Kaip olandai švenčia mums Lietuvoje irgi žinomas šventes, progas, datas?
Pabandysiu eiti ratu per kalendorių. Visi šventieji / Vėlinės / Halovynas – moliūgai su išpjautomis šypsenomis, persirengę vaikai, ateinantys prašyti saldainių – visa tai atsiradę tik prieš keletą metų dėl amerikietiškų filmų įtakos (ir skatinamakrautuvininkų, žinoma). O sena tradicija uždegti žvakeles kapinėse yra atmirštanti net ir katalikiškoje dalyje – matai vieną kitą žvakelę degant, dažniausiai ant per anksti mirusiųjų kapų…
Visa kapų priežiūros tradicija eina pabaigos link – daug žmonių kremuojama, ypačmiestuose. Katalikai ir kaimo vietovių gyventojai dar linkę laidoti, bet už kapo vietą reikia mokėti – Olandija didumo sulig puse Lietuvos, o joje gyvena koks 16 milijonų gyventojų, taigi galima suprasti, kad žemė turi kainą!
O pervažiuoji per sieną į Vokietiją ir, kaip stebuklų lazdele mostelėjus, – kapinėse dega žvakutės… Lyg būtum grįžęs kažkiek atgal laike. Tenai Gegužinių išvakarėse dar ir gegužės medis iškeliamas – aukštas stulpas su vainiku ir kaspinais, ir ugnys deginamos – laužai dega per Jonines, per ilgiausią naktį, ir iš šiaudų rutulių diedas su boba laukuose pastatomi rugpjūčio pradžioje, vasarinius rugius nupjovus, ir per Šv. Martyną žąsis valgoma, kaip priklauso…
Aš manau, kad Olandijos katalikai daug tradicijų prarado, būdami viena šalis su protestantiškos religijos išpažinėjais – jų ir bažnyčios nuo protestantiškųjų mažai skiriasi – tuščios, niūrios… O laužus, tarp kitko, Olandijoje deginti yra įstatymu draudžiama – pabandyk užkurti, tuoj policija atvažiuos!
Kalėdų šventimas tokia forma, kaip mes pripratę – eglutė, dovanos, – Olandijoje yra gana naujas reiškinys. Mat dovanas vaikai nuo seno gaudavo per Šv. Nikalojų (Sintaklaas) gruodžio 5 d., eglutės puošimas protestantiškame pasaulyje irgi populiarus tik nuo Anglijos karalienės Viktorijos laikų. Dabar Olandijoje dovanomis apsidalijama – komercijos įtaka, žinoma – du kartus, o kartais dar ir per Naujuosius, trečiąjį…
Bet Kalėdų senelio simbolika amerikietiška. Kas būdinga Olandijai (ir, kaip suprantu, Jungtinei Karalystei) Kalėdų švenčių proga, tai, kad įmonių dirbantieji, pagal tradiciją, gauna kalėdinius paketus su šventiniais maisto produktais, gėrimais, žvakėmis, servetėlėmis… paketų turinys varijuoja priklausomai nuo mados ar ekonomikos klestėjimo lygio, bet vienas iš maisto produktų, kurių ten visada yra įdėta, yra vadinamasis ragu – konservų skardinė su mėsos troškiniu tirštame baltame padaže ir sluoksninės tešlos bakeliai, į kuriuos tas troškinys supilamas, sušildytas… (dažnas, prieš valgyti pradėdamas, dar užsipila olandų mėgstamo „Maggi“ prieskonio iš tamsaus stiklo buteliuko).
Naujieji metai ypatingi fejerverkais ir… spurgomis! Iš seno spurgos yra buvę delikatesas, parduodamas keletą kartų per metus – per kermošių, metiniuose turguose, prieš Naujuosius iš atvažiuojančių kioskų, kuriuose jos ir kepamos: tiek paprastos, tiek su mažomis juodomis razinomis (krenten – „skūpuolėmis“), kartais – obuoliai, pjaustyti žiedais ir iškepti spurgų tešloje – gaunasi plokščia spurga su skyle… Visada gausiai apibarstoma cukraus pudra.
Šampaną gerti tradicijos nėra. Fejerverkai parduodami tik trys dienos prieš Naujuosius, o juos uždegti galima tik nuo gruodžio 31 d. 10 val. ryto (Belgijoje – apskritus metus, todėl pasienyje gruodžio mėnesį sulaikoma daug kontrabandos).
Velykos kaip Velykos – kiaušiniai dažomi daugiausia vaikų. Nuo kamščiatraukiu susiraičiusio lazdyno krūmo rūšies nupjautos šakos papuošiamos (dažnai ant spalvingų kaspinų pakabintais dekoratyviniais kiaušinukais) kaip Velykų medis. Vaikai ieško lauke paslėptų kiaušinių (dažnai šokoladinių) su kraitelėmis ant rankos ir gauna dovanų nuo Velykinio Kiškio.
Joninės nešvenčiamos, kaip ir likę vardadieniai – protestantizmas nepripažįsta šventųjų, kaip suprantu, tai ir jų vardų dienos prapuola… Manau, tai gali būti ir priežastis, kodėl protestantinėje Amerikoje Sintaklaas tapo Santa Klausu ir persistūmė į Kalėdas iš Šv. Nikalojaus dienos, nes olandų kolonijos Amerikoje buvo vienos seniausių ir tradicijas formuojančios. Bet kodėl tada jis išliko Šv. Nikalojumi pačioje Olandijoje…
Iš karalienės Vilhelminos (Wilhelmin) laikų Olandijoje rugpjūčio 31 d. gimusios vyresnio amžiaus moterys yra Vilhelminos (vadinamos Vilmom, Minom, Helmom ir pan.)… Gal todėl, kad tik gimusi princesė Vilhelmina buvo tautos viltis, jog karalių dinastija nenutruks. Jos tėvas, karalius Vilhelmas III (Wilhelm) (yra buvę trys valstybės valdytojai Vilhelmai ir, po to, trys karaliai), su pirmąja žmona turėjo sūnų, bet jie visi mirė anksčiau jo. Jau būdamas garbaus amžiaus, jis vedė antrą kartą ir jiems gimė duktė. Jos istorija panaši į Anglijos karalienės Viktorijos, tik mažesniais masteliais – viskas apie Olandijos monarchiją yra sumažintais masteliais – kiti karaliai Olandiją vadina „monarchija ant dviračių“…
Taigi ji paveldėjo sostą būdama 10 metų amžiaus (jos mama buvo regentė iki jos pilnametystės, taigi pirmoji karalienė iš keturių galimų). Tauta tais laikais Vilhelminos gimtadienį šventė labai entuziastingai – kaip kad Antaninės būdavo švenčiamos Smetonos laikais. Nors ji irgi turėjo tik vieną dukrą – Julianą, tokio entuziazmo jos vardui jau nebebuvo. Manau, dėl to kalti modernesni laikai, demokratija, nors, kaip karalienė, vėliau ji buvo labai mylima ir laikoma geru žmogumi – pvz., per kalėdinį priėmimą savo rūmų tarnautojams, kai jie turėdavo galimybę pasveikinti karalienę, ji asmeniškai pilstydavo karštą šokoladą!
Krikštynose man dalyvauti nėra tekę, todėl negaliu papasakoti… Dar prieš maždaug dvidešimt metų gyvavo mada duoti keletą krikščioniškų vardų, visada įpinant į jų tarpą ir Marijos vardą tiek mergaitei, tiek berniukui (kaip tai daroma Ispanijoje ir dabar)…
Dabar tikriausiai tik vieną, jei iš viso krikštijama. Prie pirmos komunijos dar einama – būreliais, gegužės mėnesį, dar matosi gražiai išpuoštų vaikų – vaikai gauna dovanų iš „krikšto tetos“ ir „krikšto dėdės“, o likusi giminė sukviečiama į balių… Seniau vaikai, būdavo, šita proga gauna pirmuosius naujus batus… dabar dažniau didelį dviratį (gal jau ir kokį mobilų telefoną… aš nežinau).
Grįžtant prie vardų. Vaikas oficialiai užrašomas vardu tik gimęs, ligoninėje (nors Olandijoje irgi yra labai stipri tradicija gimdyti namuose, pribuvėjos priežiūroje!) – tėvai tada turi būti sugalvoję vardą iš anksto, jei nenori, kad tektų galvoti ekspromtu!
Pasauliui pranešti apie naujagimį prie namų išstatoma medinio gandro figūra su vaiko vardu (nors dabar vis dažniau tai gali būti ir kokia vaikiško filmo herojaus figūra) ir išsiuntinėjama visiems ir kiekvienam oficiali atvirutė su pranešimu…
Tada einama lankyti, nešamos vaikui tinkamos dovanos ir vaišinamasi… „beschuit met muisjes“ – apvaliais džiūvėsiais, užteptais sviestu ir apibarstytais cukriniais rutuliukais, mėlynais ar rožiniais, primenančiais pelyčių nugarėles…
Vestuvės tarp jaunų žmonių nėra populiarios. Dažniausiai, imant paskolą, kartu perkamas gyvenamasis plotas ir pirkimo aktas atstoja oficialų dokumentą, kad gyvenama kartu (ir tokia pora turi lygias teises su poromis, kurios yra susituokę!). Kas tokias poras vis dėlto dar priverčia susituokti, tai įstatymas, kad gimęs vaikas kitaip gaus motinos pavardę… Įdomu, kad to išsigąsta dažniausiai ne mamos – feminizmas „benkartų“ laikus čia jau išstūmęs seniai – bet tėvai: kaip čia dabar yra, kad faktiškai tai jie pratęsia savo giminę, o juridiškai giminės pratęsėjo kaip ir nėra!
Laikas, kai didelės šeimos šventės būdavo švenčiamos namie, irgi jau seniai praėjęs… Prieš kokią pusę amžiaus neturtingi žmonės šventė auksines vestuves prie namų pastatytoje palapinėje, grojant pasamdytiems vietiniams muzikantams ir valgė tris dienas. Dabar šitaip švenčia tik turtingi – reikia turėti vietos palapinei, gyvas dainininkas brangesnis nei muzikinis įrašas, o vaišinti tris dienas, kai pats neverdi ir neturi nei daržo, nei savo gyvulio ar paukščių, tai jau ir turtingiems per brangu…
Paprasti žmonės dabar, iš santaupų, nuomoja salę prie vietinės smuklės / restorano, atėjęs įteiki dovaną (dažniausiai voką su pinigais, kad padėtum padengti išlaidas!), gauni kavos / arbatos su tortu ir tada imi gerti alų / vyną / sultis / vandenį (stiprūs alkoholiniai gėrimai geriami nebent kokteiliuose) ir bandai šnekėtis su kaimynais, kiek muzika tai leidžia… Šokti dažniausiai šoka poros, kurios moka šokti (dar šeštame dešimtmetyje jaunimas masiškai eidavo į kursus, kad išmoktų, ir yra neužmiršusių iki šiol)… Apie vidurnaktį paruošiamas bufetas – šalti, kartais ir karšti patiekalai, tada dar gauni kavos ir eini namo. Jei bufeto nebūna, tai prie kavos gali būti siūlomi sumuštiniai / bandelės…
80 – 85 – 90 metų jubiliejai nėra reti, 50 metų vestuvės dažnos, 60 metų irgi pasitaiko. Tada gali būti, kad pirmiau būna „recepcija“ – išnuomotoje salėje priėmimas visiems – dienos metu, gali ateiti be pakvietimo, sveikinti. Jubiliatai ir jų artimiausia giminė stovi susirikiavę eilėje, o tu eini ir visus sveikini – jubiliatus labiausiai. Tada gauni kavos su pyragu, pabendrauji su pažįstamais ir po valandėlės eini namo.
O pietauti ir švęsti vakare lieka tik pakviestieji. Apskritai Olandijoje su gimtadieniu sveikini ar dėl laidotuvių užuojautą reiški visam artimiausių giminių ratui – pasakai, ranką padavęs, kad sveikinu su tavo mamos / žmonos / brolio / švogerio / močiutės gimtadieniu – pagal giminystės ryšį to, kuriam paduodi ranką. Jei šventė organizuojama ne namie, visada išsiuntinėjami oficialūs pakvietimai (jei šventė prasideda recepcija, tai tau gali būti pridėta atskira kortelė, kada ir kur bus šventiniai pietūs. Jei ne, tai esi į juos nepakviestas).
Jei gimtadieniai švenčiami namuose, tai artimiausi žmonės dovanoja dovanas (dažniausiai, kokių gimtuvininkas norėjęs), kiti atneša butelį vyno ar puokštę gėlių ir kokį mažmožį…
Seni žmonės dažniausiai dovanoja pinigų. Jei vyrauja jaunimas, tai gali net ir nebūti kur atsisėsti – baldai išnešti ir pastatyti aukšti staliukai, ant kurių remiesi ir pasidedi stiklą…
Kai švenčiami jubiliejai, svečiai dar būna susiorganizavę kokį oficialesnį sveikinimą – eilėmis, daina, humoristinį (net ir kaip persirengėliai), vaikai ar anūkai sušoka ką… Namie švenčiant, nieko panašaus nebūna, tostus sakyti iš viso nėra mados.
Kas įdomu, tai, kad sieną su Vokietija pervažiavus, net ir giminių ar tik šeimos rate švenčiama restorane (olandai eina pietauti į restoraną vietoj šventės su šeima, bet taip jie daro iš taupumo), nes nenorima švęsti namuose. Olandai šaiposi, kad vokiečiai visus pinigus išleidę aprėdams ir mašinai, o namuose pas juos nieko nėra, ką būtų negėda kitiems parodyti…
Pastebiu, kad kuo iš seno kraštas buvęs neturtingesnis, tuo daugiau būnama smuklėse, „knaipėse“, karčiamose – bendraujama viešoje erdvėje, taip sakant. Dar visai neseniai net ir mažoje gyvenvietėje yra buvę daug tokių vietų, ką kalbėti apie miestus, kur jų yra ir dabar ant kiekvieno kampo tiesiogine prasme… Seni žmonės sakydavo: „Viskas sugrįžta gyvenime, išskyrus pragertas kapeikas… nebent smuklininko dukrą vestum“.
O naujausia mada, kad vokiečiai taip gimtadienį švęsti susikviečia giminę į restoraną… pusryčių! Mat ten ištisai kaimo vietovės, keliamasi iki šiol anksti, pietus valgo vidurdienį – karštą maistą, vakarienę (kartais ir šaltą) apie 18 val. ir sutemus einama miegoti. Per sieną Olandijoje pusryčiai jau iš viso nemadingi, vidurdienį suvalgomi keli sausi sumuštiniai, o karštas maistas valgomas 18 val. ir vėliau (paskui iki išnaktų spoksoma į televizoriaus ar kompiuterio ekraną) – tai jau darbininkų ir tarnautojų, nebe valstiečių ritmas.
Jei olandų giminė ar šeima eina sekmadienį į restoraną ką švesti, tai eis vidurdienio bufetui („brunch“) ir prisivalgys visai dienai… Užsukęs pas ką į svečius nesusitaręs, gausi tik kavos, dažnai net sausainio nepasiūlys. Nors mada pasiskambinti prieš ateinant ar iš anksto susitarti tarp paprastų žmonių skverbiasi lėtai, kava tradiciškai gera, natūrali, tik nestipri ir jos daug.
Kokios šventės būdingos tik Olandijai?
Olandiją galima apibūdinti trimis šventėmis – Karalienės diena, Sintaklaas ir Karnavalo šventimu. Tiesa, pastarajį švenčia tik katalikiškoji dalis, protestantai pavydėdami stebi iš šalies…
Pergalės prieš fašistinę Vokietiją šventimas, kaip suprantu, irgi yra vienas toks Europoje. Olandija turi tradiciją vengti karų – Napoleonas ją užėmė lengviau negu lengvai, po šlovingo XVII a. spindesio išsekusią ir nuskurdusią; per Pirmąjį pasaulinį karą ji išlaikė neutralitetą, buvo užnugaris per Belgiją ėjusiam frontui…
Per Antrąjį pasaulinį karą Hitleris nusispjovė ant jos neutraliteto kaip nebuvusio ir užėmė per kelias dienas – karalienė vos spėjo pabėgti į Londoną. Suprantama, buvo norėta užtikrinti dinastijos tęstinumą (jos dukra ir anūkės buvo išsiųstos dar toliau – į Kanadą)…
Bet, pavyzdžiui, Belgijos karalius pasirinko pasilikti kartu su savo tauta ir pasidalyti jos vargais, o ne tik per radiją iš užjūrio kalbėti apie kovą už laisvę… To pasekmės didžiausios buvo žydų tautybės gyventojams – Olandijoje vokiečiai perėmė valstybės valdymą, juos labai greitai surašė, daugumą sugaudė ir išvežė…
Belgijai bent dalį savo žydų tautybės gyventojų apsaugoti buvo lengviau – savivaldybė buvo belgų rankose. Nors, Olandijoje irgi buvo pasipriešinimo pogrindis, Amsterdame netgi visuotinis streikas, protestuojant, kaip okupacinė valdžia su žydais elgėsi – žinoma, irgi baigėsi liūdnai… Ana Frank (Anna Frank ir jos dienoraštis yra tapę vienais žinomiausių Olandijos simbolių, jos vardo namas-muziejus Amsterdame vienu iš labiausiai lankomų. Olandijos rytuose, palei Vokietijos sieną, žmonės daugiausia slapstėsi nuo darbo prievolės, vertėsi kontrabanda ir laukė, kol sąjungininkai juos išvaduos…
Kovos miškais apaugusiose kalvose buvo nelengvos, daug kanadiečių, amerikiečių ir britų liko čia gulėti amžinai. Olandijos žmonės išvaduotojams yra labai dėkingi iki šiol, kapinės (žemė yra tautos jiems dovanota amžinai) gražiai prižiūrimos, kovų kelių maršrutai sužymėti. Gegužės 4 d. tylos minute pagerbiami žuvusieji, padedami vainikai prie Laisvės paminklo Amsterdame. Gegužės 5 d. švenčiama laisvė, tai – džiaugsminga diena, ji užbaigiama fejeverkais.
Karalienės diena yra karalienės Julianos gimtadienis – balandžio 30 d. Karalienės Vilhelminos laikais buvo švenčiamas tiesiog jos gimtadienis. Karalienės Julianos valdymo periodu švęsta jos gimimo diena… Perėmusi sostą, karalienė Beatričė (Beatrix) nepanorėjo, kad dabar jos gimtadienis būtų visos tautos šventė, ji pasiūlė palikti šventine diena Julianos gimtadienį ir jį pavadinti tiesiog Karalienės diena. Ji minima visoje šalyje… „laisvaisiais“ turgumis (vrije markt), kuriuose kiekvienas gali parduoti, ką tik panorėjęs.
Karalienė paskelbia iš anksto, kurioje provincijoje ir kuriose vietose visa karališka šeima apsilankys šįmet ir tenai juos pasitinka entuziastinga minia, koncertinė programa, įvairios parodos, amatai, suvenyrai ir oficialūs asmenys su sveikinimo kalbomis. Likusi šalies dalis švenčia savo ruožtu, Amsterdamas labiausiai. Nors Amsterdamas yra žinomas kaip sostinė, bet karalienė dirba Hagoje, vyriausybė ir parlamentas irgi posėdžiauja tenai. O formaliai pažiūrėjus, tai Haga niekada net nėra gavusi miesto teisių, mat niekada aplinkui taip ir nebuvo pastatyti miesto vardui gauti būtini įtvirtinimai…
Šventas Nikalojus dabar yra grynai olandiška tradicija – net įstatymas ją saugo: kalėdiniai papuošimai, dovanos ir seneliai gali pasirodyti miestuose ir parduotuvėse tik po gruodžio 5 d., kad nebūtų konkurencijos ir suvienodėjimo. Bet aš manau, kad tai yra sena visos Europos katalikiška tradicija, kuri daugumoje šalių dėl įvairių priežasčių yra išnykus – smetoninėje Lietuvoje, pvz., aš esu skaičiusi, našlaičių namuose ar ligoninėse vaikai per šv. Nikalojų gaudavo dovanų…
Olandų tradicija turi omeny kažkokį ispanų vyskupą, maurus krikštijusį, kuris kasmet atplaukia laivu – vaikams sakoma, kad iš Ispanijos – prisišvartuoja oficialiai uoste porą savaičių prieš gruodžio 5 d. ir tada kiekvienas miestelis turi savo Šv. Nikalojaus atvykimą – su raudona vyskupo toga ir tiara, lazda susuktu galu ir ilga žila barzda…
Dovanų maišus jam padeda nešti juodieji Pitai – dabar jie panašūs į afrikiečius, bet seniau turėję labiau panėšėti į maurus. Jie draugiškai mojuoja vaikams ir žarsto pilna sauja mažučius meduoliukus, pipiriniais riešutais vadinamus (nors, pagal skonį, labiau tiktų sakyti „prieskoninius“), pats Sint Nikolaas (liaudyje vartojami įvairūs šio vardo trumpiniai) užsėda ant balto žirgo, jei toks yra organizatorių parūpintas (ir jei užsėsti sėkmingai pavyksta) ir nuo tos dienos oficialiai galima palikti nakčiai batus su norimų gauti dovanų sąrašu Šv. Nikalojui ir morka arkliui, praskriejantiems stogais… nors, kaip jie per kaminą abu patenka vidun, tai nėra labai aišku.
Ne tik šeimose su vaikais, bet ir suaugusiųjų kolektyvuose yra tradicija šitą dieną keistis dovanomis. Kai vaikai šv. Nikalojum jau nebetiki, burto traukime dalyvauja ir jie. Kieno vardą ištraukęs, turi laikyti paslaptyje ir ruošti jam dovaną. Dalyvaujančiųjų norų sąrašai būna pagarsinami (kartais net su susitarta kaina, kurios reikia neviršyti).
Bet kūrybingumas čia dar tik prasideda: dovana turi būti paslėpta siurprize – kas nors tokio padaroma iš kartono, papjė mašė, spalvoto popieriaus ar pan. Tada dar sukuriamas eilėraštis – viskas turi būti į temą, sietis su dovanojama dovana ar asmeniu, kuriam dovana skirta. Šv. Nikalojaus vakarą keičiamasi dovanomis, garsiai skaitomi eilėraščiai (dažnai dar ir kaligrafiškai surašyti), išpakuojami siurprizai – kartais išpakuoti būna net gaila, kaip gražu ir kiek įdėta darbo… Ir visada po to lieka daug tvarkymo!
Karnavalas Europoje per Užgavėnes, kiek aš žinau, dar švenčiamas visoje Belgijoje ir dalyje Vokietijos su Kiolnu šventės centre. Tai sena, iš Europos viduramžių žinoma tradicija (nors, įvairiais laikais įvairios tautos įvairiose vietose turėjo ir turi kažką panašaus) – dienos, kai pasaulio tvarka sąmoningai būdavo apverčiama aukštyn kojomis. Tapdavo galima viskas, kas likusią metų dalį būdavo draudžiama, baudžiama arba bent jau peiktina – nusigerti, persivalgyti, nedirbti, mylėtis, dainuoti ir muzikuoti gatvėse, persirengti kuo nors kitu, šaipytis iš valdžios pareigūnų ir bažnyčios atstovų…
Liaudis tokiu būdu, kaip sakoma, nuleisdavo garą iki kitų metų. Pasauliui modernėjant, šita tradicija, kaip suprantu, buvo užgniaužta pačios bažnyčios. XX a. ji vėl po truputį atgijo, bet jau daugiau kaip šventė, laisvo laiko užpildymo būdas, pasaulis lieka stovėti ant įprastinių savo kojų kaip stovėjęs, liaudis tik pašurmuliuoja, apturi malonumo ir išleidžia pinigų…
Karnavalo šventimas organizuojamas rimtai ir iš anksto. Nariai naujam sezonui susirenka lapkričio 11 d., išrenkamas naujas Princas Karnavalas ir jo palyda / pagalbininkai, tiek suaugusiųjų, tiek jaunimo kategorijose (visiems yra uniformos ir plunksnomis išpuoštos skrybėlės). Taip pat papuošiamos jų gyvenamųjų namų prieigos, vardai suoficialinami pagal vietos karnavalo organizacijos istoriją, padaroma koks nors Jan III ar Kornelijus I… Ką kalbėti, kad ir pats komitetas turi pastovų ir juokingą tarmišką pavadinimą, kuriuo karnavalo metu perkrikštijamas visas miestas ar miestelis – kokie nors „Nosių krapštytojai“ ar „Užpakalio skylė“ (tokie banalūs juokai yra tipiška viduramžių liaudiško jumoro tradicija!)…
Tada imamasi daryti karnavalo vežimus (ar vagonus, ar mašinas) – traktoriaus priekaba paverčiama kokia nors pilimi ar ant jos patupdomos didžiulės figūros – žmonės ar gyvūnai… vežimo komanda pasidaro atitinkamus kostiumus – viskas į vieną temą – ką nors apie vietines aktualijas ar debatų tema visos Olandijos mastu.
Padaromi neįtikimiausi meno kūriniai, kuriuos paskui būna gaila išardyti; parašomos dainos, pritaikoma muzika. Paprastai miesteliai būna pasidaliję dienas, kada pas juos būna karnavalinė eisena ir dalyvauja vieni kitų paraduose (valstybinės sienos tam neturi įtakos !)… Visi norintys gali prisijungti, po vieną ar grupėmis, pasidarę kostiumus, kaukes, šiaip persirengę. Likę gyventojai ateina pažiūrėti, senas ir jaunas, su vaikais ir gėrimais, ir kaukėmis, groja miestelio dūdų orkestras, eisena apsuka keletą ratų miestelio gatvėmis (eismas būna sustabdytas), dainuodami, skanduodami, nuo vežimų mėtydami saldainius, gerdami alų ir ką stipriau iš miniatiūrinių buteliukų…
Vakare geriama vietinėje smuklėje (ar prie jos pastatytoje palapinėje), jaunimas eina į diskotekas – keisčiausiai atrodančių žmonių gali sutikti gatvėse, važiuojančių dviračiais, viešuoju transportu… Viskas prasideda penktadienio popietę ir iki trečiadienio dauguma įstaigų, įmonių ir parduotuvių būna uždarytos. Pirmadienis Vokietijoje vadinamas Rosemontag, antradienį būna valstiečių vestuvės (turbūt atgarsiai iš tų laikų, kai miestų liaudis buvo atsilikusi, bet iš valstiečių buvo šaipomasi kaip iš visai idiotų) – jas suvaidina persirengę, irgi tam išrinkti žmonės… Olandijoje masiškiausi ir įpūdingiausi karnavalai būna Hertogenbosche ir Mastrichte, bet ir mažiausi miesteliai stengiasi neatsilikti.
Dar galiu pridurti, kad Olandijoje yra švenčių, kurios yra likę tik laisvos dienos kalendoriuje. Pvz., Didysis penktadienis prieš Velykas yra neoficiali laisva diena. Šeštinių ketvirtadienis yra laisvas, Sekminių antra diena pirmadienį irgi laisva… Ką tos dienos reiškia, reiškė ar turėtų reikšti, atsimena tik labai nedaugelis. Bet laisvomis dienomis mielai naudojamasi!
Kuo skiriasi kaimo ir miesto švenčių šventimas?
Pirmiausia reikėtų pašnekėti, kokie iš viso yra Olandijos miestai ir kaimai. Nes kaimais čia vadinama tai, kas Lietuvoje būtų vadinama miesteliais. Olandijoje miestų kultūra vyrauja jau nuo seniai – ji sužydėjo Respublikos laikais, bet ir burgundiškuose Nyderlanduose ji jau egzistavo petys petin su besitraukiančia į mažumą kaimiškąja kultūra…
Kalvinizmui tapus populiariausia religine pakraipa Respublikoje, daug katalikybės iš seno išlaikytų tabu nustojo galioti – nebebuvo gėda kaupti kapitalą, skolinti pinigus už procentus, nuomoti nekilnojamąjį turtą, investuoti svetur. Žodžiu, buvo visos prielaidos kapitalistinei visuomenei „užsimegzti“. Likusi Europa buvo pačiame tikėjimo karų įkarštyje, o mažytė Olandija, tą erdvę išnaudodama, klestėjo: jos laivynas naršė viso pasaulio jūras (pvz., olandai įkūrė Niujorką, tik tada jis vadinosi Naujuoju Amsterdamu), vietoj iškirstų laivų statybai miškų atsiradusiose pievose ganėsi didelės karvių bandos – tiek mėsa, tiek sūriai buvo eksportuojami (tik tokie sūriai čia ir žinomi, kurie Lietuvoje vadinami olandiškais, Gaudos sūris, pvz., – geltoni, parafino sluoksniu aplieti skrituliai); tik ką pastatyto Versalio parkai buvo sodinami iš Olandijos medelynų importuotų medžių ir įvairiausiomis dirbtinomis formomis apkirptų krūmų…
Tiek miesto, tiek kaimo prastuomenė galėjo rašytis į jūreivius, išplaukti ir mirti kaip musės pakeliui ar jau pasiekę tropikus; moterys visada galėjo rasti darbo uostuose, įvairias į krantą išlipusių jūreivių reikmes tenkindamos. Faktas yra tas, kad XVII a. Olandijos teritorija smarkiai ištuštėjo, žmonių verbuojama būdavo vis iš tolimesnių Vokietijos teritorijų… Žodžiu, tokio kaimo, kaip kad Lietuvoje buvo išlikęs dar XX a. pradžioje, Olandijoje jau nėra kokius 300 metų!
Be to, Olandijoje jau gal 50 metų nebėra tradicijos, kad kelios tos pačios šeimos kartos iš eilės gyventų tame pačiame name. Ne tik kad tėvų namai dažniausiai nebeperimami, kad juose gyventų (tai būna ir finansiškai sudėtinga, nes iš principo vaikai paveldi visi lygią dalį ir norintis namą išlaikyti turi galėti išpirkti iš kitų), bet ir eilinė olandų šeima persikrausto vidutiniškai 2–3 kartus per gyvenimą.
Siekiant efektyviau išnaudoti gyvenamojo ploto rezervą šalies mastu, tokia yra oficiali valstybės politika. Jauna šeima apsigyvena plote, kokį išgali susimokėti. Laikui bėgant ir vaikams gimus, piniginės išgalės auga ir persikraustoma į didelį gyvenamąjį plotą. Vaikams užaugus ir išėjus gyventi savarankiškai, vėl kraustomasi į mažesnį. Vienam partneriui mirus ar abiem tapus nebepajėgiais, kraustomasi į butą su priežiūra ar į senelių namus. Žmonės vis mažiau yra prisirišę prie vienos gyvenamosios vietos, dauguma visai nebejaučia, kad kažkur yra jų šaknys… Tik dar tarmė ar akcentas kartais išduoda, iš kurios provincijos jie kilę.
Dažnai žmonės, užaugę mažame miestelyje, studijuoja ir apsigyvena dideliame mieste. Tapę finansiškai pajėgūs, vėl išsikrausto už miesto – miestelių naujuose kvartaluose paprastai apsigyvena žmonės iš kitur. Vieni ieško galimybės dalyvauti vietinės bendruomenės gyvenime, kiti jau yra užmiršę, kas tai yra. Kartais tokie „ateiviai“ ima organizuoti kažką nauja, jiems žinomą, kartais – kaip tik atgaivina apmirusias vietines tradicijas… Taip gyvenant nėra galimybės nei turėti tvirtas šeimos tradicijas kaip mes jas suprantame Lietuvoje, nei bendruomenės, pastoviai „praskiedžiamos“ ateiviais, gali sėkmingai išlaikyti savąsias.
Kažkiek atsiradusią tuštumą užpildo naujos mados, ilgainiui tampančios tradicija. Pvz., labai populiari yra vadinamoji giminės diena. Paprastai kasmet kurį nors šventinį savaitgalį po visą šalį išsklidus viena ar kita giminė susirenka išnuomotose patalpose ar kokiame kempinge gamtoje ir bedrauja, žaidžia žaidimus, varžosi sporto šakose, rengia konkursus…
Organizuoja kasmet kiti giminės nariai, sugalvoja ką nors įdomaus, paruošia siurprizų. Jei neišgalima susirinkti kelioms dienoms, tai, pvz., šeimos patriarcho (ar matriarcho) gimtadienio proga susirinkę vaikai ir anūkai nelieka lindėti namuose, bet važiuoja visi kartu kokiu nors maršrutu, lanko įdomias vietas, pietauja kartu ir išsiskirsto, dažnai vėl iki kitų metų…
Miesteliuose dar stipri muzikinė tradicija – vietiniai dūdų orkestrai keletą kartų per metus pasirodo viešumoje, renka sau lėšas (organizuodami sendaikčių turgų iš žmonių atiduotų „gėrybių“), dalyvauja miestelio renginiuose… Yra šaulių gildijos, su vėliavomis, uniformomis, šaudymo konkursais ir kasmetiniu šaulių karaliaus rinkimu (kurio garbei paskui būna suruoštas priėmimas ir masiškai ateinama jo sveikinti).
Seniau buvo graži tradicija gildijai organizuoti atvirų durų dieną, pritraukti į ją visą miestelio bendruomenę dalyvauti šaudymo varžybose, bendrauti, gerti, valgyti (uždirbti pinigai ėjo į gildijos kasą). Norintieji tapti bendruomenės taikliausiu šauliu, galėjo iš eilės šaudyti į aukštai ant stulpo iškeltą medinį paukštį. Kam pavykdavo jį numušti žemyn, tapdavo karaliumi iki sekančių metų – jį apjuosdavo juosta, pagerbdavo būgnų muzika ir vėliavų choreografija… Vietinių įmonių komandos galėjo varžytis dėl taurės, geriausi šauliai gaudavo prizus – būdavo šventė.
Dabar daug kur ji jau nunykus, išstumta kompiuterinių žaidimų populiarumo, komercinių renginių gausos, atdarų parduotuvių ir vis didėjančio bendro abejingumo. Gildijos iki šiol yra, bet jos kaip gyvena savo atskirame pasaulyje… Ką norėti, jei netgi futbolo klubai, kurie yra kiekviename miestelyje (dažnai iš seno, net po kelis), vis sunkiau surenka žaidėjus į pagrindinę rinktinę (sponsoriai patyliukais moka pinigus, kad būtų pritrauktas geras žaidėjas iš kokio didelio miesto)… Futbolo sezono uždarymo šventė priklauso nuo pasiektų rezultatų, bet atidarymo šventėje visada yra naujos vilties!
Metinių turgų ir mugių tradicija iš viduramžių laikų išlikusi irgi (nežinau tik, ar be pertrūkių), nors šiais laikais daugiau miestelio šventės ir gyventojų susiėjimo prasme. Nieko tokio ten nebeparduodama, ko kasdien parduotuvėse nenusipirktum, bet sekmadienis, muzika groja, žmonės susitinka, bendrauja, geria, valgo, dalyvauja visokiose atrakcijose… Tas pat ir su kermošiumi.
Seniau jis būdavo kartą per metus – miesteliai nuo seno turi datą, kada savaitgaliui atvažiuoja įvairios karuselės, vagonėliai, parduodantys spurgas, keptą ar rūkytą žuvį, siūlantys šaudyti prizus ar lošti loterijoje. Kermošių sezonas prasideda vasaros pabaigoje ir tęsiasi iki vėlyvo rudens. Į didelius miestus atvažiuoja dideli atrakcijų parkai (didžiausias kermošius būna Tilburge, jį aplanko daugiau nei milijonas žmonių kiekvienais metais vėl), į mažus – vos keletas rūšių – mašinėlės, ratu besisuktys arkliukai, koks nors siaubo kambarys… Žinoma, ir cukrinė vata! Prie vietinės smuklės ir vėl pastatoma palapinė, kad visas kaimas galėtų išgerti, kiek tinkamas.
Tradiciškai giminės suvažiuodavo iš aplinkinių miestelių, paskui, kai kermošius būdavo pas juos, giminė rinkdavosi vėl, tenai. Miestelyje tas dienas niekas nedirba, vaikams būna ypač daug džiaugsmo. Daug dabartinių suaugusiųjų yra gimę 9 mėnesiai po vietinio kermošiaus – visi linksmindavosi iš širdies! Pavasarį karnavalas, rudenį kermošius… Tiktai dabar jau sunku suprasti, kas seniau žmonėms juose taip smagu būdavo – dabar, jeigu žmonės nori, kermošių gali sau pasidaryti kiekvieną savaitgalį. Seni žmonės sakydavo, jei lietus ima lyti, pilnai šviečiant saulei – „velniai švenčia savo kermošių“… gal tai šiek tiek jų požiūrį paaiškina.
Dalijimas į miestą ir kaimą Olandijoje yra išlikęs daugiau žmonių sąmonėje, negu iš tikro yra didelių skirtumų (tiek „valstietis“ iš miestiečio lūpų, tiek „miestietis“ miestelio gyventojo ištartas, skamba vienodai paniekinamai). Luomų skirtumai nebe tokie kaip seniau, bet yra vis tiek – daugiau ta prasme, kad tai nėra iš tikro susiliečiantys pasauliai – Lietuvoje, manau, tai irgi pamažu, bet vis daugiau jaučiama…
Aristokratai ir „senų pinigų“ sluoksnis yra tai, apie ką paskaitom žurnale ar matom per televiziją. Jų yra mažai ir naujų titulų nebesuteikiama. Jie iš seno turi savo tradicijas, dažnai būdingas visai Europai… Tada yra žmonės išsilavinę, ne turtuoliai, bet turintys gerą darbą (kas Olandijoje reiškia, kad jie gerai uždirba) – jie lanko kultūros renginius, smalsūs, jaučiantys pilietinę pareigą.
Kiti yra sluoksnis neišsilavinusių, bet turtingų – tai dažniausiai verslininkai, siekiantys paprastų malonumų – jie remia vietinius sporto klubus, dalyvauja vietiniuose renginiuose, finansuoja šventes… Ir yra sluoksnis neišsilavinusių neturtingų (dažnai dėl įvairių priežasčių net nedirbančių). Jų mėgstamu renginiu švente galima pavadinti… savaitinį turgų. Jie eina į turgų ne tiek apsipirkti (nors jie daugiausia turguje ir perka), kiek bendrauti, laisvai pabūti savimi. Po turgų galima pamatyti vaikštant tokių figūrų (ir stovinčių, pardavinėjančių irgi), kad nesuprasi, kur jie lindi visą likusią savaitės dalį, kad jų niekur kitur nesutinki…
Atlaidų tradicija katalikiškoje dalyje yra didele dalimi mirusi – lurdų grotai stovi tušti ir apleisti… Kažkokias dar gyvas religines tradicijas yra tikimybė aptikti artėjant prie Belgijos ar prie Vokietijos sienos. Hertogenbosche yra didelė sena gotikinė katedra, tai aplink save dar buria ištikimus katalikus šventėms organizuoti ir dalyvauti.
Per Kalėdas, pvz., ten būna padaryta labai graži prakartėlė, Kristaus gimimo scena, norint prie jos prieiti ir pamatyti, reikia kokį pusvalandį stovėti eilėje… Netoli Mastrichto, mažame miestelyje Tegelen, kas penkeri metai būna religiniai vaidinimai, „passiespelen“ vadinami (kadangi su Velykų tradicija susiję) – kaip suprantu, tai išlikęs viduramžių teatro po atviru dangumi variantas, bet šiais laikais akcentas yra jo religinis turinys – su įtikinamu dekoru atvaizduojamas Kristaus kentėjimas… Konkrečiai ši tradicija yra datuojama 1931 m.
Artimiausia šventa vieta, į kurią protestantiškos Olandijos katalikai traukia jau nuo XVII a., yra už sienos, Vokietijoje (nes 1701 m. prūsų ji buvo atplėšta nuo šiaurinių Nyderlandų ir tenai egzistavo religinė laisvė) – Kevelaer miestelis, nuo 1642 m. garsėjantis stebuklinga Marijos su kūdikiu figūrėle kaip Marijos apsireiškimo įamžinimu… Ir iki šiol organizuotai per miestą autobusais tikintieji kasmet atvyksta iš Olandijos provincijų – matyt iš seno turi savo sekmadienių datas – važiuoja eiti procesijų su miesto vėliava, orkestru, gražiai išpuoštais vaikais ir maldas giedančiais suaugusiaisiais.
Kuo arčiau didžiųjų upių pietinėse provincijose link, tuo labiau didžiuojamasi romėniška praeitimi, vasarą būna eisenos, teatras po atviru dangumi… Nijmegenas viduramžių literatūroje žinomas kaip personažas Marikė van Nimvegenas (Marike van Nimwegen). Amsterdamas garsėja gėjų paradu, kaip miesto demokratiškumą ir šiais laikais patvirtinanti tradicija… Roterdamas su savo ypač daugianacionaline gyventojų sudėtimi turi vasarinio karnavalo tradiciją, kuri nenusileidžia Lotynų Amerikai.
Ką galima pasakyti apie Olandijos simbolius ar su šventėmis susijusį jų naudojimą?
Olandija pasaulyje žinoma kaip simbolių gausi šalis – sūriai, klumpės, vėjo malūnai, tulpės (ir XVII a. tulpių manija – „tulpengekte“), pavasarį žydintys Keukenhofo laukai, Van Gogo saulėgrąžos, žalios „Heineken“ alaus skardinės, piratai ir „Skrajojantis olandas“, „sex, drugs and rock‘n roll“, kai kalbama apie Amsterdamą ir „going dutch“ anglų kalba, kai norima pasakyti, kad kompanijoje kiekvienas mokės už save…
Nors šitie simboliai prisideda prie šalies „atpažįstamumo“, pačioje Olandijoje jie nei populiarūs, nei plačiai naudojami (išskyrus turizmo komerciją). Liaudies švenčių simbolika čia yra oranžinė spalva ir liūto figūra (dažnai irgi oranžinė), oficialiose šventėse – himnas, vėliava… Karališka giminė, karalienė, monarchija yra simboliai, kuriuos apie pusė šalies gyventojų norėtų išlaikyti, kita pusė – panaikinti, bet galų gale Olandijoje abejingų jie palieka nedaug!
Tiek per Karalienės dieną, tiek per futbolo varžybas ar čiuožimo čempionatus Olandijos aistruolių minia išsilieja viena, oranžine spalva. Tai ir įdomu, ir juokinga, nes šitos spalvos populiarumas pagrįstas nesusipratimu. Kad naudojama liūto figūra ar bent jau užsidedama jo galva ar kaukė, tai suprantama – tai yra Olandijos herbas! Bet jis lygiai taip pat galėtų būti visų kitų vaivorykštės spalvų…
Taip, karališkos šeimos pavardė Oranje, ir tai reiškia oranžinę spalvą… Bet karališka pavardė tai reiškia miesto Prancūzijos pietvakariuose pavadinimą – Orange. Atsirado ji tik Vilhelmui van Oranžė (Wilhelmui van Oranje) būnant vienuolikos metų amžiaus – paveldėjus Oranžo princo titulą ir valdą pagal paskutinę jo pusbrolio valią… Labai ilgai jis Oranžo valdovu ir nebuvo, nes Karoliui V tai buvo neparanku – jis išmainė miestą į teritorines valdas Vokietijos žemėse, kurios ir plytėjo strategiškai nuošaliau, ir jungėsi geriau prie kitų Wilhelmo valdomų teritorijų… Bet pavardė ir titulas liko.
Liūto figūros naudojimas ir meilė jai sunkiai gali būti paralelizuojama su Lietuvos herbo – Vyčio naudojimu ir populiarumu šalies viduje… Nelabai kas eina į krepšinio varžybas persirengęs raiteliu, arkliu ar abiem kartu… Nors ir Olandijoje tai gali būti paskutinių dešimtmečių komercinės įtakos pasekmė – senesnes tradicijas turinčiuose masiniuose renginiuose simbolika yra kita. Pvz., Nijmegene jau apie 80 metų gyvuojančios Keturių dienų ėjimo maršo tradicinė vėliava yra žalia (su oranžiniu kryžiumi), o paskutinės dienos paskutinius kilometrus einantys dalyviai apdalijami kardelių puokštėmis. Nes tuo metu – liepos trečią sąvaitę – yra jų sezonas ir tokia tradicija.
Netgi kelias į miestą tam pavakariui perkrikštijamas iš Sint Anna gatvės į Via Gladiola… Maratoną sėkmingai įveikusieji gauna kryžius ir eina kitą metą vėl, nes, sakoma, kad kartą patyręs savo kailiu, kas tai yra, norėsi vėl ir vėl (dešimt kryžių turintieji jau yra Auksinio klubo nariai), rekordinis vieno žmogaus praeitų keturių dienų maratonų skaičius yra… 66! O likusiems – sirgaliams, žiūrovams, vietiniams gyventojams – tai išsilieja į ištisinę daugiau nei keturių dienų šventę, ne tik mieste, bet ir maršruto pakely – muzika, dainos, gėrimas, pro šalį praeinančiųjų skatinimas nepasiduoti, linkėjimas ištvermės… tradiciškai renginio spalva būtų greičiau žalia; nors daug puošiama ir įvairių pasaulio šalių vėliavomis – renginys jau seniai traukia dalyvius iš viso pasaulio – tai yra pasaulio didžiausias ėjimo renginys, 2003 metais buvo peržengtas milijoninis dalyvių skaičius…
Prisiminiau dar senesnę sportinę tradiciją, bet tiek apipintą herojizmo legendomis, kad vien jos datos galimas paskelbimas sukelia karštligę visoje Olandijoje – tai net iš viso negalėčiau pasakyti, ar kokia nors simbolika (be Frisland provincijos vėliavų – mėlyna, balta ir raudonos širdelės) su ja susijusi…
Elfstedentocht yra čiuožimo maratonas, kurio maršrutas (200 km ilgio!) iš seno jungia vienuolika Friesland provincijos miestų ir miestelių – čiuožiama užšalusiais kanalais, o tokios žiemos, kad jie visi iki reikiamo storumo užšaltų, nebebuvo nuo 1997-ųjų… Nors maršrutas yra ilgas ir sunkus, oras šaltas, vėjas atviruose laukuose stiprus, pradedama ir baigiama tamsoje, ledo kokybė būna ne kokia, žmonės lipa per galvas, kad spėtų įsirašyti į dalyvius, vos tik data paskelbiama… Ir sirgalių būna irgi daugiau, nei galima įsivaizduoti.
Apšalę nosys, nušalę rankų ir kojų pirštai būna skaičiuojami šimtais, bet su šituo maratonu yra susiję legendos, tapę tautos folkloru – laimėti yra nepaprasta garbė! O dabar dar ir dėl jo retumo jau vien būti dalyvavus reiškia daug. Galima teigti, kad pats maratonas yra tapęs vienu iš Olandijos simbolių…
Įdomu prisiminti, kai 2002.02.02 buvo paskelbta kaip būsima sosto įpėdinio vedybų data, iš karto spaudoje buvo iškeltas hipotetinis klausimas, kas bus, jei tuo metu vyks Vienuolikos miestų čiuožimo maratonas? – kam bus suteikta pirmenybė? Gerai, kad praktikoje Olandijai neteko rinktis tarp šitų dviejų svarbių tautos simbolių – karališkos šeimos ir čiuožimo sporto legendos, bet, įtariu, kad čiuožimas būtų laimėjęs… Ir pats princas dalyvautų jame irgi, antrą kartą, lygiai su kitais dalyviais.
Olandijos himnas prasideda žodžiais „Vilhelmas van Oranžė, aš esu vokiečių kraujo…“ ir, kaip patys suprantat, olandai yra dažnai norėję, kad tos eilutės jų himne nebūtų… Bet himnas atspindi istorinę realybę laikų, kai Respublika susikūrė: tada buvo svarbu pabrėžti jungtį su senomis kilmingomis giminėmis, istorinėmis tradicijomis, susijungti su kažkuo, jau turinčiu gilias šaknis to meto tarptautinėje politikoje…
Suvienijus Nyderlandus po Burgundijos – Habsburgų vėliava ir vėliau jiems skilus pusiau, kilmingų giminių Respublikos pusėje kaip ir neliko – žuvo sukilimo metu ar buvo nuteisti mirti, perėjo arba liko Ispanijos pusėje… Galima būtų palyginti su kilmingų giminių situacija Lietuvoje po unijos su Lenkija, Abiejų respublikų padalijimo, caro valdymo, sukilimų… Iš kur būtų Lietuvai reikėję rasti savo kilmingų atstovų? Gerai, kad XX a. tai nebebuvo svarbu, bet XVII – XVIII a. be jų dar buvo nė iš vietos!
Apie karališką giminę kalbant, reikėtų prisiminti, kad jų, kaip protestantiško tikėjimo monarchų, partnerių pasirinkimas visada buvo ribotas. Ir dažniausiai baigdavosi toj pačioj Vokietijoj… Tik iš seno į tai buvo kitoks požiūris – kilmingieji, aristokratija buvo vienas luomas, nežiūrint jų tautybės – nacionalinės valstybės idėja išsivystė XIX a. pabaigoje ir daug karališkų šeimų – tuometinių ir iš seniau – paliko nepatogioje pozicijoje.
Valstybės vadovas (stadhouder) Vilhelmas III buvo vedęs anglę ir, netikėto likimo posūkio dėka tapo ir Anglijos karaliumi, kartu su savo žmona Marija Stiuart… Jei atsimenate kasmetines riaušes Šiaurės Airijoje dėl Oranžė maršo, kai protestantai užsispyrusę traukia per katalikų gyvenamuosius kvartalus, tai tas Oranžė maršas yra kasmetinis Vilhelmo III ir Marijos išsilaipinimo Anglijos žemėje, jų triumfo žygio sostui užimti paminėjimas – Glorious Revoliution angliškai.
Vienas iš karalių – Vilhelmas II – buvo vedęs rusę Aną Pavlovną – jos vardu yra pavadintas miestelis prie Hagos (jos dėka Ermitaže yra tokia didelė Rembranto ir kitų Olandijos senųjų meistrų paveikslų kolekcija), vienas – belgę (ir katalikę, ji buvo Vilhelmo I antroji žmona), o visi kiti karaliai ir karalienės tai ir buvo vedę vokiečių kilmės personas… Vilhelmina trumpai buvo ištekėjusi už princo Henriko – jam anksti mirus, laidotuvės buvo suruoštos… baltos! Karalienės Julianos vyras, princas Bernardas, mirė garbaus amžiaus, pergyvenęs ją pačią kokiais metais.
Nors paskutiniais savo gyvenimo dešimtmečiais jis rėmė WLF (Pasaulinį gamtos fondą) ir turėjo savo vardo kultūros rėmimo fondą, bet tai nelabai dengė jo nevaržomą gyvenimo būdą ankstesniais metais… Karalienės Beatričės (Beatrix) vyras, princas Klausas, jau miręs, bet jis buvo mylimas ir tauta jo gedėjo. Iš seno esant tokiai padėčiai – žinant, kad olandai vokiečių teisėtai nemyli dėl įvairių nuoskaudų istorijai bėgant ir iš seno yra patys laisvę mylinti tauta, niekas dorai taip ir negalėtų paaiškinti karališkos šeimos populiarumo!
Nors yra buvę momentų, kai tas populiarumas buvo ne didesnis kaip 50 proc., bet įvairiems žymiems politikams yra labai blogai pasibaigę, kai jie bandė pakeisti įstatyminę bazę taip, kad monarchija Olandijoje nebebūtų įmanoma… Tai, žinoma, seni laikai, bet, pvz., Oldbarneveldas buvo apkaltintas išdavyste ir nuteistas mirti, broliai de Vit (De Witt) liaudies minios buvo tiesiog… suplėšyti į gabalus.
Aš miniu respublikos didvyrius, didžias istorines asmenybes! Amsterdamo rotušė – didingas klasicistinio stiliaus pastatas centrinėje aikštėje, kažkada – žymus visoje Europoje respublikos laisvės simbolis, dabar – karalienės rūmai, kur ji apsistoja, kai būna mieste… Rotušė buvo nusavinta Napoleono laikais (ten gyveno jo brolis, Nyderlandų vietininkas). Atstačius taiką, Europoje vyravo labai konservatyvios nuotaikos, kas suprantama – prie respublikos buvo nuspręsta negrįžti…
Karalius Vilhelmas I yra siūlęs miestui rūmus grąžinti, bet tuolaikinė politika manė šitais rūmais karalių galėsianti „pririšti“ gyventi Amsterdame ir neėmė. Dabar sakoma, kad tokia rotušė nebetiktų prie demokratiško miesto veido, bet, iš tikro, bijoma, kiek kainuotų tokių rūmų išlaikymas… Miestui yra išmokėta kompensacija naujai rotušei pasistatyti, bet jos statyba užtruko ir kainavo todėl žymiai daugiau… Vis dėlto dalis olandų nėra patenkinti tokiu išdidžios ir šlovingos miesto praeities simbolio likimu…
Dar įdomus faktas apie Olandijos karališką dinastiją – joje vienu metu yra buvę gyvi keturių kartų Vilhelmai – buvę ir esantys tada karaliai I, II, III ir pastarojo sūnus, dar tik kūdikis, irgi Vilhelmas, kuris jaunas mirė ir karaliumi netapo…
Kas manote karalienę esant tik gražiu šalies simboliu ir atrakcija turistams, jums reikėtų būti Hagoje trečią rugsėjo antradienį, per Princjesdag. Tai – kasmetinė diena, kai karalienė su visa šeimyna, tarnais, muzikine kapela, karine apsauga ir minios spoksančių smalsuolių lydima, senovinėmis karietomis (pati karalienė auksinėje karietoje, kaip pasakoje) važiuoja ratu per miestą į Riterių salę, kur ji, sėdėdama soste, skaito kalbą apie dabartinę padėtį šalyje, politiką, finansus ir planus… ateinantiems vyriausybiniams metams.
Su karaliene taip pat tariamasi, sudarant ministrų kabinetą, jinai turi įtakos tiek šalies vidaus, tiek užsienio politikai. Jei ji yra simbolis, tai dar toksai, kuris turi realios jėgos!
Nauja ir sena švenčių šventime, tradicijose, simbolikoje…
Pasaulis sukasi greičiau mums visiems, pagal šalių sienas neskirstant – viskas vystosi, niekas nelieka taip pat… Net jei ir atrodo, kad tradicija ar simbolis yra kaip ir tas pat, tai gali būti tikras, kad jo reikšmė žmonėms, simbolika ar naudojimas vis tiek nebėra tokie patys… Geras to pavyzdys yra Olandijos vėliavos naudojimas.
Visi žino, kada, kur ir kam yra naudojama valstybės vėliava… Gal tai buvo tik įtaka demokratizacijos bangos, kuri septintame dešimtmetyje nuvilnijo per šalį – policininkai nebeteko uniforminių kepurių ir didelės dalies autoriteto, į mokytojus nustota kreiptis kaip į viršesnį už save asmenį, tėvų autoritetas vaikams nuėjo niekais…
Vėliava nebėra kažkas, tik valstybiniams reikalams naudojama, – ji gali būti iškelta prie namų, kai kieno nors iš juose gyvenančiųjų… gimtadienis. Arba, vaikas baigė mokyklą, išlaikė baigiamuosius egzaminus – tada iškabinama vėliava ir nebereikalingas mokyklinis portfelis, kartais dar lydimas knygų ir sąsiuvinių. Tokių mokyklos baigimo ženklų apstu gegužės ir birželio mėnesiais…
Tiesą sakant, katalikiškose provincijose ir pati valstybė kažkaip ypatingai nėra gerbiama, daugiau klausoma Vatikano balso… arba bent jau labai neseniai taip buvo daroma. Balsuojama, pvz., už krikščionis demokratus (CDA), absoliučiai nesvarbu, kokią politinę programą jie būtų suruošę, ar „draugišką“ žmonėms, ar ne visai. Taip pat seni žmonės dar atsimena laikus, kai miestelio kunigas ateidavo į namus bartis, jei metai būdavo praėję ir toje šeimoje nebuvo gimęs vaikas! Mat reikėję daugintis, kad atsilaikytum prieš protestantus ir jų įtaką…
Nors, ar protestantizmo, ar šiaip dėl modernių laikų įtakos, bet katalikų bažnyčios nuo protestantiškų nedaug tesiskiria… Liturgija supaprastinta iki minimumo, choro giedamos giesmės yra naujų laikų kūryba, išpažintis kaip po tokia panaikinta maždaug prieš 50 metų, klausyklose, kiek jų dar yra išlikę, laikomi kibirai ir šluotos bažnyčiai valyti, o komunijos eina ir ją gauna visi, kas tik nori.
Pamaldose, laidojant žmogų labai daug įtakos turi jo paties buvę išreikšti ar jo artimųjų pageidavimai… Bažnyčia naudojama daugiau kaip vieša erdvė atsisveikinti su mirusiuoju – pasakojamas jo gyvenimas, sakomos atsisveikinimo kalbos, grojama jo mėgta muzika, dainuojama, skaitomi eilėraščiai… Visiems dalyvaujantiems išdalijama atspausdinti lapeliai su mirusiojo nuotrauka ir gyvenimo aprašymu ar kitokiu atminimo tekstu. Mišios gali netgi būti vedamos ne kunigo, bet jo pagalbininkų, ir tai net gali būti moteris!.. bet rinkti pinigus iš visų susirinkusiųjų dar nepamiršta.
Atvykus į kapines ar krematoriumą, vėl sakomos kalbos pramaišiui su maldomis – krematoriume tam skirtoje salėje, kapinėse – centrinėje jų vietoje. Tada eile einama prie uždaro karsto atsisveikinti, pradedant tolimesniais pažįstamais, baigiant artimiausiais giminėmis ir einama gerti kavos. Kaip karstas būna įleidžiamas į duobę ir užkasamas, nemato niekas, tai – duobkasių darbas… Šeima ir artimieji prie kavos stalo atvyksta paskutiniai.
Pavalgę, prieš išeidami, visi jiems dar išreiškia užuojautą. Raštiškai išreikšta užuojauta užskaitoma, kai, atėjęs į bažnyčią (ar atvykęs į krematoriumą), užrašai savo pavardę ir adresą dalyvių sąraše. Pašarvoti žmogų mados kaip ir nėra, namuose šarvojama išimtiniais atvejais – mirusius jaunus žmones, vaikus… Neseniai teko matyti, kaip anūkai apipaišė ir aprašė eilėraščiais jų senelio nedažyto medžio karstą, ir tokiu būdu jiems suprantamai su juo atsisveikino.
Tuokimosi ceremonija nebūtinai turi būti rotušėje… Yra ir kitų įspūdingų erdvių, istoriniuose pastatuose, muziejuose, bibliotekose, pvz., kuriuose turima teisė pravesti tuokimo ceremoniją. Ji būna taip pat labai neformali, savivaldybės tarnautojas, ją pravedantis, būna iš anksto susitikęs ir kalbėjęsis su jaunaisiais – papasakoja visiems dalyvaujantiems apie juos, apie tai, kaip jie susitiko, kaip draugavo, kaip nusprendė susituokti… Taip pat į ceremoniją būna įtraukti ir jaunųjų pageidavimai – kokie nors simboliniai žestai, apsikeitimas dovanomis, skaitomos eilės, sakomi išmintingi palinkėjimai… Dalyvauja net ir mylimi naminiai gyvūnai, šunys, pvz., su korsažais, pritvirtintais prie antkaklių.
Negana to, kad Olandija, vienintelė Europoje, pergalę Antrajame pasauliniame kare šventė dvi dienas, pastaraisiais dešimtmečiais atsirado dar ir trečioji – Japonijos kapituliacijos data. Mat Indonezija buvo Olandijos kolonija ir, Japonijai ją okupavus, daugybė vietoje buvusių olandų buvo internuota į stovyklas, kur japonai su jais elgėsi labai negražiai. Po karo Japonija niekada nėra pripažinusi jiems padarytų skriaudų, atsiprašiusi ar išmokėjusi kokias nors kompensacijas. Galbūt ir tai kažkada bus pasiekta, nes seniau Japonija kiekvieną kartą vos ne oficialiai įsižeisdavo jau vien dėl šitos dienos atskiro paminėjimo…
Kokie yra tradiciniai šventiniai patiekalai, valgymo tradicijos?
Be jau minėtų spurgų, džiūvėsių su „pelytėmis“ ir mažučių meduoliukų (pepernoten) Šv. Nikalojaus proga, žinoma, gruodžio mėnesio švenčių proga kepama, perkama ir valgoma visokių rūšių pyragų su džiovintais vaisiais, riešutais ir egzotiškais prieskoniais, kuriuos naudoti Olandija turi seną tradiciją, būdama šalimi su kolonijomis.
Dar ir dabar sendaikčių turguose galima rasti senųjų medinių meduolių formų su išraižytomis įvairiomis figūrėlėmis (malūnais, buriniais laivais) ar viena didelė, į kurias būdavo įkočiojama tešla ir kepami ploni rudi prieskoningos tešlos sausainiai… Taip pat „Sint Nikolaas“ proga perkamos didelės šokoladinės raidės, kiekvienam, kokia raide jo vardas prasideda. Jei raidės neberandama, tada perkama S (Sintaklaas)… Raidžių taip pat būna ir išraitytų iš pyrago tešlos su marcipano įdaru (amandelspijs).
Per Kalėdas valgoma daug patiekalų, paruoštų iš sumedžiotos žvėrienos (nors Olandijoje didžioji gyventojų dauguma yra prieš medžioklę!). Kartu patiekiama raudoni troškinti kopūstai su prieskoniais, briuselio kopūstėliai, „žaliasis“ kopūstas – žiemą augantis, jo lapai supjaustomi ir suverdami su bulvėmis, paskui sutrinami į piurė; obuolių tyrė, vyne troškintos kriaušės… Kūčių vakaro kaip tokio, su žuvim ar dvylika patiekalų kaip ir nėra. Jau iš pokario metų esu girdėjus prisimenama, kaip šitą vakarą būdavo einama į bažnyčią vėlyvų mišių, grįžtama jau po vidurnakčio ir tada dar valgoma baltos bandelės su dešra ar sūriu perdėtos – tada prabanga!
Per Velykas kiaušiniai, tiek tikri, tiek šokoladiniai ir baltos duonos pynės… Aš įtariu, kad iš seno įvairioms progoms šventinis patiekalas yra buvę blynai. Olandijoje jie yra kepami dideli, ploni – jei natūralūs, tai vis tiek su obuolių sirupu ir cukraus pudra; bet gali būti ir su vaisiais ar uogom (jei su vyšniom, tai dar ir padegami!), o gali būti ir su įkeptais lašinukais, svogūnais, sūriu ar kokia kombinacija…
Vis tiek visada su sirupu (šiais laikais obuolių sirupas daugiausia iš cukrinių runkelių, nes jie pigesni) ir gausiai apibarstyti cukraus pudra. Yra vien tik blynus serviruojančių restoranų (pannenkoekenhuis), į juos einama su vaikais, ten dažnai švenčiamos šeimyninės šventės, nes gana pigu ir vis tiek šventiška…
Per kermošius, metinius turgus ar kitomis žmonių susibūrimo po atviru dangumi progomis valgoma yra pofertjes (mažos apvalios pagalvėlės iš tos pačios blynų tešlos) su cukraus pudra. Jas kepdavo ir namie, ypač dar malkomis kūrenamų krosnių laikais – špižinė apskrita plokštė su rankenėlėmis būdavo įkaitinama ant ugnies, joje esantys dubenukai tešlai ištepami lašinukais… tešla supilstoma, kiekviena pagalvėlė apverčiama su šakute atskirai, porcija yra tiek, kiek vienu kartu iškepama. Dabar, žinoma, tam yra modernios nepridegančios keptuvės, bet mažai kas beužsiima terliotis.
Kadangi Olandija – jūrinė šalis su ilga kranto linija, tai žuvis visada buvo mėgstama. Diena, kai galima ragauti pirmąsias sezono silkes (Hollandse Nieuwe), iki šiol vadinama „vėliavėlių“ diena (vlaggetjesdag) Sheveningen – uoste šalia Hagos. Oficialiai tai šventė nuo 1947 m., bet tradicija švęsti egzistavo nuo XVIII a. vidurio ar seniau. Nes paskui silkė būdavo sūdoma, džiovinama, kitaip įdaroma (dabar – įšaldoma ar į vakuumą) – todėl, pagal tradiciją, ji valgoma su smulkintais svogūnais, kadangi seniau tekdavo slėpti ne visai šviežią jos skonį. Išdarinėta silkė valgoma, ją paėmus už uodegos ir, užvertus galvą, ji leidžiama į burną, užsikandant svogūnų žiupsneliu…
Kitas maisto produktas, kurio sezono pradžia būna šventinė, yra aspeges – šparagų ūgliai. Jų aukštai apkastos lysvės plyti smėlingose pietryčių Olandijos žemėse. Kadangi užauga po žeme, tai būna balti ir prieš verdant juos reikia skusti (žaliųjų, užaugintų neapkasus, skusti nereikia). Jie iškasami tokiu ilgu peiliu, įsmeigus jį iki pat šaknies, kai pati viršūnėlė pasirodo virš žemės. Sezono pradžia priklauso nuo pavasario ankstumo – apie balandžio vidurį, bet baigiasi visada birželio 24 d. Tradicinis jų valgymo būdas – virti, su lydyto sviesto ar olandišku padažu, kumpiu, kietai virtais kiaušiniais, virtomis bulvėmis. Galima užsitarkuoti muškato riešuto, o iš nuopjovų mėgstama virti balta tiršta sriuba.
Pietryčių olandai nėra tortų valgytojai, jie mėgsta pyragus (vlai) – pyrago tešlos dugnas, užpildytas uogienėmis ar vaisiais ir valgomas su plakta grietinėle ant viršaus. Populiariausias yra obuolinis pyragas, nors yra ir vietinių įžymybių – mėlynių pyragas, pvz., vyšnių…
Šventinėmis progomis populiarus žuvies bufetas – rūkyta lašiša, ungurys… Visada ir silkė su įsmeigta olandiška vėliavėle į kiekvieną gabaliuką, krevetės – olandiška rūšis yra labai smulkios, iš Šiaurės jūros. Kai sezonas, restorane galima užsisakyti moliuskų (mosselen) puodą. Jie bus išvirti buljone su daržovėmis, kriauklės atsidarę. Valgoma dažnai tuščią kriauklę naudojant kaip žnyples išgnybti moliuskus iš kitų kriauklių, ir su bulvėm „frit“ ir majonezu… Lilio mieste (šiaurės vakarų Prancūzijoje) pirmą rugsėjo savaitgalį vyksta didžiausias Europoje antikvarinių daiktų turgus ir visas miestas valgo moliuskus! Ką tai bendra turi su Olandija? Ogi tai – senosios Nyderlandų žemės ir tradicija iš tų laikų…
Alaus varymo tradicija Olandijoje labai komercializuota (tradiciškai iš seno gerą alų reikia gerti Belgijoje), bet paskutiniais dešimtmečiais bandoma ją kokybiškai gaivinti – vėl atsiradę sezoniniai alūs – gegužiniai (meibok) ir rudeniniai (herfstbok). „Bok“ reiškia ožį arba briedį, stirniną. Tuo pavadinimu atsiveria įdomi tradicija – sezoninio alaus varymo paralelė su stirninų medžiojimo sezonu rudenį ir, dar kartą, gegužę, kai reikia padėti jauniems patinams užsikariauti vietą po saule, senus užsispyrėlius sumedžiojant…
Taip pat pastaraisiais dešimtmečiais – klimato atšilimo dėka? – Olandijos pietinėse provincijose imtos auginti vynuogės ir imta daryti vynas. Tradicija perimta iš senųjų vyndarystės šalių kartu su derliaus švenčių šventimu. Tai reiškia, ir kad pasaulis sukasi vis greičiau, nes dar dabartiniai šešiasdešimtmečiai atsimena, kaip Olandija masiškai mokėsi gerti vyną – baltą saldų vokišką, raudoną iš Prancūzijos ar Italijos (chianti). Tai prasidėjo maždaug nuo septintojo dešimtmečio ir išstūmė pamažu į nuošalę stipriųjų gėrimų gėrimą – olandiškąją kadaginę, vieux, netgi moteriškių taip mėgtą kiaušininį likerį, valgytą šaukšteliu iš stikliuko su plakta grietinėle… kurį laiką buvę populiarūs portas, šeri, martinis irgi nuėjo į praeitį…
Prie raudono vyno pamėgta kombinuoti prancūzišką ilgą baltą duoną, prancūziškus sūrius, alyvuoges. Supaprastintas ir dar ir dabar išlikęs tokių šventinių vakarų su vynu variantas gyvuoja su stačiakampiais džiūvėsėliais ir ant jų dedamais įvairių rūšių pelėsių sūriais, žuvimis, mišrainėmis, paštetais… populiarūs „Brie“, „Camambert“, „Bresson“. Alus geriamas irgi, bet, kadangi jis yra silpnas ir beskonis, tai labai tinka, kai šventės vakaras ilgas ir norisi galėti ilgai gerti nepasigeriant…
Pirmoji Olandijoje prigijusi ir pamėgta užsienietiško maisto rūšis buvo Indonezijos virtuvė – tradicija, atsivežta iš Olandijos kolonijos… Nors, ką čia restoranuose valgo, nėra originalus Indonezijos maistas, kaip ir tai, ką baltieji kolonistai valgydavo ten gyvendami, vis dėlto daug bendra su vietiniais papročiais – rijstafel, pvz., – visokiausių vietinių patiekalų bufetas. Jo tradicija restoranuose egzistuoja iki šiol, ir valgoma net ne su ryžiais, bet dažniau su ryžių patiekalu, vadinamu nasi – pakepti virti ryžiai, su virtais kiaušiniais, porais, virtu kumpiu ar kitos mėsos gabaliukais… sekanti buvo italų virtuvė – arba kas turėjo į ją panėšėti, pvz., maži virti ragelio formos makaronai su užtarkuotu olandišku sūriu.
Dabar mėgtamiausia Olandijoje tomatų sriuba dar prieš kokią pusę amžiaus paprastiems žmonėms buvo negirdėta – kai Briuselyje virėja tarnavusios moters dukra pasisakė kaimynei, kad mama išvirė sriubą iš pomidorų, tai ši supykusi atsakė, kad „negražu meluoti!”
Ir dar kelios grynai olandiškos detalės. Olandiškas sūris Olandijoje žmonių yra ne peiliu pjaustomas, gabalą nusipirkus, bet gremžiamas tokiu tradiciniu gremžikliu, kurį jau ir Lietuvoje galima įsigyti… Ar tai būtų iš taupumo, ar gal, jų nuomone, sūris taip yra skanesnis… Bet kurio pavadinimo sūris yra skirtomas į „žolės pieno“, jauną, plikytą, ekstra palaikytą, ir seną. Kartu su amžiumi (senasis yra „nokintas“ dvejus metus!). Per laiką stiprėja sūrio skonis, struktūra darosi trupiningesnė ir… kyla jo kaina. Kristalai, matomi seno sūrio struktūroje, nėra druska!
Per karą, iš bado, vakarinėse provincijose buvo valgomi taip pat tulpių, narcizų, hiacintų ir kitų gėlių svogūnėliai…
Būrimai, palinkėjimai, prietarai… Ar jų yra ir kokių?
Jei ir yra, tai aš jų nežinau arba neteko susidurti… Mano įspūdis, kad Olandija yra daugiau ženklų, simbolių, o ne žodinė ar veiksmo kultūra šita prasme – taip, žinoma, tave pasveikin, gal net padovanos kokį mažmožį (dažnai susidėję, olandai mėgsta susidėti, net ir po labai mažą sumą), jei tavo jubiliejus, bet ir iškels vėliavą ar lentą su kokiu sveikinimu surašytu prie tavo namų; iškabins didelį dvigubą skaičių virš tavo paradinių durų, apkaišys popierinėmis gėlėmis ir jaunomis eglaitėmis (iš medelyno, kur jos Kalėdoms auginamos) tavo namo prieigas, ištemps ilgas spalvotų vėliavėlių juostas…
Jei bendrauji su kaimynais ar tavo gatvės bendrija yra aktyvi, tai grįžęs iš ligoninės gali tikėtis rasti iškabintą paklodę su užrašu „sveikas sugrįžęs“ ar pan., atsikrausčiusius gyventi sutiks „Sveiki, kaimynai!“, švenčiant vestuvių jubiliejų – tiesiog „Valio vedusiai porai“… Jei tavo gimtadienis, gali tikėtis ant gatvės medžių ir stulpų išklijuotos savo nuotraukos, o dažnai dar ir iš vaikystės laikų, kokios nors juokingos… Bus visiems išduotas tavo dabartinis amžius ir parašyta, kad pravažiuojantys triskart signalizuotų.
Ypatingo dėmesio susilaukia tie, kuriems sueina penkiasdešimt. Ar jie to nori, ar ne, bet atsibunda namuose, prie kurių sėdi žmogaus dydžio seno diedo (vyrui) ar bobos (moteriai) figūra… Dažnai dar ir ne viena! Gali būti ir tavo rūbais aprengta ar atvaizduota užsiėmus tavo mėgstamu hobi. Ir tos lėlės, ir tu pats tą dieną vadiniesi Abraomu arba Sara.
Niekas man dar nėra paaiškinęs, iš kur ta tradicija atsiradus ir ką ji reiškia, bet jubiliato draugai ir giminės ją palaiko taip entuziastingai, kad aš kartais įtariu tiesiog piktą džiaugsmą vietoj geraširdiško… tada esi kaip ir priimtas nariu į klubą žmonių, kurie, ar nori to, ar ne, bet yra pradėję antrąją gyvenimo pusę. Internetas teigia, kad tai su biblija susijusi tradicija – Jėzus Kristus tarytum pasakęs, kad Abraomą matė.
Bet to negalėję būti, nes tas jau buvo miręs, todėl Kristaus paklausta: „Kaip tu galėjai jį matyti, pats nei penkiasdešimties nebūdamas ?“… Man asmeniškai tai čia jau labai toli ieškotas paaiškinimas atrodo, nors, kas žino… Netgi, būna, kad Abraomu ar Sara kaukėtas persirengęs žmogus pasirodo gimtuvininkui, tylėdamas, leisdamas įspėti, kuris iš draugų ar giminių čia taip apsirėdęs…
Su šituo palyginus, papuošta gimtuvininko kėdė namie ir darbe, karūna, keletas girliandų, konfeti, ilgiausių metų sudainavimas sveikinant ar dar kas nors panašaus jau yra tik smulkmenos… Tiesa, čia modernūs laikai jau prasiskverbė: dabar galima išsinuomoti ir pripučiamas lėles – milžinus, abejų lyčių.
Ilgai stengiausi, bet pavyko tik prisiminti kelis oro prietarus, kuriuos esu girdėjus – šalnų šventuosius gegužės 15 d. ir septynis miegančius brolius lietui nuspėti… Bet pačiai tekę pastebėti, kai ir vieni, ir kiti neišsipildė… Gal dėl klimato keitimosi.
O kaip pagonybė? Savo šalies istorijos pojūtis?
Bandant prisiminti laikus, kai Olandijoje buvo pagonybė, reikėtų galvoti į labai jau seną praeitį – pietinės provincijos yra buvę Romos imperijos sudėtyje – didžiosios upės buvo imperijos šiaurinė siena, o virš didžiųjų upių yr buvus germanų, skandinavų, šiaurės dievų ir deivių įtakos zona… Trys savaitės dienos olandiškai dar vadinasi tų dievų vardais – trečiadienis – Vodano diena, ketvirtadienis – Perkūno (Thorn), penktadienis – Frejos… O dar ir sekmadienis, Saulės diena vadinamas!
Pats olandiškas šalies pavadinimas – Holland – gali būti verčiamas kaip „frau Holla šalis“ (dėl to, kad yra plytinčios žemumos?). Senoji Holla, požemio ir mirties pasaulio valdytoja, mirusių vaikų kapelių prižiūrėtoja… Kai ji kedena savo patalų duknas, pas mus žemėje sninga. Kiti mitai, vėlgi, sako, kad iš jos tvenkinio vaikų sielo įeina į gyvenimą. Jos šventės buvę sietos su dvylika dienų po ilgiausios metų nakties ir mitine laukine medžiokle, žiemos metu viesulu skriejančia per miškus ir laukus…
Šiaurinėse provincijose dar yra likę senų, tiesia linija per laukus einančių kelių, mirusiųjų keliais (doodenwegen) vadinamų – jais į bažnyčią ir paskui į kapines gabendavo mirusiuosius, kad jų sielos nesimaišytų gyvųjų gyvenamoje teritorijoje – kaip ir erdvės ekologijos buvo paisoma… Oficialiai tai laikoma krikščioniška tradicija, gyvavusia nuo V a. iki XIV a.
Bet, kadangi šitie keliai sutampa su žemės energetinėmis linijomis, tai su krikščionybe kartu jie tikrai neatsirado (o jai tvirtai įsigalėjus, kelių naudojimas oficialiai nunyko, vadinasi, jų reikšmės su šita religija nesieta ir ilgainiui jos ir nebežinota…).
Rytinėse provincijose yra daug dolmenų, vadinamų „hunų lovomis“ (hunebedden), stovinčių ten nuo tokių senų laikų, kad net su jomis susijusių legendų nelabai papasakojama… Įdomu, kad jos yra saugomos jau nuo 1734 metų.
O netoli, kur aš gyvenu, yra medis, „karščiavimą nuimančiu“ vadinamas. Tiksliau, toje vietoje auga jaunas medelis, bet žmonės iš seno ant jo šakų užriša ką nors, kad savo, artimųjų ar naminių gyvulių karščiavimą atiduotų. Žinoma, šalimais yra koplyčios griuvėsiai ir krikščioniška legenda apie vienuolį, išgydžiusį pagonių karvedžio dukrą ir tokiu būdu atvertusį jį patį į krikščionybę… Bet aukojimo medžiui tradicija yra, žinoma, daug senesnė…
Olandija iš seno jūreivių ir upeivių kraštas, o jie per ištisus šimtmečius bažnyčios yra kaltinti bedieviškumu, t. y. pagonybe, nes neturėjo galimybės lankytis bažnyčioje, net sekmadieniais… Tai kai galų gale iš jų padarė krikščionis – palyginti ne taip jau seniai – tai pasąmonėje tie senieji laikai susiję su gėda, kalte ir pragaro baime, ir mažai kas benori tuos laikus prisiminti…
Kai šiaurinėse provincijose pažvelgiama gilyn į savą istoriją, randama katalikybė – laisvų batavų, kuriuos net romėnai gerbė, mitas šiais laikais yra nieko daugiau – mitas (nors Tacitas juos yra paminėjęs kaip drąsiausius iš vietinių genčių ir tai labai motyvavo ir įkvėpė olandus formuojant valstybę nacionalinės idėjos pagrindu XIX a.). O pietinėse provincijose katalikybė susijusi net su gyventojų indentitetu, todėl romėnų laikų liekanos čia yra tik pelną nešanti turistinė atrakcija.
Jei pusė Olandijos labai didžiuotųsi savo laimėjimų istorija, tai prikištų ir primintų kitai… Todėl daug dėmesio istorijai nėra skiriama… Pergalės dar žinomos ir švenčiamos, kaip, pvz., miestų tradicijos – universiteto miestas Leiden Olandijos vakaruose švenčia miesto išvadavimą iš ispanų apgulties (1574) ir nepamiršta daržovių troškinio (hutspot), kuriame dabar būna ir mėsos, bet, kai išalkę miesto gyventojai įsiveržė į ispanų armijos greitomis paliktą stovyklą, tai puoduose rado verdantį tik įvairių daržovių mišinį (kiti šaltiniai sako – bulves, kurios tada Europoje dar nebuvo plačiai žinomos) ir skaniai jį suvalgė.
O pietuose karas buvo ne jų karas – armijos mušėsi tarpusavy, trypė ir taip neturtingų žmonių žemes… Pasakojama, kad prie Mokerheidės (Mookerheide) sumušta olandų armija turėjo su savimi dar neišmokėtų algų skrynią ir ji prapuolė kartu, bebėgant per pelkes – Mook miestelio kaip ir simboliu yra tapusi neviso proto moterėlė, visą gyvenimą kasusi apylinkes, tikėdamasi tą skrynią rasti…
Tai buvo seniai, dabar ji stovi skulptūriniu atvaizdu prie savivaldybės pastato – Kiste Trui – „skrynios Trudė“. O kiek daugiau šitas mūšis dar jaudina širdis, aiškiai parodo tai, kad gatvelės apie dar išlikusią (ir dabar saugoma gamtos dalimi esančia) Mooko viržių pievą (taip būtų išverčiamas Mokerheidės pavadinimas) yra pavadintos ne tik mūšyje žuvusių Vilhelmo van Oranžė brolių vardais, bet ir… juos klastingai užpuolusių ir sumušusių ispanų karvedžių pavardėmis…
Aš vis nenustoju stebėtis, kad pasiektas šitoksai objektyvumas istorijos atžvilgiu! Tik šitos mano nuostabos paaiškinti gimusiems olandais man niekaip nepavyksta – nei jie žino, kad tai yra ispanų karvedžių pavardės, nei jiems įdomu…
