Glazge (JK) įvykusioje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje (COP26) vienas svarbiausių pasaulio vadovų pasirašytų dokumentų – susitarimas iki 2030 metų sustabdyti planetos miškų naikinimą.
Palaikymą šiam sumanymui pareiškė per 100 lyderių, kurių atstovaujamose šalyse auga daugiau kaip 85 proc. visų pasaulio miškų, įskaitant Amazonės drėgnąsias atogrąžų girias, Kanados borealinius miškus, Kongo baseino drėgnuosius miškus.
Svarbu tai, kad planetos žaliojo rūbo apsaugai žadama skirti įspūdingą 20 mlrd. dolerių sumą.
Šiame kontekste Lietuvos gyventojams taip pat kyla naujų klausimų, kodėl toks išskirtinis dėmesys skiriamas būtent Amazonės miškams, kas artimiausią dešimtmetį keisis mūsų miškininkystės sektoriuje, kokios užduotys laukia esamų ir būsimų šalies miškininkų bei visos visuomenės.
Naikinimo mastas – sunkiai suvokiamas
Glazgo susitarimu iki 2030 metų sustabdyti planetos miškų naikinimą pasauliui pasiųsta labai svarbi žinutė, reiškianti, kad miškų išsaugojimui kreipiamas vis didesnis dėmesys.
Tai įrašyta į tarptautinių organizacijų, Europos Sąjungos ir Lietuvos politines dienotvarkes. Tačiau labai svarbu, kad nebūtų atsitraukiama nuo užsibrėžtų tikslų, kad skambūs politikų pažadai nebūtų pamiršti, kaip neretai nutinka, kai reikia juos įgyvendinti, ar tiesiog tuos politikus pakeičia kiti.
Pasaulio lyderiai sugeba susitarti, bet ar sugebėsime susitarti mes, paprasti piliečiai, savo kasdiene veikla galintys prisidėti siekiant klimatui draugiškesnės aplinkos? Kiek kiekvienas asmeniškai esame pasirengę miškų labui paaukoti savo patogumu?
Siekis saugoti Amazonės miškus kartu turi ir simbolinę reikšmę, ir tikrai gyvybiškai svarbus, nes Amazonė pasauliniu mastu padeda stabdyti didėjančias anglies emisijas.
Šie miškai – pasaulyje didžiausia ir turtingiausia rūšimis tropinių miškų ekosistema. Ji suteikia namus daugiau nei 3 milijonams augalų ir gyvūnų rūšių.
Dabartinis Amazonės miškų naikinimo mastas yra netgi sunkiai suvokiamas. Vien tik per paskutinius metus buvo „išmiškinta“ daugiau nei 11 tūkst. kvadratinių kilometrų.
Kitaip tariant, po vieno futbolo stadioną per minutę. Natūralūs miškai paverčiami žemės ūkio naudmenomis, ypač – sojos auginimui, gyvulininkystei.
Iš miško „atkovotuose“ plotuose aktyviai plėtojama ir naudingųjų iškasenų gavyba. Tokių didelių miškų išnykimas reiškia ne tik pasikeitusį anglies balansą.
Dėl sumažėjusio garinimo pasikeičia kritulių balansas daug didesniame nei šie miškai plote, daugelis išskirtinių rūšių negrįžtamai prarandamos.
Nėra taip, jog Brazilijos valdžia laisvai leidžia naikinti miškus. Įstatymai šalyje gan griežti, ir miško savininkui leidžiama paversti žemės ūkio paskirties žeme tik 10 proc. valdomo miško ploto.
To turėtų pakakti šeimos ūkiui. Tačiau iki šiol šis reikalavimas buvo lengvai apeinamas, likusį mišką parduodant kitiems savininkams, kurie savo ruožtu taip pat pageidauja atitinkamoje dalyje vystyti žemės ūkį.
Vienos krizės nevalia spręsti kitos sąskaita
Medžių kirtimas neabejotinai prisideda prie klimato kaitos, nes miškai pajėgūs sugerti daug anglies dioksido. Todėl tikrai sveikintina, kad valstybių susitarimu žadama skirti gerokai daugiau lėšų miškams apsaugoti ir atkurti.
Susitarta iki 2030 m. sustabdyti miškų naikinimą tam bendroje sumoje skiriant 20 mlrd. Eur. Tai išties milžiniška suma, kuri padės pasodinti milijonus medžių, išsaugoti vertingas buveines, atlikti svarbius, gamtą tausojančius darbus.
Šiuo metu žmonija susiduria su dviem didelėmis krizėmis – globalios klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimo.
Abi šias krizes sieja miško ekosistemų transformacija ir nykimas. Labai svarbu suprasti, jog vienos krizės negalima išspręsti kitos sąskaita.
Dėl šios priežasties siekiama išsaugoti planetos miškus, didinti jų plotus, kad iki 2050 m. pasaulio šalių išskiriamos anglies emisijos taptų lygios 0.
Šalies miškų tvarumui prireiks daugiau miškininkystės lyderių
Lietuvoje jau ilgą laiką miškų kertama mažiau, nei padidėja jų tūris. Tačiau nors vidutinis medyno tūris, tenkantis 1 ha, Lietuvoje didėja, tai nereiškia, jog galime nusiraminti.
Seni miškai yra vertingiausi biologinei įvairovei, juose užkonservuotas didžiausias anglies kiekis. Šiuo metu vyksta Nacionalinio miškų susitarimo procesas, kurio metu tikimasi pasiekti susitarimą dėl miškų ateities.
Pagal Europos žaliojo kurso nuostatas saugomos teritorijos turėtų apimti 30 proc. šalies ploto. Vadinasi, saugomų miškų plotai turėtų didėti.
Lietuvoje išskirtos natūralios miško buveinės, kurios specialiai suformuotose Natura 2000 teritorijose turėtų būti saugomos labai griežtai.
Kita vertus, Lietuvos miškingumas nuo 2003 m. padidėjo 2,2 proc. Esame šalis, kurioje miškų plotas jau ilgą laiko intervalą didėja.
Galėjo jis didėti dar sparčiau, tačiau nemažai savaime užaugančių plotų buvo grąžinti atgal į atviras žemės ūkio naudmenas. Priežastis – išmokos ūkininkams už geros agrarinės būklės plotų palaikymą.
Klimato kaitos krizę galime spręsti valdydami anglies ciklą, siekdami, jog jos į atmosferą patektų mažiau nei yra užkonservuojama. Yra dvi koncepcijos, kaip tą galime pasiekti.
Pirmoji siūlo mažinti iškastinio kuro naudojimą, jį pakeičiant atsinaujinančiais ištekliais, t.y. biokuru, taip pat konservuojant anglį ilgalaikiuose medienos gaminiuose, pvz. statybose ir balduose.
Antroji koncepcija siūlo didinti anglies kaupimąsi miškuose. Senų miškų išsaugojimas, didėjantys medienos kiekiai miškuose turėtų užtikrinti ilgalaikį anglies užrakinimą miško ekosistemoje.
Pirmasis sumanymas yra susijęs su didesniu miškų naudojimu, antroji – su jų išsaugojimu. Jeigu prisiminsime, jog biologinės įvairovės nykimas yra lygiavertė problema, tai biologinę įvairovę galime išsaugoti tik griežtai saugodami miško ekosistemas.
Turbūt abu sumanymai yra savaip teisingi, ir nė vienas neturėtų būti svarbesnis, tačiau šių dviejų krizių sprendimas glūdi mūsų visuomenės gebėjime susitarti. Tai – didžiausias iššūkis.
Nėra abejonės, kad miškininkystės žinovų vaidmuo šiame kontekste augs. Miškininkystė keičia savo esmę ir prasmę.
Neužtenka kalbėti apie tolygų miškų naudojimą ir medienos gaminių tiekimą, kad ir kaip tas būtų pelninga. Miškininkas yra miško ekosistemų kūrėjas, inžinierius, formuojantis klimato kaitai atsparius ir tvarius miškus, saugantis biologinę įvairovę ir kuriantis miškus, patrauklius visuomenei.
Visos šios užduotys gula ant miškininkystės žinovų pačių bei priklauso nuo jų žinių bei gebėjimų.
Šiuo metu daugelis šalių turi vienokių ar kitokių su miškininkyste susijusių problemų. Tačiau jei turime siekį tapti lyderiais, nepakanka vien lygiuotis net ir į pačius geriausius.
Galime tam tikrus miškininkystės būdus perimti iš Vokietijos, gamtosaugos dalykų mokytis iš skandinavų, miestų miškininkystės žalinant žaliąsias erdves – iš Singapūro.
Tačiau turime surasti savą, lietuvišką kelią tapti tvariais – suderinti klimato ir biologinės įvairovės išsaugojimo klausimus, visuomenės gerovę ir vien Lietuvai šventus, išskirtinius dalykus.
Todėl miškininkystės sektoriui ir šiandien, ir ateityje bus itin reikalingi jauni, tarpdisciplininių žinių ir naujoviškų gebėjimų įgiję lyderiai. Spėju, kad darbo miškininkai turės daugiau nei bet kada anksčiau.
Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Miško mokslų katedros profesorius
Seniai buvo aišku, kad visos šalys privalo didinti miškingumą. Tik vienos tai supranta, kitos nenori. Pastarosioms svarbiau trumpalaikė nauda, o ne ateities kartos. Į tokias nesilygiuokime. Šviesios atminties ministras Algirdas Matulionis saugojo Lietuvos miškus, išsiderėdavo medienos iš Karelijos. Jis pavyzdys dabartiniams aplinkos ministrams. Manau, kiekvienas lietuvis per metus turi pasodinti bent po kokia 30 medžių.
” … iki 2030 metų sustabdyti planetos miškų naikinimą.” Tiesą sakant, leidimas masiškai kirsti ir deginti miškus duotas 10 metų. Turint omenyje kokiu masteliu miškai naikinami – ar bebūs miškų po 10 metų ?