D. Rastenienė. Apie japonų Noh teatrą

Turbūt juokinga, bet nuo to, kas arčiausiai kūno, nuo ko priklauso gyvybė, ir pradedu… Tai – maistas. Kai išalkstu, o nieko šaldytuve nėra, susipjaustau svogūną, užpilu aliejaus, pasūdau ir su juoda duona ar netgi batonu valgau ir pasisotinu. Dažniausiai tai atstoja vakarienę. Iš kur aš tai ištraukiau? Tikriausiai dar iš bobutės laikų, galvoju, o ši – iš prosenelės, o prosenelė – iš proprosenelės.

Ir kaip aš apsidžiaugiu, kai netikėtai, skaitydama Auksuolės Čepaitienės knygą „Gyvenimo etnografija“, skyrelyje apie maistą randu rašoma, kad taip būdavo užvalgoma ir XIX a. pabaigoje, ir XX a. pradžioje, ir apie XX a. vidurį. Ir dabar užvalgoma. Skanu ir gerai. Gerai, kad toks svogūnus su aliejumi valgantis buvai ne vienas, esi ne vienas. Aišku, ubagų valgis. Bet ir bendruomenės išgyvenimo tradicijos, sąsajos, tąsa, besikartojančios aplinkybės.

Yra mūsų visuomenėje įvairių žmonių grupių. Naujovėms palaikymo nė nereikia. Jos kaip tie šiltnamių chemikaluose auginami agurkai veisiasi be šaknų ir žiemą, ir vasarą. Kas nupus, kas išsilaikys, šiandien mes nežinome. Tam reikia laiko. Kultūra nepaliaujamai keičiasi, keičiasi ne tik linijomis, vis į priekį, bet ir spiralėmis, atsikartodama.

Vis atsiranda žmonių, kurie „atkapsto“ iš praeities gražių daiktų, reiškinių, iškelia žmones, tuos daiktus sukūrusius, tuos reiškinius pastato į dėmesio centrą. Pavyzdžiui, vienas iš paskutiniųjų ne valdininkų, o tiesiog „paprastų“ žmonių sukurtas puslapis feisbuke „Močiučių raštai“, pradėtas kaip pokario moterų kasdienių pagalvėlių užvalkalų, staltiesių, kilimėlių, užtiesalėlių siuvinėjimų dalijimasis, o dabar jau iš spintų keliamų senelių ir prosenelių audinių nuotraukos dedamos, kas ką turi. Didžiuojamasi, grožimasi. Dabartis priima praeitį kaip gražią, reikalingą. Dar žingsnis kitas – ir, žiūrėk, modernūs loftai bus „šiltinami“ ne tik persiškais kilimais, bet ir prosenelių austais divonais. Kažkodėl atrodo, kad jie ten tiktų.

Dabar apžvelgiu mintimis savo turtus, kad toli nereikėtų ieškoti – kas iš mano buvusios ne itin prabangios aplinkos išlikę, neišmesta, man patikėta? Senelio darytas kryželis, keletas puikių namie austų bobutės audinių, mamos sovietinių laikų suknelė, sovietinių laikų meistro drožinėti rėmeliai nuotraukai, keletas nuo pokario išlikusių indų. Man kaip Broniui Radzevičiui, kurio „Priešaušrio vieškelių“ pagrindinis veikėjas iš savo namų į gyvenimą pasiima tik… druskinę… Betgi yra visa tauta, jos istorija, jos išlaikytos vertybės!

Yra šimtametės, tūkstantmetės tradicijos! Žiūriu į savo šunį – tikriausiai neprisimena, kaip išgyveno vakar. Jam tik keltis, paėsti, išeiti į lauką… O žmogus? Žmogus savo gyvavimą pratęsia praeitimi ir ateitimi. Praeitį prisimena ir kontempliuoja, ateitį stengiasi numatyti. Ne visada numato, bet stengiasi praplėsti savo ribotumą laike kiek galėdamas.

Yra šalių su tūkstantmetėmis tradicijomis. Taip, nieko naujo. Kaip pavyzdį imkime Japoniją, pavyzdžiui, jų išsaugotas profesionalaus teatro, sakykim, Noh teatro tradicijas.

Noh – seniausia pasaulyje gyvuojanti profesionalaus teatro tradicija, saugoma UNESCO kaip žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevras. Noh ištakos yra magiškos liaudies apeigos ir pramoginiai liaudies šokiai bei dainos, šintoistų ritualiniai šokiai ir budistinė liturgija, senovinis kaukių teatras gigaku ir pantomima.

Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais Noh teatro grupės lankėsi keletą kartų. Įsimintinas buvo jų pasirodymas Akademiniame dramos teatre 2005 m. tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ metu. Per tą festivalį buvo parodytos dvi pjesės: kyogen teatro spektaklis „Kazumo“ ( „Uodas imtynininkas“) ir Noh spektaklis „Aoi no Ue“ („Piliarožių princesė“).

2005-ieji buvo paskelbti Europos Sąjungos – Japonijos tautų mainų metais ir plačiai pažymėti įvairiausiais renginiais Europos Sąjungos šalyse bei Japonijoje. Ta proga Lietuvos kultūros ministerija išleido bukletą, kuriame pristatė Noh teatrą ir jo atlikėjus.

Žymiems tradicinio meno atlikėjams Japonijoje suteikiami tokie titulai ar statusai kaip svarbus nematerialios kultūros turtas ar Japonijos gyvasis tautos turtas. Kuo šie titulai skiriasi, buklete neparašyta, bet faktas tas, kad tąkart Lietuvą buvo aplankę gyvieji Japonijos turtai. Mačiau tuos spektaklius – įspūdis neišblėsęs iki šiol.

Buklete pateikti šių dviejų spektaklių „siužetai“, istorijos, nors, žinoma, Noh esmė toli gražu ne siužetuose, o atlikime, visoje struktūroje, kaip kad klausantis, pavyzdžiui, klasikinės muzikos.

Taigi istorijos. „Kazumo“ („Uodas imtynininkas“): Vienas turtingas ponas daimyo (žemvaldys) paprašo tarno Tarokanya surasti sumo imtynininką jam tarnauti. Tarokanya keliaudamas atsiduria sostinėje Kijote ir netikėtai sutinka uodo dvasią, kuri pasivertė sumo imtynininku ir taikosi įgelti. Nieko blogo neįtardamas, Tarokanya užkalbina imtynininką ir parsiveda pas poną.

Nudžiugęs ponas nori išmėginti svečio sugebėjimus. Jie puola galynėtis, bet uodo dvasia skaudžiai įgelia daimyo. Nustebę ponas ir Tarokanya išvysta tikrąjį dvasios kūną. Tarokanya, stengdamasis sukelti uodams nemalonų vėją, puola vėduoti vėduokle. Uodo dvasia neatsilaiko ir bloškiasi į šalį, tačiau atitokusi ir vėl puola poną, parversdama jį žemėn. Sutrikęs ponas išeina, pamėgdžiodamas uodą.

„Piliarožių princesė“ – vienas populiariausių Noh teatro spektaklių. Istorija: Rokudžio yra sosto įpėdinio našlė. Po vyro mirties ji užmezga meilės ryšį su jaunesniu už save princu Gendži, tačiau šio jausmai pamažu atšąla. Ilgesio kamuojama našlė susiruošia į sostinės Heiano religinę Piliarožių šventę, tikėdamasi išvysti princą Gendžį žygiuojantį iškilmingoje procesijoje.

Šventėje ji įsivelia į barnį su princo žmonos Aoi – „Piliarožių princesės“ – palydovais dėl patogesnės vietos procesijai stebti ir patiria viešą pažeminimą. Šis nutikimas įžiebia pavydą Rokudžio širdyje. Tačiau ji yra išmintinga, išsilavinusi aukštuomenės dama, ir jos išdidumas neleidžia imtis keršto. Vis dėlto, kai Rokudžio miega, neužgniaužiamas pavydo jausmas atsiskiria nuo jos kūno ir, tapęs nuo jos valios nepriklausoma dvasia, apsėda Aoi.

Spektaklis prasideda nuo epizodo, kuriame princo Gendži žmona Aoi netikėtai atgula į ligos patalą. Namiškiai nuogąstauja, kad ją bus apsėdusi piktoji dvasia, ir pakviečia šintoistų žynę. Ši iššaukia dvasią, kuri pasirodo besanti našlė Rokudžio. Sulūžusiu vežimu atkeliavusi dvasia ima skųstis savo apgailėtinu gyvenimu po jos vyro, sosto įpėdinio, mirties.

Rokudžio prisipažįsta, kad ji nekenčia Aoi už tai, jog ši ją pažemino per šventę, ir Geidži už tai, kad šis atstūmė jos meilę. Atsistojus prie ligonės patalo, dvasia suduoda Aoi ir bando išsivežti įsisodinusi į vežimą.

Aoi sveikata staiga pablogėja, todėl kviečiamas Jokavos vienuolis išvaryti piktąją dvasią. Tuomet pasirodo demonu virtusi Rokudžio šmėkla, ir tarp jųdviejų užverda arši kova. Ka;bėdamas maldas, šventikas sutramdo demonišką dvasią. Gailestingojo Bodisatvos malone Rokudžio siela yra išganyta.

Sergančią Aoi simboliškai vaizduoja scenoje padėtas kimono. Ši aktoriams negalinti atliepti detalė yra rafinuota Noh teatro meninės raiškos priemonė.

Pirmosios dalies pabaigoje, vadinamojoje pagalvės scenoje, poetiniais tekstais ir subtilia plastika įspūdingai vaizduojama pagrindinės veikėjos dvasios būsena. Finalinėje kovoje tarp demonu virtusios Rokudžio dvasios ir egzorcisto atskleidžiamas dvasios išvadavimas iš destruktyvios neapykantos gniaužtų ir sielos nušvitimas.

Noh atsirado XIV–XV a. Talentingi teatro kūrėjai tėvas Kan‘ami ir sūnus Zeami apibendrino anksčiau gyvavusio sąlyginio teatro žanro sarugaku estetinius principus ir sukūrė naujo meninio lygmens teatrą Noh, tačiau jo ištakos naudojamos klasikinės literatūros ir liaudiškojo palikimo požiūriu siekia daugiau kaip tūkstantmetį, tad dėmesio verta ir „Piliarožių princesės“ sukūrimo istorija.

Apie 1001 – 1005 metus imperatorienės patikėtinė ir klasikinės kinų literatūros mokytoja Murasaki Shikibu pradėjo rašyti penkiasdešimt keturių skyrių „Sakmę apie princą Gendži“ ( Genji monogatari), tapusią visos japonų kultūros paminklu ir laikomą seniausiu romanu pasaulyje. Pasakodama pagrindinio išgalvoto herojaus princo Hikaru Gendži, vėliau ir jo netikro sūnaus Kaoru bei vaikaičio Niou gyvenimo istorijas, kupinas meilės nuotykių ir tragiškų nusivylimų, ji kuria nuostabaus, bet trapaus ir liūdnoko grožio pasaulį. „Daiktų žavesio“ (mono no aware) pojūtis ir gebėjimas jį perteikti skaitytojui buvo vienas labiausiai vertinamų dalykų Heiano epochos literatūroje.

„Sakmės apie princą Gendži“ istorijos Japonijos Viduramžių auditorijai buvo pažįstamos tiek iš knygos rankraščių, tiek iš plačiajai publikai pritaikytų romano santraukų. Kūrinio siužetai buvo perduodami iš lūpų į lūpas kaip pasakos ar mitai, o pagrindiniai veikėjai tapo Noh spektaklių veikėjais. Nežinomo autoriaus pjesę „Piliarožių princesė“ Noh teatro scenai XIX–XV a. sandūroje pritaikė Noh teatro aktorius, dramaturgas ir pagrindinis teoretikas Zeami. Tematikos universalumas įveikia laiko ribas, spektaklį vertina šiuolaikinis žiūrovas.

Noh buvo labai vertinamas ir globojamas Japonijos karinės aristokratijos, nes šio teatro estetika atitiko griežtą samurajų etiką. Tačiau skirtingai nei kartais žiaurius kraštutinumus pasiekiantys kariūnų elgsenos modeliai, asketiškas Noh grožis buvo atskleidžiamas nors ir kanonizuota, bet subtilia ir išieškota aktorių plastika.

Noh teatras turi daug ypatumų. Vaidinama ypatingoje erdvėje. Scena yra šešių kvadratinių metrų ploto, turi įžengiamąjį tiltelį, kuris driekiasi į kairę nuo publikos, dekoracijų nėra, tik vienišos pušies scenos gilumoje vaizdas ir keturi stulpai, kad aktoriams, jeigu jie dėvi kaukes, būtų lengviau orientuotis, kur atsistoti vienu ar kitu momentu.

Aktoriai vaidina be apavo, tik su tabi (tam tikromis kojinėmis, kur yra tik vienas pirštas nykščiui), kanonizuoti judesiai, kai aktoriai atrodo kaip judančios skulptūros, asimetriškos kaukės, kai pasukant galvą išgaunama įvairios grimasos, kaukės dėvimos tik vaidinant anapusines būtybes, puošnūs ir ekstravagantiški, pagal Noh stilių sukirpti kostiumai, kanonizuotas instrumentininkų ansamblis (trys įvairūs būgnai ir fleita), giedotojų choras, išsiskiriantis vokalo stilius…

Noh iki šių laikų išliko privačių žmonių iniciatyva, yra griežtai kanonizuotas, nekintamas.

Apie Noh teatrą yra nemažai literatūros anglų kalba ir mažai lietuvių kalba.

Kodėl prisiminiau šį teatrą? Todėl, kad man įdomi tradicijos sustingdymo idėja. Jei būtų mano valioje, kanonizuočiau mūsiškę Dainų šventę, taip pat UNESCO pripažintą kaip pasaulio paveldo šedevrą.