Miestas turi būti vystomas atsižvelgiant į jau esamą arba suplanuotą infrastruktūrą, viešojo transporto, ypač greitųjų maršrutų trasas – tai buvo pagrindinė idėja rengiant Vilniaus Tarybos patvirtintą schemą, kuria sostinės teritorija suskirstyta į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus įrengimo koeficientus.
Pasak vyriausiojo miesto architekto Mindaugo Pakalnio, taip siekiama sumažinti automobilių naudojimo poreikį tose zonose, kur miestas kompaktiškai užstatytas, o viešojo transporto tinklai lengvai pasiekiami, geri, greiti ir tvarūs. Tuo tarpu zonose, kurios yra ne miesto centre, ne prie gerai išvystytų viešojo transporto trasų, planuojama statymo poreikio nemažinti, nes jis akivaizdžiai yra didelis.
Įvertinus naujajame Vilniaus bendrajame plane nurodytas prioritetinės plėtros teritorijas, centro ir prie centro esančių teritorijų ribas, taip pat atsižvelgus į miesto darnaus judumo planą, nuspręsta išplėsti miesto centro (antrąją) zoną įtraukiant vakarinę teritoriją – Rasų, Naujininkų, Naujamiesčio, Žvėryno, Šnipiškių, Antakalnio seniūnijose, taikant miesto centrinei daliai numatytus mažinančius koeficientus automobilių stovėjimo vietų poreikiui.
Taip pat sutarta išplėsti aplink miesto centro esančią (trečiąją) zoną pagal prioritetinės plėtros zonas, kuriose yra išvystytas kompaktiškas užstatymas ir geras viešojo transporto pasiekiamumas. Tai yra, atsižvelgta į teritorijų, kurioje savivaldybė įsipareigoja vystyti socialinę ir (ar) inžinerinę infrastruktūrą, bendrojo plano schemą ir esamą išvystytą greitojo susisiekimo maršrutų tinklą.
