Žygis „Partizanų takais“. Didžiosios Kovos ir Vytauto apygardų atminties vietos

Rugpjūčio 14–15 dienomis, vyko Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Naujosios Vilnios skyriaus surengtas kasmetinis (jau ketvirtas) žygis „Partizanų takais“.

Pirmas tokio pobūdžio žygis buvo surengtas 2018 metais. Kadangi 2018-ieji buvo ypatingi metai – Lietuva šventė nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį ir Adolfo Ramanausko-Vanago atminimo metus, todėl TS-LKD Naujosios Vilnios skyriaus narys Algimantas Kalinauskas (kilęs iš Lenkijos, Pelelių kaimo, dabar gyvenantis Vilniuje) pasiūlė pirmininkui Gintautui Mackoniui surengti žygį „Dzūkijos partizanų keliais“ ir tokiu būdu pagerbti Lietuvą ir jos didvyrį A. Ramanauską-Vanagą. Pasiūlymas patiko ne tik pirmininkui.

Jau tapo įprasta, kad kiekvieną vasarą keliaujama vis kitur, siekiant pagerbti žuvusius Lietuvos partizanus. Kelionių maršrutus paruošia vis kiti skyriaus nariai.

Šiųmetis kovotojų pagerbimo žygis prasidėjo ankstų šeštadienio rytą. Susirinko virš 20 bendraminčių iš įvairių TS-LKD Vilniaus sueigos skyrių, pasiruošiusių ilgai kelionei.

Norėta aplankyti numatytas svarbias, istorines vietas, susijusias su partizanų veikla – Ukmergės, Utenos, Ignalinos ir Švenčionių apylinkes, o tiksliau – Didžiosios Kovos ir Vytauto apygardų atminties vietas. Grupės sąstatas buvo gana įvairus visais atžvilgiais.

Susirinko įvairių profesijų, įvairaus amžiaus žygeiviai – ir šeimos su vaikais, ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės, tarp jų ir Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus pirmininkė Onutė Virbylienė.

Į kelionę išsiruošė privačiais automobiliais, papuoštais lietuviška atributika. Aplankytose vietose keliautojai pagerbė žuvusius tylos minute.

Iškėlę Lietuvos trispalvę ir istorinę vėliavas sugiedodavo Lietuvos himną, o išvykdami palikdavo ženklą, kad čia lankėsi – ant paminklų, koplytstulpių likdavo plevėsuoti vėliavėlės, trispalvės juostelės, sužydėjo gėlės ir suliepsnojo atminimo žvakutės.

Pirmoji žygeivių sustojimo vieta buvo Jogvilų kaime, kur susipažinta su pogrindinės „Varpo“ leidyklos veikla, aplankytas spaustuvės namelis.

„Varpas“ buvo leidžiamas politkalinių sovietų koncentracijos stovyklose – 1955 m. Vorkutoje ir 1957 m. Intoje; 1975–1989 metais pogrindyje Lietuvoje; atkurtas 1996 m. vasario 16 d. Vilniuje.

Sėkmingai yra leidžiamas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos Vilniuje. Valdybos pirmininkas Ernestas Subačius padovanojo žygeiviams pluoštą „Vorutos“ egzempliorų.

Kita keliautojų stotelė – Dukstynos kapinės, kur pagerbti ten palaidoti Lietuvos partizanai, tarp jų (pačiam vidury) ir Alfonsas Svarinskas-Laisvūnas – Lietuvos katalikų dvasininkas, monsinjoras, disidentas, politinis veikėjas, karo kapelionas, atsargos pulkininkas.

Kiek ilgiau grupė užtruko Trakinių kaimo puošniame upės slėnyje. Sudegintos tėvų sodybos (šiuo metu atstatytos) savininkė Marija Pilkaitė-Kalvaitienė papasakojo, kiek daug toje vietoje išgyventa skausmo.

Marija – aktyvi Lietuvos Atgimimo dalyvė, Lietuvos krašto savanorė, šluostydama srūvančias ašaras, atskleidė žygeiviams visą praeities žiaurumą, pasakodama, tarp kitko, apie savo tėvų su visais vaikais ištrėmimą į Sibirą 1948 m.

Tai buvo nepaprastai jaudinanti istorija apie žmonių pagalbą vieni kitiems ir apie mažos mergytės (jos pačios) išgelbėjimą.

Vėliau visi aplankė 1960–1965 m. partizanų globėjų Antano ir Onos Pinkevičių sodybą Papiškių kaime, Utenos rajone, kur įrengtame bunkeryje slapstėsi paskutiniu Aukštaitijos partizanu vadinamas Antanas Kraujelis-Siaubūnas (g. 1928 m.).

Ten, gyvenamajame name, 1965 m. per KGB surengtą karinę užduotį partizanas žuvo. 2014 m. prie magistralinio kelio A14 Vilnius–Utena Antano Kraujelio atminimui pastatytas ženklas-rodyklė.

Tikrą partizano Antano Kraujelio-Siaubūno žuvimo vietą parodė ir jo mirties aplinkybes papasakojo Vytas Kalevičius.

Sodyba, kurioje žuvo partizanas Antanas Kraujelis, įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Pinkevičių namą įsigijo Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondas.

Jau pradėtas ruošti būsimo muziejaus projektas. Istorikai atlikdami tyrimą po namo duonkepiu aptiko Siaubūno slėptuvę.

Jos sienos sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi. Netradicinė buvo darbų seka – pirmiausia įrengta slėptuvė, tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis. Dabar krosnies nėra, bet ji bus atstatyta.

Paskui žygio dalyviai pagerbė partizanus Leliūnų kapinėse, Stabulankiuose, Saldutiškyje, užsuko ir į Utenos laisvės kovų muziejų, įsikūrusį siaurojo geležinkelio stoties pastate.

Jo ekspozicija labai naujoviška – tai bandymas per vieno šalies kampelio istoriją pažinti ne tik visos Lietuvos, bet ir Europos valstybių praeitį.

Muziejaus vadovė – Regina Zapolskienė išsamiai papasakojo apie ten sukauptus eksponatus ir turimą istorinę medžiagą.

Nors jau kiek pavargę, bet atkakliai visi užkopė į Dauniškio ežero pakrantę, kur baltumu švyti koplyčia, tapusi vienu iš Utenos miesto simbolių (architektai A. Kuras ir A. Remeikis).

A. Žemaičio rūpesčiu bei lėšomis Kančių kalnelyje pastatyta koplyčia yra skirta broliui partizanui J. Žemaičiui-Maumedžiui ir jų motinai atminti.

Kertinis koplyčios akmuo buvo padėtas 1992 m. Aplink ją palaidoti partizanai, žuvę kovose už Lietuvos laisvę, jiems atminti pastatyti mediniai ornamentuoti kryžiai.

Šalia yra Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių karių kapinaitės. Palaidojimo vietos įtrauktos į Kultūros vertybių registrą.

Kitą dieną vėl šiurpios žinios ir istorijos – sudeginti ištisi kaimai, nužudyti partizanai… Iš pat ryto žygeiviai pagerbė Ceikinių krašto partizanus.

Paskiau visi nuvyko uždegti žvakelių žuvusiems miško broliams Labanoro mūšyje (memorialas Labanoro girioje), atiduoti pagarbą sudegintiems Radučio kaimo gyventojams.

Aplankė vietą, kur buvo supleškintas Jaciūnų kaimas ir sušaudyti jo gyventojai. Sukrečiančiomis tremties, partizanų žūties, ištisų kaimų sudeginimo istorijomis dalijosi kraštotyrininkas Balys Juodzevičius.

Mielagėnų kaime žygeiviai užtruko kiek ilgiau, o kadangi prisijungė ir vietinis folkloro ansamblis „Volungė“, tai ir padainuota prie paminklų Lietuvos didvyriams, paaukojusiems savo gyvybes už laisvę, ne viena patriotinė, partizanų daina.

Už žuvusius Mielagėnų krašto partizanus Mielagėnų Jurgio Matulaičio bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios.

Po pamaldų kaimo aikštelės pavėsinėje buvo aptarta dviejų dienų kelionė „Partizanų takais“. TS-LKD Naujosios Vilnios skyriaus pirmininkas Gintautas Mackonis padėkojo žygeiviams tokiais žodžiais: „Visam TS-LKD Naujosios Vilnios skyriui ačiū už sumanymą, kruopščiai numatytą maršrutą ir begalinę meilę mūsų tautos istorijai.

Atrodo, tiek daug skaityta atsiminimų, klausyta gyvų liudijimų, matyta dokumentinių ir meninių filmų, bet verta, tikrai verta, vėl atsiversti ir pasikartoti šiuos mūsų tautos istorijos puslapius“.

Po to su šio žygio rengėju Justinu Gaule įteikė visiems dalyviams diplomus, simbolinius žygio ženkliukus, puodelius bei kitas dovanėles.

Visas 500 km žygio maršrutas buvo labai gerai apgalvotas ir parengtas. Tai TS-LKD Naujosios Vilnios skyriaus pirmininko Gintauto Mackonio ir Justino Gaulės nuopelnas.

Padėkos nusipelnė ir kiti: Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Ernestas Subačius parūpino trispalvių gėlių žiedų krepšelius žuvusiųjų atminimui pagerbti, nakvynę užtikrino Antakalnio skyriaus pirmininkas Robertas Ščerbavičius savo jaukioje sodyboje, be to, dar ir pavaišino karšta kareiviška koše.

„Tautos kančių užmiršti nevalia“ – toks užrašas aptiktas Mielagėnų kaime. Taigi prasmingi planai ateičiai – tęsti keliones „Partizanų takais“ ir pagerbti kovojusius už laisvę visuose Lietuvos kampeliuose.