I. Andrukaitienė. Vilniaus kraštas autonomizacijos sūkuriuose 1988–1992 m.

Sąjūdžio laikais prasidėjęs nacionalinio atgimimo procesas dalyje Rytų Lietuvos rajonų vietos LKP/SSKP nomenklatūrinių sluoksnių pastangomis ėmė reikštis pavojingomis autonomizacijos formomis, skatinusiomis ne tik tautinę priešpriešą, bet ir grasinusiomis šalies žemių vientisumui.

Reaguojant į šias nuotaikas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) steigiamajame suvažiavime, vykusiame 1988 m. spalio 22–23 d., buvo pabrėžta, kad LPS besąlygiškai pripažįsta visišką kitų tautybių Respublikos piliečių lygiateisiškumą visose politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo srityse, remia Lietuvos tautinių bendrijų ir tautinių mažumų siekius išsaugoti bei puoselėti savo tautinę savimonę ir kultūrines tradicijas, tačiau ryžtingai smerkia mėginimus kurstyti Respublikoje gyvenančių tautų nesantaiką [1].

Kaip priešprieša Sąjūdžio skelbtam požiūriui 1988 m. lapkričio 11 d. vykusioje Vilniaus r. partinėje konferencijoje buvo iškeltas autonomijos sumanymas – socialistinio darbo didvyrė, Vilniaus r. „Pergalės“ kolūkio mechanizatorė S. Seržantovič, po XX LKP suvažiavimo tapusi burokevičinės LKP/SSKP CK nare, pasiūlė priimti kreipimąsi į Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos (LSSR AT), kuriame būtų pareikalauta įteisinti trikalbystę, prie Ministrų Tarybos įkurti Tautybių Tarybą ir svarstyti nuostatą dėl lenkų nacionalinės autonomijos Vilniaus krašte sukūrimo.

Ir nors konferencijos priimtuose dokumentuose autonomijos reikalavimo nebuvo, žinia jau tapo paskleista[2].

1988 m. lapkričio 18 d. LSSR AT priimtas LSSR Konstitucijos papildymas 77.1 straipsniu, kuriuo lietuvių kalbai sugrąžintas valstybinės kalbos statusas.

Šis žingsnis Rytų Lietuvos LKP/SSKP partinio aktyvo ir nomenklatūros buvo sutiktas priešiškai, žmonėms buvo aiškinama, kad dabar jie visi bus verčiami kalbėti lietuviškai.

Lenkų kalbos gynybos intencija apie 30 Vilniaus krašto apylinkių 1988–1989 m. sandūroje pasiskelbė „lenkų nacionalinėmis“.

1989 m. sausio 25 d. LSSR AT Prezidiumui priėmus įsaką „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo“, kurio antras punktas teigė, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos, kuriose raštvedyba dar tebėra tvarkoma rusų kalba, per dvejus metus nuo įsako įsigaliojimo dienos turi pereiti prie raštvedybos ir susirašinėjimo lietuvių kalba, Vilniaus krašte vėl sukėlė pasipriešinimo bangą, kuri virto rengtu autonomininkų atsaku.

1989 m. gegužės 12 d. Mickūnuose (Vilniaus r.) Šalčininkų, Vilniaus ir Švenčionių rajonų liaudies deputatų tarybų atstovai nutaria kurti lenkų autonominius miestus ir apylinkes bei paskelbia pagrindinį tikslą – lenkų nacionalinės srities sukūrimą LSSR ribose.

Šiam siekiui įgyvendinti įkuriama Koordinacinė taryba iš 65 narių ir 15 narių tarybos prezidiumas.

1989 m. rugsėjo 6 d. Šalčininkų r. liaudies deputatų taryba įgyvendina Mickūnų suvažiavime skelbtą tikslą – sesijos metu priėmė nutarimą „Dėl Šalčininkų rajono paskelbimo Lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu LTSR sudėtyje“.

Nors rugsėjo 12 d. įvyko centrinės valdžios atstovų pokalbis su Vilniaus r. tarybos atstovais, kad nebūtų sekama Šalčininkų pavyzdžiu, susitarti nepavyko ir analogišką nutarimą – paskelbti Lenkų nacionaliniu-teritoriniu rajonu su savivalda LSSR sudėtyje – rugsėjo 15 d. priima ir Vilniaus r. deputatų taryba.

LSSR AT Prezidiumas 1989 m. rugsėjo 21 d. panaikina šiuos antikonstitucinius nutarimus, bet autonomininkų tai nesustabdo.

Su tokiu pavojingu politiniu bagažu ateinama į 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į LSSR AT. Suprantama, kad Rytų Lietuvoje mandatus be konkurencijos laimi aktyvūs autonomijos šalininkai – LKP/SSKP nariai, platformininkai, autonomininkų įkurtos Koordinacinės tarybos ir šios tarybos prezidiumo nariai S. Akanovičius, L. Jankelevičius, R. Maceikianecas, S. Peško, V. Suboč ir E. Tomaševičius.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (LR AT), suprasdama, kokį palikimą iš sovietinių laikų paveldėjo Vilniaus krašte, nedelsdama, 1990 m. kovo 20 d., sudarė Rytų Lietuvos problemų laikinąją komisiją. Ją sudarė 22 deputatai.

Sunku spręsti apie komisijos veiklą, nes nei LR Seimo archyve, nei Lietuvos valstybės naujajame archyve (LVNA) nepavyko rasti jokių jos darbą liudijančių dokumentų.

Kad komisijos darbas negalėjo būti sėkmingas, rodytų ir tai, jog šeši komisijos nariai, į LR AT išrinkti Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Švenčionių ir Šalčininkų miestuose ir 1990 m. kovo 11 d. nebalsavę už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą, buvo jau minėti aktyvūs autonomininkai.

Komisijos darbas strigo ir rengybos prasme, nes tik gegužės 4 d. LR AT nutarimu jos pirmininkais paskirti deputatai R. Maceikianecas ir R. Survila.

LKP/SSKP struktūrų skatinami ir palaikomi autonomininkai savo ardomąją veiklą tęsė toliau.

Gegužės 15 d. Šalčininkų r. taryba priėmė sprendimą „Dėl svarbiausių rajono Tarybos uždavinių pastaruoju metu Lietuvoje susidariusioje politinėje situacijoje“ ir pareiškė, kad atsisako pripažinti Kovo 11-osios aktą, kad rajone galios SSRS bei Lietuvos SSR Konstitucijos, o rajonas vadinsis taip: „LTSR Šalčininkų lenkų nacionalinis – teritorinis rajonas“.

Ne visi Šalčininkų r. gyventojai palaikė šį valdžios sprendimą.

Daugiatautis Dieveniškių profesinės mokyklos kolektyvas – vienintelė opozicija tuometinei valdžiai – sumanė parašų rinkimą prieš autonomijos skelbimą.

Reakcijos sulaukta netrukus – buvo bandymų mokyklą uždaryti[3].

LR AT gegužės 24 d. nutarimu panaikinami minėto Šalčininkų r. tarybos sprendimo straipsniai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos įstatymams, o Rytų Lietuvos problemų laikinajai komisijai pavedama ištirti tokio Šalčininkų r. tarybos sprendimo priėmimo priežastis ir iki birželio 15 d. pateikti svarstyti LR AT. Ataskaitos apie padarytą darbą archyvuose rasti nepavyko.

Gegužės 24 d. Vilniaus r. savivaldybės taryba priėmė sprendimą „Dėl visuomeninės – politinės situacijos rajone“, kurio antrasis punktas pakartotinai skelbė Lenkų nacionalinį-teritorinį rajoną su savivalda Lietuvos sudėtyje.

Šiam sprendimui pasipriešino Vilniaus šiltnamių kombinato darbuotojai bei Pagirių miestelio gyventojai. Jie surinko parašus, atsiribojo nuo autonomijos skelbimo ir pasisakė už Lietuvos Respublikos žemių nedalomumą.

Analogiškus pareiškimus priėmė Vilniaus kelių valdyba ir Vilniaus valstybinio žirgyno visuomeninės organizacijos[4].

Be to, neatsižvelgdama į tai, kad Vilniaus r. trūksta įvairių profesijų kvalifikuotų darbininkų ir aukštąjį išsilavinimą turinčių žinovų, liepos 26 d. Vilniaus taryba pakeitė 1989 m. gruodžio 28 d. Vilniaus r. liaudies deputatų tarybos sprendimą, apribojantį asmenų atvykimą į rajoną dirbti ir gyventi, dar labiau jį sugriežtindama[5].

1990 m. birželio 20 d. nutarimu LR AT pripažino, kad minėto Vilniaus r. tarybos sprendimo antrasis punktas yra teisiškai nepagrįstas ir nesukelia jokių pasekmių.

Tuo pačiu nutarimu LR AT Prezidiumui pavedama sudaryti valstybinę komisiją, kuri kartu su Rytų Lietuvos savivaldybių atstovais iki spalio 1 d. išanalizuotų autonomininkų dokumentuose iškeltus klausimus ir pateiktų išvadas LR AT.

Dar nespėjus sudaryti komisijos, Zavišonyse (Šalčininkų r.) įvyksta tęstinis autonomininkų suvažiavimas, kuriame skelbiamas Vilniaus krašto nacionalinis-teritorinis darinys su žinovu statusu, priimami Kreipimaisi į LR AT, SSRS Prezidentą M. Gorbačiovą ir SSRS MT Pirmininką N. Ryžkovą prašant pripažinti šį darinį.

Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti buvo sudaryta 1990 m. liepos 6 d. Ją sudarė septyni AT deputatai (tarp jų – ir šių eilučių autorė), dešimt atstovų iš įvairių ministerijų bei kitų valstybės institucijų.

Iš Lenkų frakcijos į komisiją įtrauktas deputatas M. Čobotas. Komisijos pirmininku paskirtas vicepremjeras R. Ozolas.

Komisijai suteikti įgaliojimai gauti visas žinias iš bet kurių valstybinių bei visuomeninių instancijų, turėti patarėjus ir žinovus.

Laukė sudėtingas darbas. Norint priimti teisingus sprendimus, buvo būtina įsigilinti į Rytų Lietuvos gyvenimo realijas, todėl jau pirmajame komisijos posėdyje buvo nuspręsta sistemingai rengti komisijos narių, ministerijų bei kitų institucijų specialistų išvykas į Rytų Lietuvos rajonus susitikimams su vietos valdžios atstovais, žemės ūkio vadovais, kaimo žmonėmis.

Komisija pakankamai greitai pelnė paprastų žmonių pasitikėjimą. Nors rajonuose veikė komisijos įsteigti žinių punktai, kur gyventojai galėjo pateikti savo siūlymus, jie pageidavo, kad patys komisijos nariai atvyktų ne tik individualiems pokalbiams, bet ir susitikimams su visuomene.

Kad ir nelengvai, bet ryšiai mezgėsi. Vilniaus krašto žmonėms atsirado naujas informacijos šaltinis, ne tik „vienintelė teisinga“ LKP/SSKP propaganda, pastiprinama vietinės valdžios įprastiniu gąsdinimu „sąjūdistais“ ir „landsbergistais“.

Vilniaus krašto kaitos programai parengti reikėjo išanalizuoti esamą padėtį.

Komisijos pirmininko R. Ozolo siūlymu buvo numatyta atlikti tyrimą „Dėl ekonominės – socialinės raidos atsilikimo priežasčių“, kad būtų galima išsiaiškinti, kas sovietiniais metais lėmė Rytų Lietuvos atsilikimą, kokios jo priežastys ir kaip jas galima įveikti.

Kartu nuspręsta imtis Rytų Lietuvos fondo steigimu[6].

Komisijai gilinantis į šio regiono problemas, ryškėjo jų mastas. Paaiškėjo, kad valstybinės lietuvių kalbos vartojimas raštvedyboje stringa, tebevartojama rusų kalba.

Iki šiol nebuvo spausdinimo mašinėlių su lietuvišku šriftu. 1990 m. rugsėjį jau buvo gauta 25, bet trūksta lietuvių kalbą mokančių mašininkių.

Lietuvių kalbos mokymo centras įsteigtas 1989 m., bet apčiuopiamų rezultatų nėra. Šalčininkų r. Vidaus reikalų skyriuje iš 95 darbuotojų tik penki moka lietuvių kalbą.

Vilniaus r. išaugęs nusikaltimų skaičius, blogai išaiškinami ekonominiai nusikaltimai. Nesprendžiamos socialinės problemos.

Šalčininkų r. kaimuose vos ne kiekvienoje troboje varoma naminė. Nepatenkinama padėtis sveikatos apsaugos srityje, konfliktinės situacijos švietimo įstaigose[7].

Vilniaus r. tarybos pirmininkas A. Brodavskis ir antilietuviškai nusiteikusių judėjimų lyderiai dirbtinai aštrina nacionalinius santykius, kiršina tarpusavyje įvairių tautybių žmones[8].

Koordinacinei tarybai parengus autonomijos projektą, 1990 m. spalio 6 d. Eišiškėse įvyksta dar vienas autonomininkų suvažiavimas.

Jame svarstyta Deklaracija dėl politinių Vilniaus krašto autonomijos įkūrimo prielaidų, kvestionuojanti 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai teisėtumą.

Joje Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių 1939 m. spalio 28–29 d. vadinamas okupacija.

Teigiama, kad Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. 1938 m. Konstitucijos pagrindu rodo, kad Lietuva neturinti jurisdikcinių galių Vilniaus krašte, todėl gyventojai neva turį visą apsisprendimo teisę[9].

Kitaip tariant, tai reiškė kėsinimąsi į Lietuvos žemių vientisumą.

Tokios manipuliacijos kėlė grėsmę, nes Lietuva dar neturėjo tarptautinio pripažinimo, todėl sienų nestabilumas ir ilgalaikis tarptautinio įtempimo židinys buvo labai pavojingas.

Komisijos užduotis buvo išmintingai laviruojant, pasitelkiant visas įmanomas priemones – dialogą, derybas, panaudojant įstatymų suteiktas galias – išlaikyti status quo, kad tarptautiniame lygmenyje būtų išvengta galimų abejonių dėl šalies žemių vientisumo.

Komisija ieškojo ryšių su autonomijos sumanytojais. Diskusijos ir bendrų sprendimų paieškos prasidėjo 1990 m. spalį.

Lapkričio pradžioje buvo sudaryta bendra darbo grupė, į kurią įėjo Valstybinės komisijos ir autonomininkų Koordinacinės tarybos atstovai.

Deja, darbas nebuvo konstruktyvus, nes autonomininkai kategoriškai laikėsi savo reikalavimų, derybos strigo ir galiausiai gruodį nutrūko.

Matyt, autonomininkams nebebuvo prasmės jose dalyvauti, nes Sausio 13-oji buvo čia pat.

Valstybinė komisija, vykdydama LR AT nutarimą, parengė išsamias išvadas ir pateikė jas LR AT. 1991 m. sausio 29 d. priimtas LR AT nutarimas „Dėl Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti išvadų“, kuriuo Vyriausybė įpareigota iki 1991 m. gegužės 31 d. parengti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio suskirstymo projektą, pagal kurį numatomos Vilniaus apskrities pagrindas būtų Šalčininkų ir Vilniaus rajonai, bei drauge su LR AT nuolatinėmis komisijomis parengti Vilniaus apskrities statuso projektą.

Autonomininkai toliau tęsė savo griaunamąją veiklą. Konsultuojami žinovai iš Maskvos atvykusio SSKP CK sekretoriaus ir Politinio biuro nario O. Šenino, rengėsi dar vienam žingsniui autonomijos link.

1991 m. gegužės 22 d. Mostiškėse (Vilniaus r.) vykusiame suvažiavime priimami radikaliausi sprendimai – patvirtintas Vilniaus nacionalinio – teritorinio lenkų krašto statuto projektas bei valstybiniai simboliai – vėliava, himnas ir kt. Autonomijai pasiruošta iš esmės.

Žadėta lapkritį surengti dar vieną suvažiavimą, bet tarptautiniai įvykiai lėmė kitaip.

Žlugęs 1991 m. rugpjūčio pučas ir prasidėjęs tarptautinis Lietuvos Respublikos pripažinimas de jure sužlugdė autonomininkų planus.

Dar vienas užkardymas autonomijai buvo LR AT rugsėjo 4 d. priimtas nutarimas paleisti Šalčininkų ir Vilniaus r. bei Sniečkaus (dabar Visagino) tarybas, o rugsėjo 12 d. – nutarimas įvesti tiesioginį valdymą, kuris Vilniaus ir Šalčininkų r. tęsėsi 6 mėnesius iki rinkimų, įvykusių 1992 m. liepą, o Sniečkuje – vienerius metus iki 1993 m. vasarį įvykusių savivaldos rinkimų.

Taip baigėsi Vilniaus krašto autonomizacijos istorija. Bet jos atgarsiai netyla ir šiandien.

______________________________

[1] Rezoliucija Nr. 6 „Dėl nacionalinių santykių“, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas, Vilnius: Mintis, 1990, p. 222.

[2] Vladas Sirutavičius, „Etniškumo politizacija Lietuvoje: lenkų autonomistų judėjimas, Sąjūdis ir Lietuvos valdžios politika 1988–1990 m. pradžioje“, in: Etniškumo studijos, Nr. 2, 2013, p. 132–133. Prieiga per internetą – <http://www.ces.lt>wp-content>uploads>2014/10>, [žiūrėta 2021 04 20].

[3] Komisijos posėdžių protokolai, Lietuvos valstybės naujasis archyvas (LVNA), f. 77, ap. 1, b. 2, l. 12.

[4] 1990 metų pažymos, pareiškimai, pasiūlymai ir išvados Rytų Lietuvos regiono politinių procesų klausimais, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 4, l. 7–8.

[5] Ibid., l. 6.

[6] Komisijos posėdžių protokolai, f. 77, ap. 1, b. 2, l. 3.

[7] Ibid., l. 16, 20–21.

[8] 1990 metų pažymos, pareiškimai, pasiūlymai ir išvados Rytų Lietuvos regiono politinių procesų klausimais, LVNA, f. 77, ap. 1, b. 4, l. 6–7.

[9] Juozas Žilys, „Pietryčių Lietuvos regioninė autonomizacija 1990–1991 metais“, in: Nepriklausomybės sąsiuviniai, Nr. 3, 2014. Prieiga per internetą – <čia>, [žiūrėta 2021 04 23].

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, nr. 2 (872), 2021 m. birželis, p. 2–4.