Valdovų rūmų muziejuje atidaryta paroda, pasakojanti apie 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos epochą, Lietuvos ir Lenkijos muziejus paskatino kalbėtis apie Valdovų rezidencijų kelio kūrimą, muziejinio bendradarbiavimo stiprinimą.
Pasak muziejininkų, toks kelias tiek užsienio, tiek abiejų kaimyninių valstybių turistams pristatytų senosios Lietuvos valstybės bemaž šešių šimtmečių ir senosios Lenkijos valstybės aštuonių amžių gyvavimo istoriją, abiejų šalių praeities ryšius.
Bendri projektai Valdovų rūmų muziejaus partnerius iš Lenkijos paskatino susitikti Vilniuje. Į Lietuvą atvykę Malborko, Varšuvos karališkosios ir Krokuvos Vavelio karališkosios pilių, kuriose įsikūrę muziejai, vadovai su Valdovų rūmų muziejaus direktoriumi ir kitais žinovais aptarė abiejų šalių valdovų istorinių rezidencijų pažintinio kelio galimybę.
Varšuvos karališkosios pilies vadovas prof. habil. dr. Voicechas Falkovskis (Wojciech Fałkowski) teigia, kad turime net kelias priežastis jį kurti: „Kai atsidarė Valdovų rūmų muziejus, apėmė jausmas, kad atvėrėme monarchijos rezidencijų tinklą.
Manau, tai būtų svarbu įteisinti. Pirmiausia – tai atvertų platų istorinį Abiejų Tautų Respublikos vaizdą. Žinoma, valdovų rezidencijų keliui dar trūktų Gardino pilies. Bet pradėti galime jau dabar.
Antra priežastis, kodėl turėtume kurti tokį kelią, – rinkodarinė. Pagaliau galime pasiūlyti maršrutą, kuriuo važiuodami žmonės pažintų mūsų krašto istoriją, nes viena rezidencija papildo kitą.
Toks tinklas galėtų prasidėti Vilniuje ir tęstis per Varšuvą iki Krokuvos bei atvirkščiai. Iš kitos pusės – kiekvienas iš muziejų yra savaime įspūdinga vieta.“
Krokuvos Vavelio karališkosios pilies vadovas prof. habil. dr. Andžejus Betlejus (Andrzej Betlej) teigia, kad Valdovų rūmų muziejus, kaip ir Vavelio karališkoji pilis, yra tarptautinės reikšmės muziejinės institucijos.
„Tai ne tik lietuvių ar lenkų – tai ir ukrainiečių, baltarusių istorijai svarbios vietos. Manau, kad tik aplankę Vilniuje, Varšuvoje ir Krokuvoje esančias rezidencijas Abiejų Tautų Respublikos piliečių palikuonys gali iki galo suvokti, kokia buvo mūsų bendra istorija ir paveldas, kiek daug dalykų mus sieja, – istorinių rezidencijų kelio kūrimo argumentus dėsto A. Betlejus.
„Man, kaip muziejininkui, labai svarbūs ir kiti dalykai: Valdovų rūmų muziejuje rengiamos įspūdingos istorinės parodos, pristatomos paveldo vertybės – tai mane džiugina.
Seniai stebiu jūsų veiklą. Vavelio karališkajai piliai, kaip muziejui, labai svarbu, kad kaimyninėje šalyje atsirado patikimi ir aktyvūs partneriai, su kuriais galime kartu įgyvendinti sudėtingus projektus, parodas.“
Jau kitąmet Valdovų rūmuose – išskirtiniai Žygimanto Augusto vaikiški šarvai
Šiuo metu Valdovų rūmų muziejuje veikianti tarptautinė paroda „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ parengta bendradarbiaujant su Varšuvos karališkąja pilimi – Muziejumi bei Adomo Mickevičiaus institutu (Lenkija).
Bendrų valdovų rezidencijose įsikūrę muziejai teigia numatantys daugiau įspūdingų parodų. Iš Vavelio karališkosios pilies kitąmet bus atvežti išskirtiniai vaikiški Žygimanto Augusto šarvai, sukurti, kai būsimam Lietuvos ir Lenkijos valdovui tebuvo galbūt 13 metų. Šiuos šarvus prieš pusmetį Lenkijai dovanojo Vengrijos vyriausybė.
Dabar jie naujinami, o po to bus vežami į Vilnių. „Tai toks išskirtinis eksponatas, kad būtų sunku parinkti dar ką nors papildomai rodyti kartu su šarvais.
Vertingiausi artefaktai pasaulyje taip ir pristatomi, po vieną, kaip išskirtiniai kūriniai, šedevrai,“ – sako šarvus saugančios Vavelio karališkosios pilies vadovas.
Jau anksčiau pasklido žinia, kad Valdovų rūmų muziejus 2023 m., kai Vilnius švęs 700 metų sukaktį, žada didžiulę Žygimanto Augusto gobelenų parodą iš Vavelio karališkosios pilies rinkinių.
„Tai – išskirtinė visos Europos mastu ir vertingiausias Lenkijoje saugomas meno rinkinys greta Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci) paveikslo.
Šie gobelenai Lietuvai svarbūs dar ir dėl to, kad Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1544/1548–1572) juos užsakė gyvendamas Vilniuje.“
Rengiamos kitos itin reikšmingos parodos
Varšuvos karališkosios pilies parodų projektai numatyti artimiausiems ketveriems metams. „Tai parodos, kuriomis norime parodyti svarbiausius Europos meno kūrinius.
Tariamės dėl eksponatų su Vakarų šalių muziejais, kolekcininkais. Taip pat numatomos kelios parodos, susijusios tik su gyvenimo Varšuvos karališkojoje pilyje istorija.
Tiesa, 2023 m. tikimės atsivežti iš Lietuvos parodą, skirtą 1863–1864 m. sukilimo dalyviams. Ją teks pritaikyti mūsų erdvėms, šiek tiek papildyti savais eksponatais, – vardija Varšuvos karališkosios pilies vadovas V. Falkovskis.
Su Valdovų rūmų muziejumi rengiame net kelis didžiulius projektus, tačiau apie juos kalbėti dar kiek per anksti.
Parodų kuratoriai jau pradėjo dirbti, iš pasaulio kultūros institucijų renkamos reikšmingiausios Abiejų Tautų Respublikos vertybės. Bus pristatomi ir Varšuvos karališkosios pilies lobiai.
Tokiems projektams parengti reikia ne vienerių metų. Išsikėlėme sau tikslą, kad tos bendros parodos turi būti išskirtinės Europos istorinių parodų kontekste.
Manau, kad tokie projektai plačiai nuskambėtų ir sudomintų ne tik Lietuvos ar Lenkijos lankytojus.“
O kada bus balsavimas dėl Lietuvos prijungimo prie Lenkijos?
Reikėtų nepamirtšti Lucko.
Ne apie kelią, bet apie tai, kiek Valdovų rūmai tikri, kiek Disneyland? Kas ten viduje, iš kur, iš ko ir po kiek įsigyta? Tačiau, jei okupacinės valdžios vietininką laikyti valdovu, tada tobula.
Po Krėvos unijos Lietuvos kaip karalystės (valstybės) statuso šalies nebeliko, ji tapo Lenkijos karalystės administracine dalimi – provincija ( kunigaikštyste). Tai elementarus istorinis teisinis faktas, kuris kam jau kam, bet muziejininkams žinotinas ir atspindėtinas muziejinėse valstybės veiklose. Tačiau veikiama tarsi Lietuvos valstybės nebebūtų…
Tikrąja, o ne Lietuvos šlėktiškąsiąs ambicijas tenkinančia, reikšme į lietuvių kalbą pirmiausiai yra verstinas po Liublino unijos Lenkijoje radęsis lenkiškasis jos pavadinimas “Rzeczpospolita obojga narodow”, kuris, regis, pridėtas prie – “Karona Polska”. Pagal istorinę gramatiką žodis “narodow” laikytinas vienaskaitos kilmininko formos. Tokiu atveju “Rzeczpospolita obojga narodow” verstina kaip “Vieningos tautos respublika” – sutrumpintai – VTR, ir tuokart visas tikresnis valstybės pavadinimas būtų – “Lenkijos karūnos Vieningos tautos respublika”. Kaip žinoma, būtent Liublino unija Lenkijos ir siekta vienos nacijos kūrimo. Beje, toks pavadinimo vertimas atitiktų to meto realią teisinę Lietuvos priklausymo Lenkijos karalystei padėtį. Tokiu atveju kalbos gali eiti tik kaip apie to meto Lenkijos šlėktiškąjį Lietuvos valdymą, kaip – apie lietuvybės priespaudos istorinį laikotarpį. Lietuva kaip jogailaičių turtas buvo “įnešta” Lenkijos karalystės sudėtin. Taigi šlėktiškuoju dėjimusi su Lenkija kaip ir komunistų dėjimusi su sovietais negalime didžiuotis. Santykiai su Lenkija yra neatidėliojant išskaidrintini pagal Vasario 16-osios raidę ir dvasią, kaip tai tapo padaryta su Rusija po Kovo 11-osios. Ar tai ne Prezidento galioms priklauso – pagal Konstituciją. Kiek dar teks kęsti tokią muziejų direktorių valstybinę saviveiklą…