L. Užpečkis. Titanikas „Lietuva“

Trisdešimt pirmą kelionės dieną titanikas „Lietuva“ vijosi ledkalnius. Ledo luistai, bjaurybės, tolo ir visaip išsisukinėjo, vengdami susidūrimo.

Užduoties pasivyti ir žiebtis, atleiskite už tautologiją, pagardintą truizmu, būta titaniškos. Nėra jokio paradokso, kad archisvarbų sumanymą įgyvendinti nebuvo kaip, nebuvo kuo. Be to, tai ne mažiau svarbu, nebuvo kam.

Titaniko „Lietuva“ anglių atsargos kadų kadaise išvogtos bei paverstos depozitais puikiai žinomuose bankuose. Garo mašina išrinkta, ištampyta. Įgula ir keleiviai nešėsi, kiek kam buvo leista. Atgalios niekaip nebesurinksi. Gražios kalbos apie naujo tipo variklį bei neišvengiamą proveržį skrodžiant audringas bangas liko klaidžioti laivo triumuose slopstančiu aidu.

Sau patiems idealiame melagystės pasaulyje bet kuris melas yra tiesa.

Pro vis dar styrančius kaminus kol kas kyla, nors ir menkas, o vis dėl to dūmelis. Tai politiškai korektiškos marichuanos, pučiamos kleptokratų ištuštintoje erdvėje, alternatyva ekologiškai neprogresyvioms atgyvenoms. Sudėtingų mechaninių sistemų, plukdančios laivą pirmyn, priežiūra nebeįdomi. Tai pernelyg neaiškus, greito pasipelnymo neatnešantis reikalas.

O ypač yra nepageidaujami specialistai, besirūpinantys laivo mechanizmais. Žiū, taip užgims kritinė masė atsakomybę jaučiančiųjų. Dar pareikalaus laikytis minimalių saugumo reikalavimų.

Kas gali sužlugdyti dienos aktualiją, t. y. turimo biudžeto įsisavinimą ir aplinkai kenksmingų kaminų (ne už ačiū, žinoma) supjaustymą, pradanginant iš anksto suplanuota kryptimi. Žodžiu, privalu sumerkti visus galus į vandenį ir jokio kliurkt.

Žiurkės išmintingai evakavosi, tačiau pirma jų pro bortus be jokių gelbėjimosi priemonių šoko mažiausiai trečdalis titaniko „Lietuva“ keleivių. Kas nuskendo, kas įsidarbino stiuartais pramoginiuose laineriuose, krovikais žvejybinėse škunose ar kekšėmis aptarnavimo laivuose. Jūros liga jie neserga, prisitaikė kaip kas galėjo. Jūros ligos priepuolis ištinka tik vienu atveju – pagalvojus apie tikimybę sugrįžti į titaniką „Lietuva“.

Pripažinti, kad kelionė nuostabi, labiausiai reikalauja tie, kurie kelionę visiems likusiems pavertė nebepakenčiama.

Tuo tarpu titanikui „Lietuva“ vadovaujančius kamuoja vis ta pati dilema: kaip išdresuoti dar nespėjusių pasprukti keleivių atmintį, kad šitie atsilikėliai, runkeliai ir plokščiažemininkai, viską pamirštų, klusniai kartodami bei vykdydami, kas jiems liepta?

Griežtai kontroliuojamas laivo radijo taškas transliuoja tik iš anksto suderintą programą, keleiviai užsandarinti savo kajutėse kaip šprotai metalinėse talpose sezoninio virusinio susirgimo proga. Tačiau dviejų titanikų „Lietuva“ viename laive, vis labiau susipriešinančių tarpusavyje, dilema lieka.

Dėl to iš visų garsiakalbių kritiškai aplojami iliuminatoriai – esą tai melagienų šaltinis. Žvilgčioja pro juos keleiviai ir dar drįsta teirautis pro vis dažniau praveriamų kajučių durų plyšius, kas gi čia, po šimts jūros velnių, išdarinėjama. Kaip antai, dėl ko gelbėjimosi liemenės pasirodė besančios tramdomaisiais marškiniais, o taip vadinami „gelbėjimosi ratai“ – smaugiančiais antkakliais?

Laivą valdantieji ta proga išjungė šviesas – aklinoje tamsoje jiems paprasčiau tapti žvaigždėmis.

Titaniko „Lietuva“ varomieji velenai ir sraigtai nušvilpti ir pragerti, vairavimo įrenginys išardytas baltosios karštinės krečiamos įgulos muštynių metu. Vairaplunksnė užsikirto, todėl laivą neišvengiamai neša vis labiau kairėn. Padorų davinį gaunantys etatiniai optimizmo orkestrantai kartoja „iš aukščiau nuleistą“ repertuarą apie „naująjį normalumą“.

Klausimas, kas nustato tą „normalumą“ ir kodėl taip elgiamasi, yra neleistinas užduoti, kitaip liksite be maisto davinio.

Galima guostis viltimi – jeigu žmonės sugebėjo įveikti moralės dėsnius, galbūt jie įveiks ir fizikos?

Keleiviai patikėjo savo gyvybes komandai ir visai neketina susigrąžinti jas atgal. Po eilinio susistumdymo viršutiniame denyje, klajojančio šapito cirko aferistai buvo paskirti vadovauti titanikui “Lietuva”. Jie mikliai susirinko pačių keleivių paslaugiai atiduotus pinigus.

Eilinį kartą buvo paskelbta, kad kelionės metu, priešingai nei buvo žadėta ją pradedant, vėl keičiamas tvarkos aprašas. O bilietai, pirkti prieš įsilaipinant į laivą, smarkiai brangsta, tad malonėkite susimokėti kainų skirtumą. Taip beprasmybei taikomasi suteikti kuo gilesnę prasmę.

Nieko keista, jog vis garsiau bambantiems keleiviams eilinį kartą tenka išklausyti žeminančius klounų riksmus. Tenka gaudyti pastarųjų spjūvius į keleivių veidus ir apsimesti nepastebintiems, kaip politinio balagano žonglieriai sužymi keleivius naujai patvirtintomis kategorijomis. Sužymėtieji bus dar griežčiau kontroliuojami.

Tas net neslepiama. Vangiai ir nenoromis tęsiamas pasirodymas netrukus baigsis. Atitinkamai sužymėtieji bemat keliaus kas šapito cirko žvėrių mėšlo kuopti, o kas bus sušertas klounams vakarienei.

Nors keleivius nesiliauja stebinę tam tikrų fondų klounams užmautos nosys ir vaivorykštiniai perukai, tyrimas, kas visą šį jau nebe dirbtinai keliamą chaosą, bet atvirą sabotažą finansuoja, nieku gyvu nebus atliktas. Bocmanė su jai lojalia komandos dalimi kumščiuojasi kapitono tiltelyje, siekdama perimti titaniko „Lietuva“ valdymą.

Tuo pačiu metu škiperė, kuri velniai žino ką veikia keleiviniame laive, viešai pasakoja apie teigiamas „žolės“ rūkymo patirtis. Eiliniai jūreiviai klausosi nebyliai gniaužydami kumščiais – vien už įtarimą atlikus šį nusikaltimą bet kurį jų, palydėtą didžiausio trenksmo, grūstų iš laivo su (anaiptol ne jūrų) „vilko bilietu“ lauk.

Laurų šlovės vainikas kai kuriems giliai įleido šaknis į kaukoles ir vešliai sužaliavo, virsdami tankiais kanapių krūmais.

Kapitonas, stumiamas lauk nuo tiltelio (pasirodo, neturi jokios reikšmės, kad remiantis nustatyta tvarka, jis ten privalo būti), prakiliai postrigauja apie tai, kad jis asmeniškai viskam, kas aplinkui jį vyksta, pritaria. Derėtų tik sukurti produktyvios diskusijos atmosferą ir nepamiršti teisinio diskurso.

Kaip juokauja piktavaliai šmaikštuoliai, vėtrungė pasižymi ypatingai tvirta savarankiška nuomone. Bet tik tol, kol nepapučia vėjas.

Artėja kataklizmas iš Rytų. Ryškėja katastrofos Vakaruose frontas. O titanike „Lietuva“ visais ruporais krykštaujama: ansgatės, pagaliau pasivysime ledkalnį, nedrįskite klausti kokiu tikslu. Tokie politinio korektiškumo umaru bus nušluoti, klykiant apie „fašistus“, „naciukus“ bei aisbergofobus. Jų prasimaitinimas ir išgyvenimas virs tik jų asmenine problema.

Pakaks kokiam įtakotukui (laivo ekologinė niša niekada nelieka tuščia, yra kas pakeičia pasprukusias žiurkes) cyptelėti „[…] kaip toks žmogus gali būti mūsų laive?“ ir tolimesnė neįtikusiojo lemtis atmintinai žinoma.

Naujos kartos „stukačius“, supraskite, privertė daryti savanoriškai – šniukštinėti, skųsti, melagingai liudyti. Supraskite ir atleiskite. Daugiau empatijos tiems, kuriems liepta rodyti atjautą ir jokio pakantumo tiems, kurie sužymėti užpjudymui.

Daugumai įgulos narių ir keleivių rūpi paprastas išgyvenimas. Kas dieną vis naujiena. Pavyzdžiui, nors buvo daugybę kartų įspėti, kad nereikėtų „optimizuoti“ nuotekų sistemos, tą sisteminiai nevykėliai sėkmingai atliko. Dėsninga, kad užsikišo kanalizacija.

Todėl šūdas nuo šiol paskelbtas visokeriopai praturtinančiu. Nors iš tiesų jis vertingas tik vienu atveju – kaip trąša, o ne gyvenamoji terpė, semianti šnerves ir teliuškuojanti ausų lygyje.

Kažin kas iš nespėjusių evakuotis keleivių ar belaukia teigiamo įvykių posūkio? Tačiau beveik visi užsilikusieji titanike „Lietuva“ slapta vis dar tikisi. Tikintieji nori suprasti tai, kuo tiki, o suprantantieji niekaip negali patikėti tuo, ką perprato.