J.S. Laučiūtė. Tėvynės sąjunga, kur tavo tėvynė?

Kai koks nors nemalonumas ištinka žmones jų privačiame gyvenime, jie dažnai guodžiami fraze: „Laikas viską išgydys“.

Valstybės gyvenime, politikoje šita frazė neretai suveikia „ontrep“, kaip sako žemaičiai: laikui bėgant, iš įvairių nešvarių vandenų, purvynų, liūnų, ima lįsti ar yra ištraukiami visi „galai“, kuriuos susikompromitavę politikai mėgino nuskandinti.

Taip ir dabar Lietuvoje: kiek besuka uodegą vyriausybė, ypač didžiausių skandalų autoryste besidalinantys TS-LKD partiečiai, kiek bemeluotų jos ištikimieji propagandistai, į paviršių lenda vis daugiau faktų, liudijančių valdžios nenaudai.

Gruodžio 20 d. „Lietuvos ryte“ paskelbta informacija pasakoja apie tai, kad tas prasto skonio serialas „Sankcijos Baltarusijai“, kurį suka vyriausybė, viso labo tėra tik priedanga grupei draugų, po kuria jie mėgina užbaigti dar likusio valstybės turto privatizaciją.

Po to, kai konservatoriai savo laiku nuostabiai „pelningai“ pardavė – už 1 Litą – „Mažeikių naftą“, Lietuvoje dar buvo likusios dvi stambesnės valstybės valdomos įmonės, kurios be daugybės sukurtų darbo vietų, nešė valstybei dar ir visai apčiuopiamą pelną.

Tai, sprendžiant iš to, kas vyko pastaraisiais mėnesiais, valdančioji koalicija bus „sutarusi“: tradiciniai liberalai pelningai „tesaugo“ gamtą ir jos turtus, laisvieji liberalai teprastūminėja „žmonių“ teises, tokias, kaip teisė laisviau šniaukti narkotikus, teisė jaunimui anksčiau pradėti lakti alkoholį, teisė vienalyčiams kurti šeimas ir pan., o konservatoriai tuo tarpu teprivatizuoja viską, kas dar nesuprivatizuota, pradedant „Lietuvos geležinkeliais“ (toliau LG) ir Klaipėdos uostu, ir baigiant viena kita žinybine sanatorija, poilsio kompleksais.

Pastarųjų, pasirodo, buvo prisikaupę Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, tad tai pastebėjusi akyloji ministrė Bilotaitė, sutaupiusi laiko nuo migrantų problemų, energinga ranka „sutvarkė“ Palangos „Pušyno“ sanatorijos ateitį.

Tiesa, girdėjau žmones stebintis, kodėl ji neatidavė į draugių/draugų rankas ir kitų VRM priklausančių tokio pat tipo policijai „nepriderančių“ įstaigų Trakuose ir kitur, bet gal dar tebevyksta pokiliminės derybos, kuris iš draugų labiausiai nusipelno tokių dovanų?

O „Lietuvos ryto“ informacija labai paprasta, nereikalaujanti kelių tomų interpretacijų ir konstitucinių „patikslinimų“: „Gruodžio 17-osios vakarą LG gavo oficialų OFAC raštą, kuriuo atsakoma į lapkričio 12 d. pateiktą prašymą raštu išaiškinti ir patvirtinti iki tol per žodines konsultacijas suteiktą informaciją dėl gruodžio 8 d. įsigaliojusių JAV sankcijų taikymo. Iš OFAC gautu išaiškinimu LTG pasidalino su Vyriausybe, Susisiekimo ir Užsienio reikalų ministerijomis. Ilgalaikę sutartį su „Belaruskalij“ LTG pasirašė 2018 m., ji galioja iki 2023 m. pabaigos.

Kadangi JAV sankcijos nėra taikomos LG, jų paskelbimas nesuteikia bendrovei teisėto pagrindo stabdyti sutartinių įsipareigojimų vykdymą. LG ir „Belaruskalij“ sutartyje numatyta, kad ji gali būti nutraukiama įspėjus apie tai prieš 12 mėnesių. To nepadarius ir LG nutraukus sutartį anksčiau vienašališkai, kita pusė gali reikalauti atlyginti patirtas sąnaudas ir prarastas pajamas. Teismui patenkinus net ir dalį tokio ieškinio, tai galimai grėstų LG bankrotu“.

Ir nejaugi dabar kas nors patikės, kad LG vadovybė tikrai nusikalto, sudariusi Lietuvai pelningą sutartį su Baltarusijos kalio trąšų gamykla, o paskui, kol TS-LKD deleguoti ministrai drebino orą, reikalaudami sankcijų Baltarusijai, ramiai darė savo darbą, laikydamiesi prisiimtų tarptautinio lygio įsipareigojimų. O ne laiku nutraukę sutartį, jei atidžiai paskaitėte cituojamą tekstą, jie nugramzdintų valstybinę įmonę į bankrotą.

Visa tai iš pat pradžių buvo gerai žinoma LG vadovams, ir jie tvarkingai apie tai informavo atitinkamų ministerijų vadovus, bet pastariesiems nereikėjo nei tiesos, nei šviesos savo grobuoniškiems planams įgyvendinti. Lukašenka tuo tarpu linksmai sau transportuoja kalio trąšas ir kitą savo šalies produkciją per Latvijos ir Estijos uostus, per Lenkiją – visų šalių naudai. Tik vienintelės mūsų visų (bet ne TS-LKD?) Tėvynės Lietuvos nenaudai.

O kad LG bankrotas būtų realesnis ir greitesnis, buvo padaryta taip, kad Lietuvos transporto įmonių paslaugomis nebesinaudotų kitas stambus tarptautinis partneris – Kinija.

Ne tokie jau kvaili tie mūsų užsienio politikos strategai, Ž. Pavilionis (Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas), G. Landsbergis (UR ministras) ir M. Adomėnas (UR viceministras), kad nežinotų, kokia jautri yra Kinija Taivano atžvilgiu. Bet svajonių pelnas, kurį grupė draugų planavo gauti iš LG ir uosto privatizacijos, greičiausiai, jų akyse nusvėrė tuos „nežymius“ nuostolius, kuriuos neišvengiamai patirtų (jau patiria) Lietuva, nutraukus prekybos ir kitus ryšius su Kinija.

Beje, būtina priminti, kaip konservatorių pasamdyti šnekėtojai per visus TV kanalus garsiai skaičiavo tuos neva kelis ar porą dešimtį milijonų, kuriuos uždirba Lietuva iš prekybos su Kinija, ir ramino tautą, kad prekyba su Taivanu atsvers ir su kaupu padengs tokius menkus nuostolius.

Tik, deja, jų išminties nebeužteko numatyti, kad Kinija ne tik nutrauks tiesioginį prekių judėjimą tarp mūsų šalių, bet ir ims šantažuoti kitas ES valstybes, kurios, kaip, pavyzdžiui, Vokietija, yra jau investavusios ar ruošėsi investuoti savo lėšas į Lietuvos ūkį ir kurios dabar patiria spaudimą iš Kinijos, gal būt priversiantį uždaryti įmones Lietuvoje.

Žinoma, laisvoje, demokratinėje valstybėje žiniasklaida ir visuomenė, kalėdiniams skambaliukams tilindžiuojant, turi laisvę iki uždusimo svarstyti, kas yra tie mūsų užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai: visiški neišmanėliai ar ciniški melagiai (jei pastebėjote, į šią kompaniją neįtraukiau Ž. Pavilionio, nes jis, pamėginęs bent kartą būti sąžiningas, savųjų yra pasmerktas ostrakizmui)?

Tik jau prašom nepriminti neva jų puoselėjamų vertybių ir vertybinės politikos, nes jų veiksmų rezultatai ir pasekmės nė iš tolo nepanašios į tai, kuo turėtų džiuginti valstybės piliečius tikrai vertybinė valdžios politika.

Seimo rytiniame posėdyje, kuriame buvo svarstomi opozicijos teikiami papildymai, iš valdančiosios koalicijos dalyvavo tik Seimo pirmininkė ir konservatorius Edmundas Pupinis. Toks balsuojančių „sąstatas“ iš anksto nulėmė galimus rezultatus. Būtent, kad nė vienas pasiūlymas nebus priimtas.

Tokios padėties nebeapsikentęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovas Dainius Gaižauskas pareikalavo, kad Seimo pirmininkė stabdytų posėdį ir pakviestų į posėdžių salę valdančiosios koalicijos narius. Kai Seimo pirmininkė mėgino ignoruoti teisėtą reikalavimą, opozicijos atstovai pakilo iš vietų ir ėmė eiti lauk iš salės. Tik po to pirmininkė paskelbė dešimties minučių pertrauką.

Bet ir po pertraukos posėdžių salėje posėdžiaujančių ne itin pagausėjo, nes, atėjus į salę kai kuriems konservatoriams ir liberalams, daug opozicijos atstovų į salę nebesugrįžo. Ir juos galima suprasti, ypač po ciniškų konservatoriaus Kęstučio Masiulio replikų. Masiulis aiškino, kad valdantieji vyriausybės biudžetui pritarė be jokių dvejonių komitetuose ir frakcijose, todėl parlamento posėdyje jiems dalyvauti nebėra reikalo (o kur pagarba kolegoms ir rinkėjams?), juolab, kad opozicija neturinti rimtų pasiūlymų.

Neįkvėpė opozicijos sugrįžti po pertraukos į Seimo salę ir Masiulio tėkštas neva pasipiktinimas, kodėl, esą, dėl tokių niekų jis buvo atitrauktas nuo kavos puodelio, o juk galėjęs ramiai stebėti posėdį nuotoliniu būdu.

Na, matyt, opozicijos dauguma ir „sudalyvavo“ posėdyje nuotoliniu būdu. Bet būtent opozicijai atstovaujančio Antano Vinkaus balsas lėmė tai, kad Naujus Metus šalis sutiks su patvirtintu biudžetu. Bet ar toks žygdarbis pradžiugino valdančiuosius, kurie iš anksto buvo pasirengę tam, jog biudžetas nebus priimtas.

Kodėl aš taip sakau? O todėl, gerbiamieji, kad balsuojant už biudžetą salėje nebuvo net keturių konservatorių!!! Du iš jų, G. Landsbergis ir Ž. Pavilionis sukinėjosi po Vilnių, bet į tokį visai valstybei svarbų balsavimą nei nosies, nei balso neįkišo.

Prisiminkime, kaip stengėsi konservatoriai sutelkti visą valdančiąją koaliciją, kai norėjo atmesti Prezidento veto. Net iš užsienio komandiruočių buvo žmonės atšaukti, nekalbant apie tai, kad kuris nors klajotų po Vilnių ir neateitų balsuoti!

O gal jūs tikite, kad atmesti Prezidento veto šaliai, visuomenei (o ne valdančiajai grupuotei) yra svarbiau, nei priimti biudžetą?

Beje, kai jau biudžetas buvo priimtas ir šalis toliau grimzdo į „vertybinės politikos“ pasekmių liūną, valdantieji vėl „susitelkė“ (rašau kabutes, nes tą žodį pirmoji pavartojo žiniasklaida, springdama iš susižavėjimo) ir atmetė opozicijos siūlymą kurti komisiją „trąšų skandalui“ tirti.

Vadinasi, kai nori, ir susitelkia, ir balsuoja už tai, kas jiems GYVYBIŠKAI svarbu: ir už tai, kad būtų atmesti Prezidento veto, ir už tai, kad nebūtų sukurta komisija jų šunybėms tirti.

Gal vėl pasiseks „susitelkti“ ir prastumti tautos daugumai ir specialistams-kalbininkams nepriimtiną asmenvardžių rašybos taisyklių pataisą?

O štai biudžetas – visai nesvarbu. Nes, žinia, seimūnams ir vyriausybės klerkams atlyginimų vis tiek užteks, o kiti vargetos – tesižino. Tegu gyvena taip, kaip balsavo…

Bet štai, kaip pasakoje, ėmė ir atsirado „vaikelis“, kuris neleido sukčiams triumfuoti… Su kuo ir sveikinu bendrapiliečius, Šv. Kalėdų belaukiančius.

O kad šventinės dienos prabėgtų ne vien valgant ir geriant, siūlau prisiminti, su kokiomis idėjomis į naujos Lietuvos kūrimo darbą kvietė Sąjūdis, ir kurių tęsėja, įgyvendintoja skelbėsi TS-LKD partija.

Pirma, mes turime išspręsti visus atominės energetikos ugdymo klausimus. Išspręsti juos reikia taip, kad galėtume nebijoti, kad vieną gražią dieną visa tauta turėsime kažkur evakuotis. Padėtis Ignalinos elektrinėje, paslaptys dėl naujų kažkur apie Lietuvą numatomų atominių jėgainių visuomenei kelia didelį nerimą.

Antra, žemės ūkio chemizavimas iš ekstensyvaus privalo tapti intensyviu, t. y. chemikalų reikia naudoti tik tiek ir tokių, kiek jų reikia šiuolaikinei žemdirbystei.

Trečia, mes turime išgelbėti savo vandenis, mūsų gyvybės šaltinį. [….]

Ketvirta, reikia padėti ekonominius, socialinius, kultūrinius ir psichologinius daugiavaikės šeimos pamatus.

Penkta, reikia iš tiesų reformuoti mūsų mokyklą. Lietuvių mokyklos pagaliau turi tapti lietuviškomis.

Šešta, mes turime sukurti ir įdiegti savo ekonominio savarankiškumo pagrindus. Turime tiksliai žinoti, kiek ir ko duodam ir ko gaunam.

Septinta, reikia […] surinkti ir po pasaulį išblaškytą, ir čia nugyventą palikimą, TOBULINTI KALBĄ, užsimoti ilgalaikėms kultūros kūrimo programoms.

Aštunta, privalome sutvarkyti savo politinę sistemą, […] išmokti balsuoti prieš pasitikėjimo neturinčius kandidatus į deputatus, išgyvendinti administracinį partinio darbo stilių ir t.t.

Ir – devinta – mes turime susigrąžinti savo istoriją. Susigrąžinti ne tik kaip tyrimus ir publikacijas apie buvusius mūsų gyvenimo įvykius, bet ir kaip jausmą ir supratimą, kad čia buvome visada – ne tokie, kaip šiandien, bet tie patys: to paties gyvenimo ir dvasios. […]
(Iš knygos „Romualdas Ozolas. Išsaugoti sielą“, Vilnius, 2019, psl. 134).

Jei nematote prarajos tarp to, kas buvo nutarta ir priimta pirmajame Sąjūdžio mitinge Vingio parke ir to, ką turime, į ką žiūrime šiandien, tai mes, tauta, tikrai nusipelnėme viso to jovalo, kuriame murdomės šiandien patys ir į kurį grimzta mūsų Tėvynė.

Atėjus Kalėdoms, joms įkandin į krikščioniškąjį pasaulį atskuba ir Trys Karaliai. Bet dar Adventas, ir jį šiemet išlydėti atvyko Trys baikeriai. Sutikau juos vienoje jaukioje arbatinėje Kretingoje. Baikeriai buvo jau solidaus amžiaus, bet energingi ir linksmi, kaip ir dera tiems, kurie su savimi atneša Šviesą…

Jų gražiausi metai prabėgo su kitais baikeriais, keliant Lietuvą į Sąjūdį. Ir anų dienų dvasią jie išsaugojo iki šiol. Prislėgta iš po „vertybinės politikos“ lendančio ciniško valdančiųjų melo, Lietuvos kaip vienintelės lietuvių Tėvynės niekinimo, aš pasiteiravau Trijų baikerių, ar dar yra vilties, kad išliksime kaip tauta, kaip lietuviai, su savo tradicinėmis vertybėmis, jie, apvažinėję beveik visą Europą ir savo akimis pamatę, kuo mes geresni, o kuo silpnesni už savo kaimynus, tvirtai atsakė: „Išliksim. Visada po nakties išaušta diena. Daukantui ir Valančiui buvo blogiau. Basanavičiui ir Kudirkai buvo blogiau. Bet juk išsikapstėm, išlikom“.

Ačiū jums, baikeriai, už pasidalintą Viltį ir Tikėjimą!

O kur Tėvynės sąjunga pasivadinusios partijos Tėvynė, taip ir nesupratau.

Bet gal jai tokios, mūsų visų Tėvynės Lietuvos ir nereikia?