors ir ne tai lėmė, kad 1940 m. Lietuvą ištiko katastrofa.

Pokario partizanų raštuose nusivylimo tarpukario Lietuvos socialine sankloda įrodymų apstu. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje, kalbant apie būsimą atkurtą demokratinę Lietuvą, nuoroda duodama ne į 1938 m. poperversminę, bet į 1922 m. demokratinę konstituciją.

Būdinga yra Juozo Lukšos-Daumanto, rezistencijos metais labiausiai žinomo Skrajūno slapyvardžiu, pozicija. 1947 m. gruodžio mėnesį Rezistencijos jis buvo išsiųstas per „geležinę uždangą” į Vakarus, ieškoti ryšių, palaikymo ir paramos neįsivaizduojamai sunkiomis sąlygomis gyvenančiai, bet nepasiduodančiai, kovojančiai, kenčiančiai ir žūstančiai tautai. J. Lukša, drauge su savo misijos draugu Kazimieru Pypliu-Audroniu, 1948 m. kovo 20-21 d.d. susitiko su rezistencijos atstovais Vakaruose, perskaitė pranešimą apie padėtį Lietuvoje ir jos rezistenciją.

Vakaruose jis veikė kaip BDPS – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio – įgaliotinis. Nors ta organizacija irgi jau buvo sovietų saugumo infiltruota, bet J. Lukšos pasisakymas liudija jo asmenybės kilnumą ir siekių nepriekaištingumą. Įsidėmėtina jo pareiškimo mintis: atkurtos demokratinės nepriklausomos Lietuvos politinės jėgos privalės „daboti socialinį teisingumą, paremtą naujais principais, kad mūsų tėvynėje amžiams išnyktų sūnūs ir posūniai”.

Kai šiandien eskaluojamas visuomenės susipriešinimas, ar kartais tuo pačiu nėra išduodami J. Lukšos-Daumanto, o sykiu ir A. Ramanausko-Vanago, J. Žemaičio-Vytauto idealai? Verta apie tai pagalvoti. Net jeigu jiems būtų statomi auksiniai paminklai, o kuriama „sūnų ir posūnių” Lietuva, tebūtų tai ne pagarba, o tik jų atminimo išjuoka…

Bet paskaitykime patį J. Lukšą. Tekstas saugomas Lietuvos ypatingajame archyve.

SKRAJŪNO PAREIŠKIMAS

(Praneštas 1948 m. kovo mėn. 20-21 d. posėdy, kuriame dalyvavo: Prapuolenis, Skrajūnas, Audronis ir Stuoga).

1944 metų viduryje vis arčiau ir arčiau dundant Rytų fronto kanuolėms, gana gausių pogrindžio organizacijų vadovai, rudojo okupanto metu organizavę pogrindžio būrius kovai už Lietuvos laisvę, puikiai žinodami, kad bolševizmas grįžta tęsti lietuvių tautos naikinimą, nesiryžo toliau tęsti šios laisvės kovos, o palikę kraštą pasitraukė užvėjon.

Tie, kurie pasirinko tęsti kova ir antrosios bolševikinės okupacijos metu, nepraslinkus nei pusmečiui nuo naujos okupacijos pradžios, bandė atkurti buv[usius] kovos sąjūdžius. Vieni jų žuvo, kitus Sibiras „priglaudė“, dar kiti įsijungė į naują kovos organizaciją, nepajėgdami rasti gijų su buv[usiomis] senosioms. Miestuose būrėsi pogrindžio or[ganizaci]jos, kaip LIT [Lietuvos išlaisvinimo taryba], LPS [Lietuvos partizanų sąjūdis] ir kt. ar bandėsi atkurti senąsias LLK [Lietuvos laisvės kovotojai], LLA [Lietuvos laisvės armija], LF [Lietuvių frontas] ir kt., tapo bolševikų likviduotos.

Likę jų nariai gyvi ar neareštuoti dažniausiai pasitraukė į provincijose veikiančius partizanų dalinius. Taip, ne mechanišku būdu, bet kaip išdava ilgų ir sunkių laisvės kovų gimė BDPS, ilgainiui įgavęs galutinę ir konkrečios org[anizacijos] formas, subordinuodamas savyje ne tik ginkluoto pasipriešinimo jėgas, bet ir miestų rezistencijų aktingiausias laisvės kovos pajėgas. BDPS steigimo aktas, pasirašytas 1946 m. birželio mėn. 10 d., buvo tik pirmasis krikštas minėto sąjūdžio, kurio pradžia nusitęsia keleris metus atgal, ir kurio augimas bei plėtojimasis net nėra sustojęs nei dabar.

Kiekvienas doras lietuvis, krašte nenusikaltęs l[ietuvių] t[autai], nežiūrint kokį postą jis beužimtų, bet norįs prisidėti prie lietuvių tautos laisvės kovos, save randa BDPS narių tarpe. Krašte buvo prieita sprendimo, kad mūsų laisvės kovai sėkmingiausiai gali vadovauti viena kovos organizacija, kuri glaudžiai sutaptų su dabartiniais kovojančios tautos švenčiausiais troškimais bei nuotaikomis. Štai kodėl BDPS sąjūdyje telpam buvę ir LLA, LLK, LLG, LF, LP ir įvairių partijų lyderiai, turėdami bendrą priešą ir bendrą tikslą – laisvę ir pasiektoje laisvėje laimę.

Sunkumai atsirasti vieningam BDPS sąjūdžiui krašte palyginti buvo visiškai nežymūs, tiek iš vok[iečių] meto pogr[indžio] org[anizacijų] narių, tiek iš dabartinio meto pogrindininkų. Taigi, šia proga mažam Tamstų nustebimui noriu pasakyti, kad šiandien krašte BDPS eilėse yra žinomų buvusių valstybės vyrų ir naujų, kaip minėjau, įvairių partijų vadų, kurie, atsižvelgdami į dabarties sąlygas, Iaiko daugiau negu nerealiu politinės vadovybės sudarymą partiniais koaliciniais pagrindais.

Mūsų sąjūdis krašte gimė, vystėsi iš embrioninės stadijos ir išaugo vadovaujantis darbo principu, o koalicija, apie kurią mes krašte drovimės užsiminti, gavosi automatiškai, nes Lietuvos laisvė buvo visoms partijoms, visoms organizacijoms, galop visiems lietuviams šventa, kas ir buvo bazė tokiam kovos sąjūdžiui pasiekti dabartinį jo išaugimo laipsnį.

Čia pridedu schemą, kuri vaizduoja Lietuvos pogr[indžio] vyr[iausiosios] vadovybės strukturą (Žin. <…> ).

Jūs, nagrinėdami ją iš savo užsienietiško taško, galite ją kritikuoti, galite nubraižyti daug geresnių, galbūt ir tikslesnių, demokratiškesnių, bet jos liks tik nubraižytomis, negyvomis, kaip yra negyvas popieris ar ir žodis. Aš dar kartą noriu jus užtikrinti, kad BDPS gavo sau rėmus ne iš šios schemos, bet ši schema braižyta po to, kai joje atvaizduotą struktūrą jau buvo priėmusi Liet[uvos] Rezistencija.

Mano giliu įsitikinimu, nors, galbūt ir netikslinga, bet šios org[anizacij]os struktūra, drauge ir ją vaizduojanti schema, gal ir keisis, nes nuolat keičiasi kovos ir darbo sąlygos, keičiasi priešo naikinimo metodai ir priemonės, kas nuolat padiktuoja rezistencijai naujus uždavinius ir naujus darbo barus.

Dėl pavyzdžio galiu Jums pasakyti, kad nežiūrint visų konspiracijos ir kariškos disciplinos prerogatyvų, kurių laikosi dabartinė rezistencijos vadovybė, priimant dėmesin <…> [trūksta teksto]

B. Dėl antro ir trečio darbo tvarkos punkto galiu Jums tiek pasakyti, kad BDPS Prezidiumas tvarkosi pagal savo vidaus statutą ir kuria ateities darbo programą, kurių, deja, aš šiandien čia jums negaliu perduoti, tas paliks artimiausiai ateičiai. Trumpai atsakydamas į šiuos klausimus, turiu pasakyti, kad šiandieninės kovos tikslas yra taip aiškus ne tik rezistencijos vadovybei, bet ir eiliniam kovotojui, kad dėl jo nieks nesiginčija, net nediskutuoja. Mūsų giliu įsitikinimu, kad visos programos turi prasmę tik tada, kada bus bent minimalios sąlygos ir galimybės joms įgyvendinti.

Vienintelis ir pagrindinis šiandien mūsų tikslas yra pašalinti tas kliūtis, pralaužti tas plieno uždangas, kurios sukausto mūsų tautos laisvą valią, apsisprendimą bei fizinį ir moralinį egzistavimą. Šį tikslą pasistatę sau prieš akis, mes atsiduriame prieš aibes uždavinių, kuriuos ne visada galime bent pakenčiamai atlikti, nes šioje antgamtiško sunkumo kovoje, mes jau keliskart apeliavę į vietinio pasaulio sąžinę, vis dar esame palikti visiškai vieni, be moralinės ir medžiaginės paramos ne tik svetimųjų, bet ir savųjų.

Štai kodėl iš daug tūkstančių lietuvių tremtinių ar pabėgėlių mes turime tik jums keliems tokį begalinį pasitikėjimą, kaip vieninteliams įvertinusiems krašte vedamos kovos teisingumą ir kietumą, valiai mus parėmusius ir vykdančius, greta Lietuvos karinės [organizacijos] kovotojų, karšto rezistencijos uždavinius, nesiskaitant su savo gyvybe.

Nesustodamas ilgiau ties mūsų paskirais uždaviniais ir jų neanalizuodamas (kam tas įdomu ras apygardų statutuose), noriu jus užtikrinti, kad BDPS Prezidiumas nuolat visu rimtumu svarsto savo ir priešo galimumus ir, nežiūrint begalinio jėgų skirtumo, be laimėjimo nemano trauktis iš pasirinkto kelio. Jums turbūt buvo žinoma mūsų vadovybės sudėtis 1946 m., dabar ji beveik visa pasikeitus, bet niekas nedrįstų tvirtinti, kad ji yra silpnesnė tiek intelektualiniai, tiek turiniu negu pirmoji. Gal pirmieji centralizacijos žingsniai buvo sunkiau įveikiami, bet sąlygos veikimo vis sunkėjo, vis plačiau suprantant centralizuotą kovos reikšmę. Atlikto darbo rezultatai patys už save kalba, o jūs turit tai prieš savo akis ir spręskite.

a) 1946 m. mėginimai centralizuoti vyr[iausiąjį] Polit[inės] kovos organą, šalia rezistencinių organizacijų kooptuojant demokratinių partijų atstovus, pasirodė neįmanoma ir nerealu, o tik žalinga tiek partijoms, tiek rezistencijai.

Todėl visiškai gera valia, nepaneigiant demokratinių partijų teisės dalyvauti Nepriklausomybės atstatyme ir valstybinio gyvenimo atkūrime, buvo sutarta bent ligi pereinamojo laikotarpio polit[inei] ir karinei kovai vadovauti BDPS’ui, kuriame tilpo ir kaip akt[yvios] kovos dalyviai dem[okratinių] partijų nariai. Iš vienos pusės, BDPS sąjūdžio nariai negalės atsižadėti to, ką dabartinė kova jiems įspaudžia širdyse, ir patys ar norės savo balsą turėti ir atkuriamuoju Lietuvai periodu, dabojant socialinį teisingumą, paremtą naujais principais, kad mūsų tėvynėje amžiams išnyktų sūnūs ir posūniai, o iš kitos pusės, BDPS suprasdamas, kad demokratinėj busimos Liet[uvos] santvarkoj yra būtina pasireikšti dem[okratinėms] partijoms, savo praktiškoj veikloj vengia kelti tų klausimų, kurie galėtų būti eventualia priežastim vienybės ardymo, kuri šioj sunkioj besąlyginio pasiaukojimo kovoj yra kaip būtina sąlyga kovoti ir laimėti, bet pasisako už atstatomuoju periodu VLAK‘o vdovavimą, kuriame tilps tiek BDPS, tiek dem[okratinių] partijų atstovai.

Taigi, atsiradus bet kokiai galimybei praktiškai VLAK‘ui pasireikšti, jis jau nebebus simbolis, bet praktiškai užims krašto polit[inės] vadov[ybės] postą. Dėl VLAK‘o ir Užsienio Delegatūros, galiu tiek pasakyti, kad BDPS Prezidiumas užsienio lietuvių veiklą matuoja vienu mastu, nežiūrint kokiais titulais jie veiktų. Praktiškai gi, kaip ir anksčiau minėjau, karšto rezistencija aplenkiant jus, iš kitokių liet[uvių] organizacijų nieko nėra gavusi, gal dar per anksti spręsti apie Užsienio Delegatūros varomos akcijos rezultatus, kurie <…> [trūksta teksto]

<…> netiesiogiai užgauna dažnai ne tik kad neprisidėdami prie krašto rezistencijos kovos, bet net nepripažindami mūsų egzistencinei kovai jokios reikšmės, ar diskredituodami mūsų Delegatūros varomą akciją užsieny. Mums neatrodo, kad BDPS gautų susilaukti ar iš Vykd[omosios] Tarybos, ar iš VLIK‘o baslio skersai mūsų kelio, kadangi mūsų ir jų tikslai diametraliai nesutampa – vienų kova už laisvę, o kitų – už valdžią.

Nežiūrint šitokios VLIK‘o, Vykd[omosios] Tarybos veiklos mūsų atžvilgiu, aš turiu pasakyti, kad BDPS Prezidiumas mus įgaliojo raštu ir išvykstant pakartotinai žodžiu, kad BDPS U[žsieinio] D[elegatūra] ir VLIK‘as (apie Vyk[domąją] Tar[ybą] kraštas dar nežino) rastų būdų suderintai veikti užsienyje ir tam pasiekti visa padaryti, kad ši veikla būtų suderinta su krašto veikla ir praktiškais kovos reikalavimais.

Dėl santykių su ekstra lietuviškais veiksniais kraštas mano, kad rezistencijos vardu padaryti angažamentai yra tikslūs ir toliau ta krypčia vystytini, kol pasiekta ganėtinai pakankama kraštui parama, kurios šiandien pasigendama.

Krašto Vadovybė labai pozityviai vertina įgaliotų ministerių, min. Lozoraičio, Škirpos, Balučio ir Šaulio laikyseną krašto rezistencijos atžvilgiu ir jų nuoširdų supratimą bei norą padėti kovojančiam kraštui. Krašto vadovybė priima tai nuoširdžiai su pilnu pasitikėjimu ir geriausia viltimi ateities bendradarbiavime.

Antras svarbus veiksnys pozityviai vertinamas krašto vadovybės yra susidarymas ir veikla inf[ormacijos] srity. Krasto Pol[itinė] Vadovybė pageidauja, kad Paryžiaus ekipa pasektų ir kt. lietuvių intelekt[ualinės] pajėgos, iškeldamos nūdieninius tikruosius lietuvių tautos tikslus ir kovą.

Be to, Krašto Vadovybė pageidauja, kad U[žsieinio] D[elegatūra] paruoštų ir atrinktų iš lietuvių tarpo reikiamus kadrus kiekvienu atveju vykdyti kovos dinaminius uždavinius.

BDPS Prezidiumo nariui Prapuoleniui už parodytą pasiaukojimą ir įdėtą triūsą bei pasiektus laimėjimus jo darbo baruos, krašto Pol[itinė] Vadovybė per mane nuoširdžiai dėkoja ir linki dar didesnės sėkmės.