Pranciškus Alfredas Šliužas (1952-2017) – žurnalistas, laidų redaktorius, Kaišiadorių savivaldybės tarybos narys, dviejų vaikų tėvas.
Lietuvos Respublika nuo 1991.03.11 d. yra pasiskelbusi demokratine valstybe. Žemės referendumas, prasidėjęs 2013 m., buvo demokratijos patikrinimas. Nežinau kitos tokios valstybės Europoje, gal ir visame pasaulyje, kur būtų taip ribojama referendumo iniciatyva. Lietuva, šalis turinti mažiau nei 3 milijonus gyventojų, referendumui sušaukti privalo surinkti tokį didžiulį kiekį parašų – 300 000.
Nuo 1918 m. nepriklausomybės atkūrimo iki TSRS okupacijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo numatytas reikalavimas referendumui sušaukti surinkti tik… 50 000 parašų. Tada kūrę valstybę žmonės pasitikėjo savo Tauta, siekė, kad kuo daugiau žmonių galėtų dalyvauti savo šalies valdyme.
Po 1991 m. nepriklausomybės atkūrimo pasitikėjimas žmonėmis dingo, įsigalėjo partijų- finansinių, politinių grupuočių diktatūra. Tai buvo paslėpta po gudria ,,Rusai puola“ demagogija ir įvesta sunkiai įmanoma įveikti kartelė – 300 000, kuriuos reikia surinkti greitai- per 3 mėnesius.
Tik labai mylintis savo Tėvynę Lietuvą ir drąsus žmogus, koks buvo a .a. P.A. Šliužas, galėjo ryžtis organizuoti Referendumą. Jo darbas truko 3 metus. 2 metus šis žmogus kantriai važinėjo po visą Lietuvą, aiškindamas žmonėms referendumo svarbą, sunkią šalies padėtį, atsiradusias grėsmes nepriklausomybei, ekonomikai, šeimai.
Ne visi tai suprato ir aiškiai matė Lietuvos situaciją. Po truputį būrėsi komanda. Pranciškus kalbėjo su visuomeninėmis organizacijomis, ūkininkų sąjungomis, menininkais. 2013 m. vasarą susibūrė iniciatyvinė grupė referendumo iniciatyvai pareikšti. Šios grupės nare tapau ir aš, Danutė Jasilionienė.
Lietuvos Konstitucijos I skyrius- Žemė – valstybės teritorija, Žemės gelmių turtai, vanduo- valstybės turtas. Papročiai, šeima, pilietis, , piliečio sveikata- visa tai gina Konstitucija. P.A. Šliužas matė, kaip po stojimo į ES Lietuvos Konstitucija laužoma, ji tampa kažkur stalčiuje padėtu archyviniu dokumentu. Kai valstybėje vis mažiau veikia sava Konstitucija, įstatymai, tuo labiau tampa aišku, kad šalis okupuota.
Šio iškilaus žmogaus, jo suburtų žmonų dėka, parašai buvo surinkti. Geležinės kurpaitės sunešiotos…
Nors Referendumo įstatymas numato – parašus galima rinkti visose viešose vietose, LR valdantieji trukdė parašų rinkikams, kvietė policiją , vaikė žmones iš švenčių, gatvių.
Parašai buvo surinkti, to nesitikėjo niekas- nei Seimas, nei VRK. VRK buvo šoke – kaip patikrinti tokį kiekį įrašų? Tada prasidėjo negailestingas braukymas, vis tikintis, kad įrašų neužteks… Po to dar davė vyžas – sausio mėnesį žmonės turėjo palakstyti per -20 šaltį – tikslinti įrašus.. Per pusnis, speigą – sutikslino. Niekas VRK neišgelbėjo, pro sukąstus dantis išstenėjo – p a r a š a i s u r i n k t i.
Panašu, kad nuo 2013 m. lapkričio galo Seimas ramiai miegoti nebegalėjo. Po VRK patikrinimo ir sunkiai, sunkiai išstenėto ,,parašai surinkti“, subruzdo Seimas. Seimas per numatyta laiką nuo 2 iki 3 mėnesių privalėjo paskirti Referendumo vykimo datą. Vyko trys posėdžiai. Įvairiai elgėsi tuometiniai seimūnai- vieni atvirai rėžė- ne dabar, kuo vėliau. Kiti reikalavo kuo greičiau skirti datą. Treti- gudravo- tai į posėdžius neatvykdavo, tai pavėluodavo… Tai kiekvieno sąžinės ir atsakomybės prieš savo rinkėjus, Tautą, reikalas.
2014 m. 05.11 d. vyko Prezidento rinkimai, bet Seimas neleido kartu vykti ir Referendumui. 2014.05.25 d. vyko Euro parlamento narių ir Prezidento rinkimų II turas, bet Seimas ir čia neleido vykti Referendumui. Seimas pasirinko Referendumo balsavimą atlikti 2014.09.29 d. neatsižvelgdamas į tai, kad papildomas rinkimų organizavimas valstybės biudžetui kainuos nemažus pinigus.
Panašu, kad pasinaudoję visuotinių apklausų duomenimis, seimūnai labai išsigando, kad referendume bus priimtos įstatymų pataisos. Tada liko paskutinė jų savisaugos priemonė – padaryti viską, kad žmonės neateitų balsuoti.
Seimas pasinaudojo Refererndumo įstatyme esančia galimybe ir datą paskyrė maksimaliai ištempę laiką – 2014.06.29 d. Žmonės buvo pavargę nuo balsavimo, nesuprato kas čia vyksta, valstybinė žiniasklaida referendumininkams buvo blokuojama. 2014.06.29 d. atėjo tik apie 17 proc. balsuotojų, iš kurių apie 70 proc. pasisakė už Referendume iškeltas įstatymų pataisas. Seimas ir valdantieji vėl laimėjo.
Ką laimėjome mes – pažinome vieni kitus, pažinome kitokią Lietuvą, supratome, kad Tėvynė dar gyva, nes yra dar žmonių, kurių širdys dega meile savo šaliai. Ševronininkai pasitraukė, Žemės pardavimas užsieniečiams išsigandusių seimūnų buvo sustabdytas įstatymo pataisa. Tik ar ilgam?
2021.09.25 d. ketvirtosios šio iškilaus žmogaus P.A. Šliužo mirties metinės. Mirties, kuri apgaubta paslapties šydu, kvepia žiauriu susidorojimu su neparankiu sistemai žmogumi. Šio žmogaus žūties savaitę, Seimas buvo numatęs naikinti visus Žemės pardavimo užsieniečiams saugiklius, kurie buvo iškovoti Žemės referendumo metu. Sutapimas? Kažin…
Finansinių, informacinių, meninių rėmėjų dėka P. A. Šliužo atminimui skirta konferencija įvyko. Mes, konferencijos organizatorės- Erika Švenčionienė ir Danutė Jasilionienė esame jiems be galo dėkingos. Savo parama jie išreiškė pagarbą ir dėkingumą P. A. Šliužui.
Konferencijoe dalyvavo P.A. Šliužo žmona Rūta, Seimo narys M. Puidokas, ūkininkas Z. Aleksandravičius, Profesorius A. Vaitkus ir dar daug jo bičiulių, bendražygių, šiandienos aktyvių žmonių. Savo koncertais konferenciją papuošė dainininkas, kompozitorius R. Dambrauskas ir kalirionistas R. Eimontas. Konferencijoje aptarėme daugybę praeities ir šiandienos klausimų. Buvo priimta rezoliucija, po kuria jai pritardami pasirašė 102 konferencijoje dalyvavę žmonės.
Konferencijos ,,Pranciškui Šliužui atminti“
Rezoliucija
Kaunas 2021. 09.25 d.
2021.09.25 d. Kaune vykusios konferencijos A. P. Šliužui atminti dalyvių sprendimu priimta.
- 2022.09.25 d. 5-ųjų A. P. Šliužo mirties metinių proga išleisti knygą, kurioje būtų sudėti jo artimųjų ir bendražygių prisiminimai apie A. P. Šliužą ir Žemės referendumą. Tam darbui suburti redakcinę kolegiją.
- 2022.09.25 d. 5-ųjų A. P. Šliužo mirties metinių sukurti dokumentinį filmą, paremtą artimųjų ir bendražygių prisiminimais, filmuota medžiaga, apie A. P. Šliužą ir Žemės referendumą. Tam darbui suburti redakcinę kolegiją.
- Kreiptis į Lietuvos politines ir visuomenines organizacijas dalyvauti 100 000 parašų referendume renkant parašus ir skelbiant apie tai šalies gyventojams ir esantiems emigracijoje.
- Kreiptis į Žurnalistų sąjungą dėl paminklinės lentos jo atminimui įamžinti.
- Steigti redakcinę kolegiją, LR Konstitucijos pakeitimams ruošti.
- Ruošti įstatymus, remiančius smulkų verslą ir ūkį.
- Kurti bendruomenes, kurias vienija kultūriniai, paprotiniai, sveikatinimo, ekologijos tikslai.
Mes, konferencijos organizatorės, Erika Švenčionienė ir Danutė Jasilionienė, dėkojame visiems, kurie prisidėjo, dalyvavo konferencijoje ir iš anksto dėkojame tiems, kurie prisidės atliekant Rezoliucijoje numatytus darbus.s atliekant Rezoliucijoje numatytus darbus.
kai TV laidoje papasakojo ministerijų tradicijų užkulisius – kaip kyšiai imami, kur butelius slepia, kaip darbo metu prisigeriama…
“Kai valstybėje vis mažiau veikia sava Konstitucija, įstatymai, tuo labiau tampa aišku, kad šalis okupuota” – šis autorės pastebėjimas, kaip koks augalas – didėja, darosi vis labiau matomas. Vis daugiau suvaržymų, iš “viršaus” nuleidžiamų kvailų idėjų ir reikalavimų.
Ši okupacija – pasaulinio masto. Mūsų oficiozinė, parsidavusi žiniasklaida tyli, bet vis vien ateina atgarsiai iš Australijos, šiandien iš Italijos…
Kas tas okupantas? Yra įvairių versijų – pasaulinis kapitalas ir pan …
Siūlau susipažinti su šia:
https://www.youtube.com/c/VladFreedomVF
Beje, šį komentarą rašau antrą kartą, nes pirmąjį (manau, dėl nuorodos) užblokavo.
Pagarba P. Šliužui.
Tačiau nemanau, kad Žemės referendumas buvo gerai. Nors jis neįvyko, tačiau išprovokavo valdžią neadekvatiems veiksmams – priimti tą apgailėtiną Ž.ū. paskirties žemės įsigijimo saugiklių įstatymą, kuris net keliems metams užkirto kelią dideliai daliai Lietuvos piliečių įsigyti žemę, ir buvo labai parankus “žemdirbių oligarchams”.
Nemažai Lietuvos žmonių nukentėjo nuo to “saugiklių” įstatymo. Siekdami jį apeiti pirko žemę (iki 10 ha.) artimųjų vardu ir t.t. Atšaukus tą saugiklių įstatymą teko mokėti nemažas sumas notarams ir pan, kad apiformintų jų pačių žemės “dovanojimą”
Tad nors žemės referendumas neįvyko, tačiau tuometinės valdžios veiksmai buvo nepalyginamai nepriimtinesni. Galima diskutuoti apie žemės nepardavimą užsieniečiams. Gal tam ir pritarti galima. Žemės nuosavybė tik Lietuvos Respublikos piliečiams – išties gal ir išmintingas sprendimas. Tačiau ką tuomet padarė valdžią – buvo tikrai neleistina. Iki šiol kompiuteryje saugiau Seimo narių “saugiklininkų” (t.y., balsavusių už tą įstatymą) pavardes. Gal ir saugoti nereikia – daugumą jų galiu mintinai įvardintinti. Nesvarbu, kokiai partijai jie priklauso (tik džiugu, kad jų tarpe nėra liberalų) – yra ir socialdemokratų, ir konservatorių (konservatorių, berods, net daugiausia), ir darbiečių ir t.t. – jų tikrai neremsiu rinkimuose ir visuomet priminsiu, kodėl. Tokie Lietuvos piliečius skirstantys įsatymai, kaip “saugiklių” daugiau niekada neturėtų būti priimti.
Ar galime patikrinti, kiek mūsų žemės priklauso mums, o kiek – ,,trečiajai šaliai”? Ir kokiose vietose jos supirktos? Įstatymas 3-čios šalies piliečiams parduoti žemę ,,draudžia”. Bet leidžia įsigyti jų įmonių vardu… 🙁 Tam saugiklių nereikia?
Čekija, pasielgusi ,,pažangiai”, pardavusi žemes ,,trečiokei”, susizgribo, jog jos visos išsirikiavo strateginėse žemėse, palei sieną su Vokietija… O jų savininkai – Maskvos politinis ir nomenklatūrinis elitas (o iš tiesų tai gal ir Vagnerio objektai?). Be to nustatė, jog nuo tada Čekijoje labai išaugo kyšių reikalavimas (naujieji žemvaldžiai įpratino?).
Kad neparduoti užsieniečiams – iš esmės neprieštarauju. Tiesa, Žemės Referendume nedalyvavau. Tačiau nebuvau kategorišku. Žemės pardavimo užsieniečiams klausimu esu pilnas dvejonių. Viena vertus, kaip ir norėtųsi į Lietuvą pritraukti daugiau investicijų, tačiau kita vertus – iš tiesų gal ir nepriimtina, kad mūsų žemę nuosavybės teise valdytų kitų šalių piliečiai. Kad turėtų teisę išsinuomoti (kad ir ilgam laikotarpiui, su garantijomis) – tam pritariu. o jei nori nuosavybės – pasistenk (atitik nustatytus reikalavimus ir t.t.) ir tapk Lietuvos Respublikos piliečiu. Be to, neparduodant žemės užsieniečiams, tikėtina, ją pigiau gali įsigyti mūsų šalies piliečiai.
Tačiau aš visiškai apie kitką. Prieš tai komentare rašiau apie pasekmes. Labai blogą rezultatą. Tikriai nepalyginamai geriau būtų buvę pergalė Žemės Referendume ir įsigalėję jo sprendimai, nei po referendumo sekusios valdžios iniciatyvos… Kurios SUSKALDĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIUS Į PRIVILEGIJUOTUOSIUS IR NETURINČIUS PRIVILEGIJŲ. O juk pagal Konstituciją lyg ir esame VISI LYGŪS? Tad kodėl norint man įsigyti žemę turėjau ją apiforminti 10 ha neturinčių artimųjų vardu? Kodėl po to (jau atšaukus tą apgailėtiną įstatymą, kurio dauguma rėmėjų buvo bene krikdemiškojo sparno konservatoriai) teko vėl kaliauti pas notarus ir sudarinėti “dovanojimo” sutartį? Ir kiek žmonių taip elgėsi? Įstatymas netapo kliūtimi – jį dauguma apėjo (ir teisingai darė!). Tikrai galima net tuo didžiuotis, nes absurdiški įstatymai to verti! Bet politikai, kurie balsavo už tokį įstatymą labai žemai krito mano akyse. Nesvarbu, kokiai partijai jie priklausytų, bet šio fakto nepamiršiu ir visiems primisniu, kad jie iš “saugiklininkų” tarpo. Manau, yra pilietiška viešinti tuos, kurių antikonstituciniai sprendimai suskirstė piliečius į privilegijuotuosius ir tų privilegijų neturinčius.
Paprasčiausiai: pasienio su Baltarusija teritorijos – net neaišku kiek – ne mūsų žmonių ar įmonių nuosavybė. Sienos tiek metų kiauros. Galėjo kad ir ginklų privežti (juk nustatyta, kad kontrabanda ir ginklai įvežami. Kiek jos per 30 m. privežta?).
Kažkodėl vietiniai žmonės, bent jau ten, kur man pasakojo, į mišką neįleidžiami grybauti ar uogauti, ginkluota sargyba netgi šūviais vaikė!!! Ne vienas triukšmas kilęs buvo, kai mūsų patikrų tarnybos tiesiog neįleidžiamos į tas teritorijas – mat, čia jų nuosavybė, įeisi ne kada gal būt net skubiai būtina, bet tada, kai šeimininkas leis. Jeigu leis. O iki tada galima švariai ,,apsišluoti”?..
Štai liberalų pozicija:
Eugenijus Gentvilas. Feodalizmo triumfas: saugikliai prieš Lietuvą – 3:0
http: //www.klaipedosliberalai.lt/2014/04/15/eugenijus-gentvilas-feodalizmo-triumfas-saugikliai-pries-lietuva-30-4396/
O tamstai nekyla įtarimas, kad kaip ir visokių tulpinių-daktarinių banditizmas, taip ir gaujos, grasindamos ginklais, už centus ,,supirkinėjusios” žmonių atgautas žemės, buvo iš to paties centro organizuotos? Juk centro tikslas buvo ir įrodyti Vakarams, jog čia išgamos gyvena, kad reikia mūsų šalintis, ir mus nuvilti, išgąsdinti, kad apsigalvoję bėgtume pas ,,mamytę” atgal prašytis? Už tai ir rūpintasi, kad viskas, kas valstybei itin svarbu patikimai, kokybiškai suderinti, įgautų priešingą pavidalą ir kad padariniai priešingi, mums kenkiantys būtų?
Pagaliau. Ačiū.