Prof. I. Vėgėlė: Esam liudininkai gimstančios naujos tvarkos (video)

Rugpjūčio 20 d., penktadienį, Birštone įvyko Visuotinis advokatų susirinkimas, kurį atidarė Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė. Savo įžanginėje kalboje žinomas teisininkas įvertino situaciją, susidariusią dėl neadekvačių kovos su kovido pandemija priemonių, sistemingo žmogaus teisių ir teisės aktų pažeidinėjimo. Skelbiame keletą šios kalbos ištraukų ir kviečiame išklausyti visą I. Vėgėlės kalbą.

„Esam liudininkai gimstančios naujos tvarkos, kurioje pasaulio nacionalinių valstybių elgesio modelius pradeda diktuoti tarptautinės organizacijos ir verslo struktūrų konglomeratas, pasauline sveikatos apsaugos ministerija tapusi Pasaulio sveikatos organizacija su pasauline vaistų pramone.“

„Akivaizdu viena, kad stebime globalizacijos procesus, kurių pasekmėje kuriasi tarptautinė vykdomoji valdžia. Ji yra kitokia, nei nacionalinė. Ji mažiau centralizuota, be demokratinio rinkimų elemento ir daug kitokių epitetų dar būtų galima jai pritaikyti.“

„Žinoma, šiam scenarijui padeda emociškai itin paveiki visuomenė, įaudrinama socialinių medijų burbulais ir verslo pagrindais veikiančios klasikinės žiniasklaidos. Liūdniausia, kad šioje valdymo struktūroje žmogaus teisės ir laisvės valdant pandemiją gerbiamos tiek, kiek jos nepažeidžia esminio utilitaristinio kaštų ir naudos principo. Įjungus stipriausią žmogišką emociją, tai yra baimę, kaštų skaičiuoti kartais net nebereikia. Pragmatiškas saugumo instinktas reikalauja pateisinti bet kokius žmogaus teisių ir laisvių kaštus.“

„2020-aisiais baimės dėl gyvybės ir sveikatos emocija buvo tokia galinga, kad leido pajudinti iki šiol nepajudinamas asmens teisę į gyvybę ir teisę į asmens neliečiamumą. Ši baimės kartu su tariamos laisvės troškimu emocija nulėmė nepagarbą prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, o pastaroji – XXI amžiuje neįsivaizduojamą visuomenės skilimą, lydimą segregacijos siūlymų.“

„Vertimas skiepytis, sudarant neigiamas, kartais ir nepakeliamas socialines, ekonomines ir finansines sąlygas asmeniui, pavyzdžiui, kas keletą dienų savo sąskaita testuotis, kai vieno testo kaina sudaro kartais net septintadalį ar šeštadalį atlyginimo, yra prievarta. Šio prievartinio mechanizmo nauda nėra visuotinio imuniteto įgijimas (pagaliau, sutarta, kad to pasiekti neįmanoma), nėra ir paties viruso sunaikinimas (irgi vieningai sutariama, kad to pasiekti skiepais neįmanoma).

Tokio prievartinio mechanizmo nauda – sumažinti spaudimą sveikatos apsaugai. Kitaip tariant, tai – papildomų ligoninių lovų Covid pacientams užtikrinimo būsimieji kaštai. Išvengimas tų būsimųjų kaštų ir yra šios prievartos nauda. Argumentas, kad kitiems ligoniams neliks vietų, niekuo nepagrįstas.

Turime finansiškai stiprią valstybę, turėjom daugiau nei metus, kad sukurtume papildomus pajėgumus, papildomas lovas Covid pacientams. Ar kas palygino šiuos papildomų kovidinių lovų kaštus su pabėgėlių namelių nuomai skirtais daugiau kaip 700 milijonų eurų? Abiem atvejais turime ekstremalią padėtį, abiem atvejais reikia veikti ypatingos skubos tvarka. Kiek papildomų lovų už šią įspūdingą sumą galima sukurti Covid ligoniams?“

„Pabrėžiu, kad kalbu apie prievartinį skiepijimo mechanizmą, kuris įpareigoja skiepytis, nepaisant asmens valios, kuris bijo dėl skiepų pasekmių jo sveikatai ir gyvybei. Kiekvienas asmuo turi priimti sprendimą dėl intervencijos į jo kūną savarankiškai, o toks sprendimas turi būti informuotas. Tą sako tarptautinė teisė, tą sako Europos sąjungos teisė, tą kalba ir nacionaliniai teisės aktai.

Prievartos mechanizmas, ribojantis asmens apsisprendimo teisę, pažeidžia ne tik draudžiamą riboti asmens teisę į gyvybę ar asmens neliečiamumą, ne tik visus Europos humanizmo pasiekimus, bet ir elementarų padorumą.“

„Šiame tektoniniame lūžyje transformuojasi Vakarų civilizacijos pasiekimai. Tenka apgailestauti, kad humanistinę Vakarų civilizacijos raidą keičia utilitaristinė pasaulėžiūra. Teisininkų saugoma vakarietiška individo teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis grįstą visuomenę keičia kaštų ir naudos pagrindu grįstas, ekonomistų propaguojamas gyvensenos, arba sutarimo, modelis.

Teisininkų humanistų liūdesiui šiame visuomenės modelyje galima pateisinti ne tik intervenciją į galimas riboti žmogaus teises – asmens teisę į privatumą, susirinkimų laisvę ir t.t., bet ir prigimtines teises, tokias, kaip gyvybė, kaip asmens neliečiamumas, kurias buvome įpratę laikyti neribojamomis ir neliečiamomis.

Tą iki šiol mums liudija Konstitucija. O ką ši pasikeitusi situacija sako šiandienos teisininkui? Kad žmogaus teisės ir laisvės tampa utilitarizmo įkaitėmis. Kartu kyla ir rizika, kad ir pati teisė ir teisingumas taps tiktai utilitarizmo metodu.“