Birželio 21 d., Molėtų dailės galerijoje vyks VDA meno projekto – tapybos darbų magistro laipsniui įgyti gynimas. Meno projekto vadovė – VDA rektorė, tapytoja doc. Ieva Skauronė, meninio tyrimo rašto darbo konsultantė – tapytoja doc. dr. Deima Katinaitė, konsultantas skulptorius lektorius Algimantas Kensmina.
Birželio 25 d., 15 val., Molėtų dailės galerijoje, vyks ekskursija po parodą „Atminties daiktai“ ir susitikimas su autore. Parodą kveičiama lankyti iki birželio 29d.
Molėtuose gimusi ir augusi Jolanta Žalalienė molėtiškiams visada buvo žinoma kaip nuolat parodose ir mokomuose užsiėmimuose dalyvaujanti etninės kultūros puoselėtoja – juostų pynėja, tautinių drabužių (įvairių jo dalių) kūrėja.
Visa tai – nuo vaikystės. Būsima meno magistrė prisimena, kad pirmiausia atmintin įsidėjo močiutės, kurią vadino babute, pasakojimus apie audimą, taip pat jos austas marškas, rankdarbius. Po to sekė siuvimo pamokos ir skiautiniai, nėriniai. Atgimimo laikais atsiradus tautinio drabužio poreikiui, Jolanta įniko juo domėtis – siūti liemenes, siuvinėti prijuostes, pinti juostas.
Tuo pačiu metu visuomet norėjosi piešti. Dailės mokytojui Donatui Ivanauskui Molėtuose surengus piešimo pamokas suaugusiems, J. Žalalienė pradėjo jas lankyti, vėliau tobulinosi pas piešimo meistrą Arūną Joniką, VDA profesorę Živilę Jasutytę.
Kada pradedi „treniruotis“, supranti, kad smalsumas ir savęs atradimas skatina nesustoti, bandyti toliau, – sako Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno (buvusioje Monumentalios dailės) katedroje magistro studijas pasirinkusi Jolanta.
Menininkė priduria, kad mokslai Akademijoje išpildė troškimą pasitikrinti tam tikras asmenines patirtis. Esmė – vaikystės prisiminimai ir senieji audiniai, šių vertės. Taip atsirado Atminties daiktų tema.
Meniniam tyrimui magistrantė pasirinko atminties kultūros, lydimos refleksyviosios nostalgijos, tematiką ir paveldosaugos verčių išskyrimo principus. Visa tai persmelkta ilgesio, nes praeitin sugrįžti neįmanoma.
„Regima – neregima“ 100×160 | VDA nuotr.
Vidinės – simbolinės ir estetinės paties daikto vertės, audinio senėjimo procesai, šiandieninis požiūris į namų aplinką lėmė meno projekto vektorių. Dalis meninio tyrimo yra parašytas aukštaičių uteniškių krašto tarme. Ši kalba suskambo rašant dialogus su babute, fiksuojant jos prisiminimus.
Kurdama tapybos darbus jungiau skirtingas technikas: aliejų ir akrilą naudojau kaip pagrindą, siuvinėjau, piešiau, spaudžiau nuo etnografinių audinių raštą – taip išgaudama visumą.
Šalia tapybos darbų sukūriau ir tekstus, pasakojančius apie jų atsiradimą. Pasitelkus tapyboje transformuotus raštus fragmentais, tapo akivaizdu, kad visos jų žymės, net jei prarado formą, yra atpažįstama savastis.
Keletas ištraukų aukštaičių kalba iš Jolantos Žalalienės magistrinio teorinio darbo (esė) „Atminties daiktai“:
***
Ašei aust išmokau tadu, kai pradėjau ganyt. Pirmiau audžiau juostas. Nusnešdavau laukuosna nedidukes staklalas ir ausdavau. Kadu paaugau ir galėjau pasiekt pakojus, motina išmakina aust didžiosiom staklėm: pirma dvinyčius audeklus, paskiau rinktinius, diminius, servetinius.
Mūsų šeima būva didela, aštuoni vaikai, seserys būvam pinkias. Visas viską išsimakinam. Raikėjo ir rūbam prisiaust ir kraičiui priskraut: abrūsų, marškų, staltesių. Ašei audžiau iš jų daugiausiai, ba man labai patika. Prispiešdavau raštų iš kitų moterų, da sava kū sumyslydavau.
Unksčiau marškam pačias siūlų pasruošdavam: iškaršdavam vilnas, prisverpdavam, dažydavam. Senesnes marškas būva šiurkščias, iš vilnonių siūlų. Paskiau atsrada fabrikine bovelna, gelsva, balta, juoda. Abrūsam tai raikdava linų pasruošt… Kas būva mana mamos, tai jau nieka nelika: sudyla, kundes sukapoja.
A kadu perskrausčiau miestan, tai nieka labai ir nepasiemiau. Kas lika sena, atydaviau. Miestan atsivežiau tik geresnius daiktus ir staklas.
***
Žinai, vaikela, nieka amžina nėr. Un svieta teip jau sutvarkyta, kad tas, kas gimsta, atsranda, tas numiršta ir sunyksta. Medžiaga graitai apmusyja. Rodas, kū nusausdavau, saugajau, čystai laikydavau: kad spintaj, tai tik viršutinėj lintynaj.
Kad skryniaj, tai padėdavau baltą muilą gabalų, išdžiavintą pelyną ar rūtų drabiniam maišely na kundžių. Ale vis tiek, dabok, jau kraštai pagelta, kundys prasgrauže, a na pelių baisiausiai raikėja dabot.
Tos marškas, katros buva kažnadines, labiau plaudavos, tai labiau ir susnešiodava: sustraukdava, išblukdava, praskysdava ataudai, atbrigzdava pakraščiai. A kadu būdava par vidurį susiūtas, tai nepamatai kadu išyra…
Babut, apie ką Tu dabar kalbi, yra senumo vertė. Jos žymės, tapo mano darbų istorijomis.
Man navatna, kad tu, vaike, sumyslyjai jas paišyt. Tau gražu, kadu skylėta, kiaura, nečysta, paseni. Tujei šitų vadini mena istorijas vertais ženklais, katruos laikas palika daiktuos. Susrinkai viskų, iš ko mažna padaryt menų, kas tau rodes prisminimais, interesna.
Pasiemei skietus, šaudyklas, senų bovelnų, šilkinius siūlus. Gerai, turėk sau, maž ir iš jų kų sumyslysi. Pas tavi yr da mana knyga, Audinių raštai, iš katros ašei pati ausdavau marškas. Čia sena knyga. Paskiau, kadu atsrado kitakie raštai, turėjau ir kitų knygų, ale anų pasieme Stase (duktė). Sakydava, kad tie raštai baisiai tikdava kadu megzdava pirštines.
***
Kadu mes na jaunumės ausdavam, mum niekas nygdi nepasake, kad kas sena, praėjusią čėsą, raikia saugot kaip senų, raikalingų daiktų (palikimų), kad raikia daryt teip, kaip dare mamas. A mūsų kožna aude kaip makėja ir iš ko turėja. Toks čėsas būva. Viskas būva tik dėl namų. Krovem, kad viskam marškų būtų: kožnai lovai apklot, myslydavam, kad gal da vaikam raikės ir da pagrabui, pa grabu paklot.
***
Kai augau, vaikela, viskas būva baisiai paprasta. Ir žinai, pats gražiausias dalykas visoj gryčiaj būva lova. Kad būva raikalas – ir kelias. Nu da švinti abrazdai. Ale net anie teip nesmatydava, kaip lova. Gryčias būva mažais lungeliais ir baisiai nedaug saulas viduj… Ir dabar kai pamyslyju, tai čiut ne vysas marškas būva margom klėtkam ir kvietkais nuaustas.
Būdava marškas kermošines ir kažnadines. Kermošines visadu būdava klojamas par švintes. Iš pa jų da išlysdava paklodžių balti žičkiniai pakraščiai. Lovas gali(y), katram būdava žmagaus galva, padėdava baltas paduškas, katros ir gi būdava aptaisytas žičkiniais pakraščiais.
Jos nebūdava visai baltas, kaip dabartes, ale jau baltesnes, muilu išmazgotas. Ir man teip gražu tadu būdava, net nesnarėdava sėst in takios lovas. Tadu marškas ir būva patys gražiausi gryčias abrazdai. In anų moteras ir mergiotes vyską priausdava, gal tik gyvulių nebūva, a teip, tai kvietkų visakių, eglalių, žvaigždelių, lungelių paukštelių, saulalių.
Lungelius, katrie susjungdava in didelius lungus, tai da „stiklais“ vadinam. Rodas paprastai, ale ne prastai, visadu be jakių mandrumų, kaip ir žmagaus aplinkoj…
