1939 metais vokiečiai užėmė Lenkiją, o 1940 metais rusai okupavo Lietuvą. Pagal 1941 m. sausio 10 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pasirašytą sutartį buvo numatyta, kad iš Lietuvos vokiečiai bus iškeldinti į Vokietiją, o Suvalkų krašto lietuviai bus deportuoti į Lietuvą.
Tada ir prasidėjo daugelio lietuviškų šeimų gyvenančių Punsko ir Seinų krašte sumaištis. Tai, ką išgyveno mano proseneliai, kilę iš Rakelijos kaimo, galima palyginti ir su kitų to meto šeimų išgyvenimais.
Šiame rašinyje pateiksiu mano močiutės Onos Jančaitės-Vainienės, kilusios iš Rakelijos, dabar gyvenančios Žvikelių kaime (abu lietuviški kaimai 1920 metais atitekę Lenkijai), prisiminimus.
Mano prosenelis Antanas Janča gimė 1905 metais. Vedęs Oną Mikalickaitę apsigyveno Rakelijos kaime. Savo vyriausiąjį sūnų pakrikštijo tėvo vardu – Antanu, o jaunesnįjį – Juozu.
Jančai turėjo mažą žemės sklypą ir namą. Karo metu buvo įvesti nauji pinigai – Reichmarkės, nauji dokumentai, vietovardžiai ir įstaigų pavadinimai buvo užrašyti dviem kalbom (lenkų ir vokiečių).
Nepaisant to, kad tuomet siautė antrasis pasaulinis karas, Jančai gyveno gana ramų gyvenimą. 1941 metų vasario 6 dieną Jančų šeimoje gimė jauniausia dukra Ona – mano močiutė.
Neilgai šeimai teko džiaugtis gimusia dukra. Mat prasidėjo lietuviškų šeimų iškeldinimas į sovietų okupuotą Lietuvą.
Kaip daugelis Punsko ir Seinų krašto lietuvių, taip ir Jančų šeima turėjo palikti savo gimtuosius namus ir išsikelti anapus sienos.
1942 metų vasarą vokiečiai atėmė Jančų šeimai ūkį ir įsakė keltis į Lietuvą. Palikę savo gimtuosius namus ir pasiėmę tik tai, kas buvo leista, 1942 metų liepos mėnesį išsikėlė į Maišelių kaimą Širvintų rajone.
Ten neturėdami savo ūkio, turėjo dirbti pas vokietį. Jų gyvenimo sąlygos buvo prastos. Plūgą, akėčias ir kitus padargus turėjo tempti savo jėgomis, nes negaudavo nei arklio, nei kito gyvūno, kuris galėtų šį darbą atlikti.
Jeigu reikėdavo jiems kažką surišti, jie virves ar pančius turėjo patys susukti iš kanapių. Jie taip pat patys siuvosi lininius drabužius. Linus patys užsiaugindavo.
Visi šeimos nariai turėjo batus, tačiau skylėtus arba per mažus. Žiemą pėdas tekdavo vynioti skaromis, kad nesušaltų kojos.
Jie neturėjo pinigų, kad galėtų įsigyti geresnius batus. Už sunkų darbą laukuose jie gaudavo kelias duonos riekes ir daržovių.
Kartą per savaitę arba ir rečiau šeima išsivirdavo sriubos. Kai buvo šventės, jie gaudavo maišą bulvių arba gabalą mėsos.
Jančų šeimai retkarčiais nutikdavo ir juokingų įvykių. 1942 metų žiemą vokietis liepė tėvui sėstis už vežimo vadelių.
Antanui tai buvo naujiena, todėl jis nežinojo ką daryti. Nuėjo pasiklausti vokiečio. Tas nemokėjo kalbėti lietuviškai, o Antanas nemokėjo vokiečių kalbos.
Po valandos įvairiais būdais vokietis jam paaiškino, kaip valdyti vadeles. O kitą kartą vėlyvą 1943 metų rudenį, sūnus Antanas ieškodamas šiltų drabužių žiemai, rado seną vokišką paltą.
Taip apsirengęs jis grįžo namo. Jam įėjus, šeima išsigando, kad tai vokietis, o tėvas sušuko „Dieve tu mano, vokiečiai atėjo!“. Kai jau atpažino, kad tai Antanas, visa šeima atsiduso ir prapliupo juokais.
Vokiečiai gyveno visiškai kitokiomis sąlygomis. Turėjo didelį gražų namą, automobilį ir vieninteliai visame kaime elektrą.
Maistą jiems pagamindavo neturtingos kaimo moterys. Jie visada būdavo puošniai apsirangę. Kartą Onutė matė, kaip iš mašinos išlipo dvi labai gražios mergaitės – jos vilkėjo puošnias sukneles, mūvėjo odines pirštinaites, šiltus batelius ir turėjo ilgus, garbanotus plaukus. Apie prabangų gyvenimą kiti galėjo tik pasvajoti.
1944 metų gegužės mėnesį buvo aišku, kad Raudonoji armija yra labai arti ir greitai užims šias žemes. Todėl vokietis su savo šeima, pradėjo ruoštis kelionei.
Jie pasiėmė beveik viską, ką tik galėjo išsivežti. Pagailėjo neturtingų Jančų šeimos su trejetu mažų alkanų vaikų ir už tėvo sunkų darbą paliko jiems vieną kiaulę, kelis litrus pieno, tris maišus bulvių, kelis maišus grūdų ir duonos.
1944 metų liepos 15-ąją Sovietai užėmė Širvintų rajoną. Greitu metu didžiulį vokiečio ūkį padalino į daugelį mažesnių, todėl ir Jančų šeimai atiteko gabaliukas žemės.
Deja, netrukus Jančai skaudžiai nukentėjo dėl okupanto valdžios. Beveik visus savo gyvulius ir javus jie turėjo atiduoti Raudonajai armijai.
Jančai taip ir gyveno iki to laiko, kai partizanai traukdamiesi iš savo slėptuvės perbėgo per jų lauką. Raudonosios armijos kareiviai tai pastebėję suėmė Antaną, nes buvo įsitikinę, kad šis padėjo partizanams pabėgti, ir ištrėmė jį į Sibirą.
Kelionė į amžino įšalo žemę buvo siaubinga. Žmonės sugrūsti į gyvulinius vagonus. Viduje trūko vietos, ne visi naktį galėjo atsigulti, miegojo pakaitomis.
Tokias keliones, trukusias mėnesius, ne visi ištvėrė, daugelis pakeliui į tremtį mirė. Antanui labai sunku buvo lageryje. Nemokėjo rusų kalbos, todėl jis turėjo sekti paskui kitus, kad nepasimestų.
Pirmą dieną kaliniams buvo priskiriami kambariai barake. Kambaryje dažniausiai gyveno po kelis žmones. Sąlygos buvo labai blogos.
Neapsakomas šaltis lauke, žema temperatūra viduje, kietos lentos vietoje lovų, purvas. Kambaryje dvokė, o ant lovos buvo baisu atsigulti, nes visur ropojo utelės ir kiti vabzdžiai.
Barake stovėjo krosnis, bet jis nebuvo pajėgus apšildyti patalpą. Kai tik kaliniai nedirbo, grūdosi prie krosnies, nes norėjo nors truputį apsišilti.
Apsiprausti galima buvo tik vieną kartą per mėnesį, o kartais ir rečiau. Kaliniai daug laiko praleisdavo dirbdami. Darbai buvo sunkūs: jie turėjo kirsti medžius, kasti duobes. Ir nesvarbu kokios oro sąlygos tada vyravo.
Sibire temperatūra siekdavo nuo -30℃ iki -40℃, o tremtinių apranga, tai tik ploni marškiniai, ilgos kelnės, ausinė kepurė ir batai, pagaminti iš sunaudotų padangų.
Darbas buvo nutraukiamas tik tada, kai oro temperatūra siekdavo apie -50℃. Tačiau ne dėl to, kad gaila buvo kalinių, o dėl pavojaus, kad saugininkai neištvers tokiomis sąlygomis.
Po sunkios darbo dienos, išalkę ir pavargę kaliniai gaudavo tik duonos riekelę arba sriubos mažą puodelį. Badas buvo toks stiprus, jog jie valgydavo viską, ką surasdavo: kaulus, medžių žievę, sniegą…
Kartą Antanas pasijuto blogai, sargai nuvedė jį pas gydytoją. Jis turėjo laimę, nes daktaras patarė, ką daryti, kad išliktų gyvas.
Visų pirma, paliepė džiovinti gautą duoną, nes ši pastoviai būdavo neiškepta ir kenkė sveikatai. Antras gydytojo patarimas: suvaidinti ligą.
Kai Antanas gaudavo termometrą, jis jį patrindavo į drabužius arba patalynę. Tuomet termometras rodydavo, kad kalinys karščiuoja ir toliau negali sunkiai dirbi. Šių gydytojo patarimų dėka, jis pasveiko.
Po metų sovietai nusprendė, kad Antanas nekaltas, ir jį paleido. Pagaliau buvo laisvas, bet vis dar toli nuo namų ir artimųjų. Jis nežinojo, kokioje vietovėje esąs.
Nuėjęs į traukinių stotį, klausinėjo žmonių, kur važiuoja traukinys, tačiau rusiškai kalbėti nemokėjo ir nieko nesuprato.
Kelis mėnesius keliavo traukiniais, autobusais ir pėsčiomis, kol pagaliau atsirado LTSR, netoli namų. Pirmiausiai pateko į Maišelius. Ten sužinojo, kad jo šeima grįžo į Rakeliją.
Kai priėjo Lietuvos ir Lenkijos valstybinę sieną, paprašė ūkininko, kad jį pervežtų į Lenkiją. Antanas, pasislėpęs po šienu nuo Lenkijos ir sovietų kareivių, pervažiavo sieną ir netrukus pasiekė namus.
Visiems buvo neįtikėtina staigmena. Viltį praradusi šeima galvojo, kad tėvo seniai jau nebėra gyvųjų tarpe.
Karo siaubų blaškoma Jančų šeima, o ypač Antano išgyvenimai, paliko gilų ir skaudų pėdsaką mano artimųjų pasąmonėje.
Todėl prosenelis Antanas vis pravirkdavo ir prašė vaikų nebeklausinėti jo kaip atrodė gyvenimas Sibire. Metai bėgo ir pamažu žaizdos gijo, bet skausmas Antano širdyje pasiliko ir neleido jam užmiršti ir apie tai prabilti iki pat gyvenimo pabaigos.
Tik retkarčiais apie savo išgyventus sunkumus užsimindavo. Jis mirė 1974 metais. Nors skaudžių prisiminimų liko tik trupiniai, bet esu dėkingas savo močiutei už papasakotą mano šeimos istoriją.
Šaltinai:
Vietos, susijusios su rezistenciniu judėjimu Širvintų rajone;
