Darbo rinkoje pastaruoju metu pokyčių netrūko. Prisitaikyti prie besikeičiančios darbo aplinkos turėjome ir dėl koronaviruso pandemijos, ir vis didėjančio informacinių technologijų poreikio. Tačiau bene didžiausi iššūkiai teko vyresnio amžiaus darbuotojams.
Pasak Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo direktorės Audronės Biguzienės, 50 metų ir vyresniems žmonėms, kurie šiuo metu sudaro didžiausią darbo neturinčių asmenų grupę, koją pakiša baimė ir įgūdžių stoka, tačiau yra būdų tai pakeisti.
Amžiaus grupė išsiskiria ir statistikoje
Vyresnių žmonių nedarbas ir iki darbo rinką gerokai pakeitusios pandemijos buvo nemaža problema. Tai pastebi ir karjeros specialistai, ir įdarbinimu besirūpinantys profesionalai.
Naujausiais Užimtumo tarnybos duomenimis, šių metų liepą visoje šalyje buvo užregistruota 89,1 tūkst. darbo neturinčių 50 metų ir vyresnių asmenų, iš jų 60,3 tūkst. – vyresni nei 55 metų. Registruoto nedarbo lygis 50 metų ir vyresnio amžiaus grupėje siekia 15,9 proc. – 3 proc. didesnis nei bendras registruotas nedarbo lygis šalyje (12,9 proc.).
Pasak A. Biguzienės, vyresnių asmenų integraciją darbo rinkoje apsunkina sėslumas ir mobilumo stoka. Neretai tokio amžiaus darbo ieškantys asmenys yra praradę motyvaciją susirasti darbą pagal turimą profesinę kvalifikaciją.
„Nemaža dalis vyresnių asmenų turi nepaklausias šiandienėje darbo rinkoje profesijas arba neturi jokios profesijos. Tuo tarpu kiti turi tam tikrų sveikatos problemų ir nusiteikia, kad darbo susirasti jau nebegalės.
Sudėtingiau darbo paieškose sekasi vyresniems kaimo gyventojams, kurie susiduria su susisiekimo problema, o laisvos darbo vietos yra koncentruotos rajonų centruose ir miestuose“, – pastebi specialistė.
Daugeliui tokių žmonių tenka rinktis nekvalifikuotus darbus. Vien šių metų pirmąjį pusmetį dėl minėtų priežasčių 26,5 proc. 50 metų ir vyresnių žmonių įsidarbino nekvalifikuotais darbininkais. 18,4 proc. jų pradėjo dirbti kvalifikuotais darbininkais ir amatininkais, o 12,7 proc. ėmėsi naujų pareigų paslaugų sektoriuje ar įsidarbino pardavėjais.
Anot pašnekovės, viena to priežasčių yra galimybių įsidarbinti pagal buvusią profesinę patirtį trūkumas.
„Jei įsidarbinti identiškoje srityje nepavyksta, asmuo renkasi nekvalifikuotus darbus. Deja, ilgesnį laiką dirbant tik kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, prarandama motyvacija ieškoti darbo pagal turimą patirtį.
Tiesiog prisitaikoma prie esamos situacijos, nusiteikiama, kad nieko pakeisti nėra galimybės. Žinoma, pasirinkimas dirbti nekvalifikuotus darbus taip pat gali būti sąlygotas sveikatos būklės“, – sako Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo skyriaus direktorė.
Stabdo ir baimė, ir nenoras keisti padėtį
Ne pirmus metus nemokamus skaitmeninio raštingumo mokymus rengiančio projekto „Prisijungusi Lietuva“ duomenimis, nuo pat projekto pradžios daugiausiai dėmesio sulaukta iš 51-65 metų amžiaus grupėje esančių mokymų dalyvių – 41 proc.
Norėdami keisti jau turimą profesiją, įgyti naujų ar pagerinti turimus įgūdžius žmonės rinkosi mokytis naudotis skaitmeninėmis technologijomis. A. Biguzienės teigimu, galimybė įgyti skaitmeninio raštingumo žinių gerokai padidina šansus susirasti norimą darbą, tačiau problema gali tapti įvairios baimės ir patiriamas stresas praradus turėtą darbo vietą.
„Kuo didesnė žmonių dalis suvoks mokymosi visą gyvenimą svarbą, tuo didesnė tikimybė, kad darbo rinkoje bus konkurencinga vyresnio amžiaus žmonių karta, pasižyminti ne tik gebėjimais, bet ir atsakingumu bei lojalumu. Svarbus ir darbdavių indėlis į mokymąsi visą gyvenimą.
Vyresnioji karta neturėjo galimybių išmokti naudotis išmaniosiomis technologijomis, todėl jų skaitmeninio raštingumo lygis nėra pakankamas. Visą karjerą ar didelę jos dalį dirbęs pagal įgytą profesiją vyresnis žmogus mano, kad jam tiesiog nepavyks kažką naujo išmokti bei pradėti darbinę veiklą visiškai nepažįstamoje srityje.
Tai yra didžiausias trikdis, nors tokiems žmonėms yra suteikiama galimybė keisti profesiją ar įgyti naują“, – įsitikinusi A. Biguzienė.
Siekiant įtraukti kuo daugiau vyresnio amžiaus žmonių į aktyvią darbo rinką, su jais dirba ne tik kursus rengiantys specialistai. Netekus darbo Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyriuose dirbantys karjeros konsultantai suteikia informaciją apie įsidarbinimo galimybes, siūlomos psichologo paslaugos.
„Deja, vis dar yra nemažai darbdavių, kurie mano, kad jaunimas dirba geriau ir neįvertina vyresnių asmenų sukauptos patirties bei lojalumo. Kartais klientai skundžiasi, kad teko užleisti vietą jaunesniam darbuotojui, nors darbdavys to garsiai ir neįvardijo.
Svarbiausia, kad stresą patiriantis vyresnio amžiaus žmogus būtų pasirengęs priimti siūlomą pagalbą, ryžtųsi keisti padėtį ir neužsidarytų savo problemų, baimių burbule“, – sako pašnekovė.
Kokį darbuotoją renkasi darbdavys?
Pasiteiravus, kokius esminius kriterijus įvardija naujų darbuotojų ieškantys darbdaviai, Užimtumo tarnybos specialistė sako, kad esminis klausimas visuomet išlieka, kiek pridėtinės vertės darbuotojas gali sukurti darbdaviui.
Jaunesnių darbuotojų neretai ieškoma dėl skaitmeninių žinių, greito tobulėjimo bei gebėjimo mokytis darbo metu. Tačiau vis dažniau atsiranda darbdavių, kurie kardinaliai keičia požiūrį į vyresnius žmones.
„Jiems svarbi sukaupta patirtis, atsakingumas ir lojamas. To kartais trūksta jaunimui. Nusiteikimas ieškoti tik jaunų darbuotojų nepasiteisina būtent dėl jaunimo perdėto mobilumo.
Kiekvienas darbdavys įsivertina, kokios darbuotojų savybės yra jam vertingiausios ir tuo vadovaujasi darbuotojų paieškoje“, – sako A. Biguzienė.
Pasaka apie metų metus po 12 ir daugiau valandų dirbusių sustingus viena poza lankstumą…
Sustingęs galėjo būti ne tik kūnas, bet ir mintis, dėmesys – visa laiką sekti, kad iš nuovargio nesupainiotum, nesuklystum, vis vieną ir tą patį judesį kartodamas… Visos kitos smegenų galimybės nenaudojamos apmirė..
Arba
Pasaka apie darbdavio, metų metus nieko nekeitusį įmonės darbo organizavime, nebandžiusį vienaip, kitaip ,,orkestrantus vietomis sukeisti”, lankstumą. Aplinkybės pakito, dalies darbuotojų neliko, o jo tik vieną melodiją įsiminusios smegenys nė iš vietos – kitaip diriguoti nemoka, todėl negeba rasti, kaip ,,nelankstų senį” po žingsnelį įtraukti į įmonės darbą.
Pasaka apie, kritiškai ar net smerkiamai į nelankstų senį žiūrintį jauną žinovą – jis tai tikrai ne toks bus, jo kūnas ir smegenys, kelis dešimtmečius net ir nenormaliomis sąlygomis dirbus, laisvai ,,Žizel” šoks… Tikrai, tikrai…
Kuo labiau bus siaurinama vid. mokslo programa, kuo daugiau dalykų bus išmetama, nes moksleiviai ar jų tėveliai nenori vieno ar kito dalyko, ,,niekada nereikės gyvenime” tuo nelankstesni, nes nuo vaikystės nepratinti prie nuolat kintančių reikalavimų – tik ką buvo paišybos, prieš ją darbų (su gręžimo staklėmis, įv. įrankiais, ar rankdarbių), o dabar bus matematika, botanika ar kt.
Tarpukariu panelės ir ponaičiai, kurioms jų luomas nepranašavo, kad reikės patiems obliuoti, šluoti, siūti, virti, kiaules šerti ir t.t., gimnazijoje mokėsi ne tik ko reikalauja klasikinis išsilavinimas, bet ir visko, ką ateityje darys jų tarnai. Nuo mažiems taip ,,dresuotiems”, tai didino jų savarankiškumą, nepaprastai padėjo jiems persiorientuoti kintančiose aplinkybėse, rasti išeitį ne tik sau, bet ir šeimai.