V. Valiūnas. Žydai disidentai ir pseudodisidentai

Domėtis žydų disidentine veikla paskatino pastaruoju metu viešai pasigirstantys kai kurių asmenų pasisakymai, kad sovietmečiu jie kovojo su tarybine santvarka, nes buvo žydai disidentai.

Disidentai yra ypatingi žmonės, jų darbai reikšmingai prisidėjo atgaunant Lietuvai nepriklausomybę, į juos reikia lygiuotis, jie turi moralinę teisę mus pamokyti ir pakritikuoti – todėl ši tema yra svarbi ir šiandieną.

Apie Lietuvos žydus disidentus mes žinome labai mažai, praktiškai jų veikla Lietuvoje nėra tyrinėta.

Tuo tarpu Vakarų pasaulyje prie eilės darbų šia tema visai neseniai prisidėjo P. B. Koheno (Cohen) knyga „Nežinomi herojai: vienos moters pasakojimas apie rezistenciją ir gelbėjimą Sovietų Sąjungoje“ apie žydus disidentus.

Ši knyga sulaukė didelio atgarsio, o tai rodo temos svarbą.

Ką veikė žydai disidentai, kokie buvo jų tikslai, koks santykis su lietuviais disidentais? Kažkiek yra žinoma apie garsaus disidento Viktoro Petkaus ir vieno žymiausių žydų disidento Natano Ščaransky draugystę; gerai apie žydus disidentus atsiliepia ir garbusis Antanas Terleckas, šiuo metu ramiai ir jaukiai gyvenantis Vilniuje „tremtinių namuose“.

Kaip telefonu papasakojo pats A. Terleckas, neretai lietuvių disidentų veikla ir pažiūros sutapdavo, o kai kur ir skyrėsi.

Ką veikė ir kuo žydų disidentų veikla buvo pavojinga Sovietų Sąjungai liudija ištyrinėta archyvinė medžiaga.

Žydų disidentų veiklos esmė – siekis sugrįžti į savo Tėvynę Šventąją žemę, Izraelį. Sovietų Sąjunga jiems nebuvo namai, iš čia jie norėjo ištrūkti, tam ruošėsi, todėl KGB požiūriu jie buvo antitarybiniai buržuaziniai nacionalistai, priešiški tarybinei santvarkai kenkėjai.

KGB juos atidžiai sekė, jų atžvilgiu buvo užvestos operatyvinės bylos. KGB medžiagoje buvo fiksuojama, jog „asmuo yra žydų tautybės, sionistinių pažiūrų, religingas.

Taip pat palaiko ryšius su kitais KGB dominančiais asmenimis. Jų kenksminga veikla – antitarybinė agitacija ir nacionalistinė, sionistinė propaganda. KGB domino ir kas žydus konsultuoja, kaip pabėgti iš SSSR iš kur žydai disidentai gauna literatūrą hebrajų kalba, kur mokosi hebrajų kalbos, kas hebrajų kalbos mokytojai.

Hebrajų kalbos žinojimas buvo ypač svarbus žydams, šią kalbą stengėsi išmokti kiekvienas besirengiantis grįžti į Tėvynę Izraelį.

KGB stebėjo, kaip žydų disidentai lanko „tarybinių žmonių sušaudymo vietas“, kaip čia meldžiasi už per Holokaustą nužudytus žydus.

Kaip ne kartą viešai sakė vienas tų laikų žydų disidentas E. Zingeris „juos nuolat persekiojo juodos „Volgos“ ir tai yra tiesa, nes jie buvo pavojingi sovietinei sistemai, jie ardė Sovietų Sąjungą ir neabejotinai pagreitino jos žlugimą.

Archyvuose rastos ir išnagrinėtos KGB operatyvinės bylos apima 1982–1987 metus, ir už žydišką disidentinę veiklą tuo metu grėsė atsakomybė pagal LTSR BK 68 str. „Antitarybinė agitacija ir propaganda“ laisvės atėmimas iki 7 metų su nutrėmimu ar be.

Žydiška disidentinė veikla pagal to meto įstatymus buvo priskiriama prie „Itin pavojingų valstybei nusikaltimų“ ir jai slopinti KGB metė dideles jėgas.

Besigilinant į žydų disidentinę veiklą atsitiktinai rasta ir medžiaga, kurioje figūruoja ir vieno gan aktyvaus šandieną asmens pavardė.

Jis taipogi vadina save disidentu, nukentėjusiu nuo sovietinės sistemos, mėgsta kitus viešai pakritikuoti, kad šie esą prosovietinių pažiūrų, nevengia jam neįtikusius priešininkus apšaukti antisemitais, „J. Noreikos, K. Škirpos pasekėjais ir garbintojais“.

Tačiau išnagrinėta byla sukėlė labai dideles abejones, ar šis žmogus turi teisę save vadinti disidentu, ar ta veikla, kuria jis užsiėmė sovietmečiu tikrai buvo disidentinė veikla.

Spręskime patys. Taip 1986 m. KGB ištyrė vadinamąją „sidabro bylą“. Grupė darbuotojų iš Kauno radijo gamyklos vogė pramoninį sidabrą, jį pardavinėjo gerai uždirbo, kol KGB pastebėjo tą veiklą ir grobstymą nutraukė.

1986 m. iškelta baudžiamoji byla pagal LTSR 87 str. „Valiutos operacijų taisyklių pažeidimas“, bylos figurantams inkriminuota „spekuliacija valiutinėmis vertybėmis“, už ką grėsė nuo 3 iki 8 metų kalėjimo su turto atėmimu.

KGB byloje nustatyta, kad „šiandieninis disidentas“ (kurio inicialai N. B.) 1983–1984 m. laikotarpiu nupirko nemažiau kaip 120 kg pramoninio vogto sidabro, kurio vertė 960000 rb (kas tais laikais buvo milžiniška suma) viską sėkmingai pardavė ir gerai uždirbo.

Be to, „disidentas“ mėgo ir auksą – iš vienų pirkdavo, kitiems parduodavo, aišku su pelnu. Įdomios smulkmenos –  jei prie kitų bylos įtariamųjų pavardžių užrašytas tardymo veiksmas „Apklausa“, tai prie šio įtariamojo pavardės didelėmis raidėmis parašyta „NUOŠIRDUS PRISIPAŽINIMAS“.

Ką tai reiškia, turbūt visi suprantame. Stebina, kad tas „nuoširdumas“ atsirado iš karto vos po pirmos apklausos KGB! Žinome, kad tais laikais jau ir kagėbistai netaikė tokių siaubingų tardymo būdų, kaip kad kankino Lietuvos partizanus.

Tą patvirtina bylos įtariamieji – jie pradėjo duoti parodymus tik po 3 – 5 apklausos. Ir ne dėl to, kad juos žiauriai mušė – jiems buvo parodytas „disidento“ nuoširdus prisipažinimas ir net padarytas video įrašas su juo, todėl nebeliko prasmės ir jiems tylėti.

Stebina ir kiti dalykai – KGB byloje užfiksuota, kad „nuoširdžiai prisipažinęs“ ne visada sumokėdavo pinigus už gautą iš grobstytojų sidabrą – taip vienam liko skolingas net už 15 kg sidabro – esą kažkas iš jo sidabrą pavogęs, o savų pinigų neturįs.

Apgaudinėta ir kitaip – dažniausiai nusukant svorį savo naudai, o kartą sidabras buvo pakeistas į panašų kaip sidabras, bet menkavertį metalą. Pritrenkia ir toks faktas.

Kai sidabro vertelgos pajuto esą sekami KGB, jie bandė lyg ir išsipirkti „Nuoširdžiai prisipažinęs“ 1985 m. Kaune prie „Šatrijos“ valgyklos paėmė iš bendrininko neva kyšiui duoti 8000 rb.

Pinigai pradingo, joks kyšis nebuvo duotas, o tas, kuris paklojo 8000 rublių ir juos prarado, dar užsidirbo baudžiamąją bylą už „kėsinimąsi duoti kyšį“. Kodėl neiškelta baudžiamoji byla dėl kyšio pačiam rengėjui KGB tardytojui nutyli.

Tiesa, yra šioje byloje ir menkų antivalstybinės veiklos požymių. Taip kratos metu pas būsimąjį disidentą rasta A. Solženicyno knyga „Viena Ivano Denisovičiaus diena“.

Bet kadangi ji buvo išleista Sovietų Sąjungoje N. Chruščiovo „atšilimo metais“ jos kagėbistai net nepaėmė. Dar buvo rasta krūva pornografinių žurnalų „Stimulation“, o už tai pagal tuometinį baudžiamąjį kodeksą grėsė laisvės atėmimas iki 2 metų, kaip už nusikaltimą „visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai“.

Bylos kagėbistai nekėlė, tik priėmė nutarimą „pornografinius leidinius sunaikinti kaip ideologiškai žalingus“. Bet kažin ar pornografijos laikymą ir platinimą galima vadinti disidentine veikla.

Čia pateikti konkrečios KGB bylos duomenys įrodo, kad toks veikėjas, šiandien besiskelbiantis disidentu, geriausiu atveju gali būti įvardintas tik kaip „pseudodisidentas“.

Nors dar gyvi esantys „sidabro“ bylos nuteistieji jį vadina daug blogesniais žodžiais.

Būtų suprantama, jei „pseudodisidentas“ su savo praeities nuodėmėmis tyliai ramiai sėdėtų sau kamputyje. Bet kai jis bando moralizuoti, kitus mokyti ar apšaukinėti antisemitais, to toleruoti negalima.

Tai meta šešėlį ant tikrų žydų disidentų ir apskritai apjuodina visą disidentinę kovą.