Spalio 20-26 d. Lietuvoje viešėjusi pasaulinio garso antropologė Birutė Galdikas jau antrą kartą apsilankė Punios šile. Susipažinusi su ketinimais apsaugoti šilą, kurie yra vis dar užstrigę planavimo procedūrose, B. Galdikas ragina Lietuvos valdžią imtis ryžtingų sprendimų ir apsaugoti Punios šilą griežtu vientiso rezervato statusu.
Dar 2014 m. pirmą kartą lankydamasi Punios šile ji dalinosi svajone, jog Punios šilas būti saugomas kaip griežta saugoma teritoriją, kurioje nebūtų kertami medžiai. Šįkart dar kartą apsilankiusi šile ji neslėpė nusivylimo – rezervatas vis dar neįsteigtas, nors valdžia žarstė pažadus.
Susipažinusi su dabartiniu be planuojamu apsaugos režimu Punios šile B. Galdikas išreiškė didžiulį palaikymą kovojantiems už vientiso Punios šilo rezervato be genetinių medynų „skylių“ išsaugojimą. Jos manymu, Punios šilas privalo būti apsaugotas visas ir jokie kirtimai čia nėra pateisinami – nei sanitariniai, nei siekiantys tvarkyti genetinius draustinius.
„Pirmas žingsnis – pažvelgti į savo namus. Tikiuosi, kad Lietuvos valdžia padarys Punios šilą griežtu gamtos rezervatu. Įtraukiant ir dalis, kurios vis dar yra kertamos, nes ten numatyti genetiniai medynai. Tai mano žinia Lietuvos valdžiai: svarbu pradėti nuo savęs ir tapti pavyzdžiu pasauliui”, – viešoje paskaitoje savo mintis apie Punios šilą išsakė B. Galdikas.
Ji tikino esanti nusivylusi, jog Lietuvoje miško plotai užima apie 30 proc., kai tuo metu kaimyninės šalis siekia dvigubus skaičius. Tai nuliūdino garsiąją antropologę, kaip žmogų, kuriam rūpi Lietuva.
„Punios šilas – toks nuostabus miškas. Lankytis ten, tai tokia nuostabi ir atgaivinanti patirtis sielai. Nuo vaikystės žinau, kad tarp lietuvio ir miško yra labai gilus ryšys. Būtų puiku, jei tą ryšį būtų galima atgaivinti. Kodėl darau tai, ką darau ir taip myliu gamtą? Nes mane tėvai kievieną savaitgalį vesdavosi į mišką. Man tai atspindi visa lietuvių kultūrą. Ir labai džiugu, kad yra lietuvių, darančių didelius darbus, kad tą ryšį atgaivintų“, – emocijų po apsilankymo senojoje Punios šilo dalyje neslėpė garsi mokslininkė.
Savaitės pradžioje B. Galdikas apsilankė ir prezidentūroje. Susirūpinimą delsimu ir raginimą griežtai saugoti Punios šilo rezervatą ir atsisakyti bet kokių kirtimų ji išsakė ir prezidentui Gitanui Nausėdai. Prezidentas išreiškė pritarimą griežtos Punios šilo apsaugos būtinybei.
Sengirė – yra pamatinė Punios šilo vizija ir vertybė. Šiuo metu rezervate numatoma steigti beveik 300 ha genetinių draustinių „skyles“ (dabartinė Punios šilo rezervato teritorija sudaro 457 ha).
Planuojamų genetinių draustinių teritorijoje numatytos miškininkystės priemonės yra per daug agresyvios ir jas įgyvendinant nebus sudarytos sąlygos susiformuoti sengirei. Dėl šių priežasčių siūloma steigti vientisą gamtinį rezervatą apimantį visą Punios šilo teritoriją.
kol šalį valdys žmonės garbinantys pinigus, niekas nepasikeis. Patys žinot kaip viskas vyksta: pažystami institucijose sutvarko už pinigus dokumentus, tuomet miško plotai pjaunami 2 kartus, pirmą kartą dalinai, kitą – visiškai. Viską prižiūri iš mūsų pinigų išlaikomi miškininkai ir aplinkosaugininkai. Galvojat Lietuvos gamtosaugininkai myli gamtą, ją saugo, puoselėja ir baudžią gamtą naikinančius? Ne Lietuvoj. Čia dešinė nemato ką daro kairė ir ranka ranką plauna. Miškai taip nebuvo pjaunami net sovietmečiu prie okupacijos. Netikit – pasiimkit termosą arbatos ir išvažiuokit į mišką. Lietuvoje ko negali pinigai, tą gali dideli pinigai. Geriau kalbėt apie pjaunamus miškus kaliausei darže, nei ,,prezidentui” – jo ausys yra užkištos pinigais.
Va jeigu Birutė G. apsilankytų Labanoro girioje…
Turbūt, ne ji pati sprendė, kur lankytis. Kur nuvežė, ten ir buvo. Nešovė niekam į galvą tokia mintis.