Per vasaros karščius gyvūnai neretai nori atsigaivinti ežere, upėje ar jūroje, o pasiplaukiojimas vandens telkiniuose daugumai jų tampa viena smagiausių pramogų. Vis dėlto, kiekvieną kartą leidžiant gyvūnui šokti į vandenį, prieš tai reikėtų įvertinti ne tik jo pasiruošimą maudynėms, bet ir visas rizikas.
Pripratinti prie vandens – nesudėtinga
Dauguma šeimininkų gali manyti, jog jų šuo – tikras maudynių mėgėjas, tačiau prieš leidžiant jam lipti į vandenį, svarbu įsitikinti, jog šis – moka gerai plaukti. Jei gyvūnas dar mažas ar niekada nebandė plaukti, KIKA veterinarijos gydytoja Kamilė Ausmanė pataria pradėti mokyti savo gyvūną plaukimo negiliame ir nesrauniame vandens telkinyje.
„Mokymas turi vykti iš lėto, nevarginant šuns. Jį paskatinti galima pagiriamaisiais žodžiais bei dresiravimui skirtais natūraliais arba dar geriau – funkciniais – skanėstais. Šeimininkui matant, kad gyvūnas jaučiasi saugiai ir užtikrintai negiliame vandenyje, galima leisti jam plaukti šiek tiek giliau. Svarbiausia, kad kiekvienam gyvūnui, nepriklausomai nuo to, ar tai pirmos jo maudynės, ar ne, yra labai reikalinga nuolatinė priežiūra“, – pasakoja specialistė.
Anot veterinarijos gydytojos, geriausia pradėti mokyti plaukti dar visai jaunus, vos 3,5 ar 4 mėnesių, šuniukus. Tuomet gyvūnas išmoks save išlaikyti vandens paviršiuje dar jaunystėje. Mokymosi procesas su vyresnio amžiaus šunims užtruks ilgiau, tačiau juos taip pat verta pratinti prie vandens.
Gali prireikti apsaugos priemonių
Geriausi plaukikai dėl savo fizinių savybių, anot K. Ausmanės, yra labradoro retriveriai, Naujosios Škotijos retriveriai, portugalų vandens ir kiti panašaus sudėjimo šunys. Tačiau pasitaiko ir priešingų atvejų, kai išmokti plaukti bei užtikrintai jaustis vandenyje šuniui neleidžia kūno sudėjimas.
„Pavyzdžiui, buldogams, taksams bei kitų veislių šunims, kurių kojos yra trumpesnės ar kūno svoris yra pasiskirstęs netolygiai, plaukiant gali prireikti papildomų priemonių. Kai kuriems užtenka paprasto prilaikymo ranka, kitiems rekomenduojama naudoti apsaugines liemenes“, – sako veterinarė.
Ji taip pat pažymi, kad dalis gyvūnų, nepriklausomai nuo jų veislės, besimaudydami vandens telkiniuose gali susidurti ir su įvairiomis rizikomis. Atviruose vandens telkiniuose gausu gyvųjų bakterijų, kurios nusėda ant kailio, o vėliau sukelia alergiją. Kartais odos bei kailio ligas nulemia prasta vandens kokybė ar netinkama priežiūra po maudynių. Todėl kiekvieno pasiplaukiojimo labai svarbu gyvūną švariai išmaudyti, kad pašalintumėte visą purvą, dumblius ir po maudynių kailyje atsiradusias bakterijas. Svarbiausia, jog naudojamos kosmetikos priemonės būtų kuo natūralesnės sudėties, be parabenų ir sulfatų.
Papildoma priežiūra po maudynių
Pasak specialistės, taip pat svarbu ne tik gyvūną išmaudyti, tačiau ir pasirūpinti tinkama jo kailio priežiūra, ypač auginantiems ilgakailius gyvūnus, kadangi dalis bakterijų gali kauptis susivėlusiose kailio dalyse.
„Išmaudžius gyvūną, reikia, kad šeimininkai pašalintų kailyje atsiradusias sąvėlas, kurios laiku nepastebėtos gali sukelti nepatogumų ir tapti bakterijų dauginimosi vietomis – kitu atveju gali atsirasti alerginės reakcijos ar netgi odos ligos. Tai geriausia daryti skirtu šepečiu arba metalinėmis šukomis“, – teigia K. Ausmanė.
Papildomą priežiūrą reikėtų suteikti tiems šunims, kurie dažnai maudosi druskinguose vandens telkiniuose, pavyzdžiui, jūroje. Kadangi ant gyvūno kailio ir odos nusėdanti druska ne tik išsausina odą, tačiau ilgainiui gali sukelti ir rimtų odos bei kailio problemų. Vienas iš būdų – giliai drėkinančios ozono procedūros, kurios kartu pašalina užsilikusius ar susikaupusius purvus bei druskas.
„Jei net po nuodugnios higienos ar SPA procedūrų šuns kailis ar oda gausiai pleiskanoja, gyvūnas nuolat kasosi, atrodo mieguistas ar nustoja ėsti – būtina kreiptis į specialistus, kurie pasirūpins nuodugnia gyvūno apžiūra“, – teigia KIKA veterinarė.
Kodėl nieko apie žmones? Juk tai mes naminiai gyvūnai pirmiausia!
įsižeidė… 🙂