Neseniai perskaičiau orų prognozę, kad artėja šalčiai, bus tik 23 laipsniai šilumos, tai ir šaipaus kelinta diena, nes prognozė – tarsi kiškiui, kad dangus griūva. Įninku į savo dokumentuotą praeitį. Štai nuotrauka, kuriai lygiai pora metų. Taip, saulė švietė. Skaitau savo užrašus apie gėles, tada pasidairau per šios dienos langus, bet nieko baisaus nematau.
Daugelio metų pavasario, vasaros, rudens užrašuose – tai sausra, tai lietaus per daug, tai šalta, tai sniegas ne laiku, tai neįprastai karšta. Ir viskas normalu, nes jau daug metų taip. Kartais padejuoju, jei vandens pritrūksta, bet kurgi dėsies? Reikėjo artezinį šulinį išsikast, nereiktų dejuoti.
Mano užrašuose ir nuotraukose viskas gerai atsispindi, net mano nuotaikos. Karštis ir saulė man patinka labiau, nes mano viduj labai reikia saulės, bet aš visada su pagarba žiūriu į gamtą, niekada neraudu, kaip dabartiniai sinoptikai, kad ,,artėja šalčiai, bus tik 23 laipsniai šilumos.” Rugpjūtyje! Skaniai juokiuosi iš jų, nes suprantu, kad jie nesimokė, kokie rugpjūčiai būdavo anksčiau.
Prisimenu daug rugpjūtinių atostogų, prisimenu rūkus, vėstančias naktis, stulbinančias žvaigždes, tas, tvirtai besilaikančias danguje, ir ,,krentančias“. Ir prisimenu, kaip girdėdavau dar vaikystėje, kad reikia spėt sugalvot norą, kol dar skrieja, kol neužgeso. Stovi per meteorų lietų, žybsnis po žybsnio, o norų vis dar yra.
Rugpjūtyj ir vienas iš kelių Laimos vardadienių. Sakydavo, kad po rugpjūtinės Laimos dienos Perkūnas nustoja galios, kuri įsismarkauja nuo birželio ,,laiminių“ 22 dieną. Ir taip Laima su Perkūnu gyvena vasaros smarkumoj, kol liepos meilė peržydi, kol gamta pribręsta.
Tada laikas pasidžiaugt keletu dienelių, surinkti rūkų bijančius lauko pomidorus, suleist dantis į vasaros džiaugsmus kaip į sunokusį obuolį, paskui gandrus palydėt. Ir dėkot už viską, ką gavai. Laima papročių dar laikosi, o Perkūnas kažko užsimiršo, griaudi ir rugsėjyj.
Gal kalendoriaus neturi arba vadovaujasi orų prognozėmis, nes, pavyzdžiui, koks ,,Gismeteo” tai ženkliukais kone kasdien žaibuoja. O va pernai tai Perkūnas visai snaudė, nesibarškino bent jau ten, kur aš buvau. Tiesa, aš prisibijau perkūnijų nuo vaikystės, bet žinau, kad be jų kažkas ne taip, tai net ir bijodama lenkiuosi amžinai tvarkai.
Daug rugpjūčių jau mačiau. Prisimenu, nuo kada vaikams trumpindavau maudymosi Šventojoje laiką, nes vanduo staiga atšaldavo, prisimenu, kada ištraukdavau šiltesnes antklodes, kad ramiau išsimiegotų. Ir visada žinojau ir dabar žinau, kadgi čia rugpjūtis, jis toks ir būna.
Išgirsti per žinias 2016 metais, kad javų drėgnumas turėtų būti 13, o yra 27 procentai. Aišku, užjauti tuos, kuriems dar rugiapjūtė, per kurių rankas duona ateina. Bet supranti, kad visoks būna tas rugpjūtis. Bus ir sausringų. Saulėtas buvo 2019-aisiais, lygiai prieš porą metų. Matot, tų metų jurginai nuotraukoje aukšti, nors žydėjimas dar nebuvo labai įsismarkavęs.
Pernai buvo reto gražumo ir vešlumo, o šiais metais mano jurginukai gražiau susodinti, daugiau jų veislių, bet užaugo neaukšti ir žydi dar mažokai. Tupi susigūžę ir geria kiekvieną lietaus lašą, kurių čia vis stigo.
Kur ten, gerai, kad jie apskritai gyvi – juk nelaistyti, netręšti, susodinti per tris kartus. Ir ką? Jei bus ankstyvas ruduo, galiu kai kurių pražydusių net nepamatyti.
Bet man čia būtų jokia ne naujiena, juk prisimenu ir tokius rugsėjo pirmosios rytus, kai po nakties randi jurginus nušalusius. Ir puokštė klasės auklėtojai būna daug skurdesnė. Bet su viskuo susitaikai, nes visko būna, visko patirta.
Šiandien dangus pilkas, lyja, bet žiūriu į iš malonumo net pritilusius augalus ir sakau sau: ,,Kaip gerai, kad rugpjūtis toks kaip įprasta. Lyk, lietuti, tavęs labai reikia.” Ir prisimenu: ,,Nevaryk Dievo į medį”, – tokį posakį dažnai girdėdavau iš tėvų lūpų. Tai ir nevarau, nes rugpjūčiai nebūna vienodi. Žinoma, pabaigoje, kad niekas neįtartu noru moralizuoti, draugiškai mirktelsiu sinoptikams: ,,Išgyvensim, vaikai, ir dar labai gerai, jei bus tik taip šalta – 23 laipsniai šilumos rugpjūtyj!”
