K. Stoškus. Maršas, apnuoginęs realybės absurdą

Įvykis

Nors jau praėjo nemaža laiko, esu paragintas dar sykį sugrįžti prie vieno karšto įvykio, išstumto nė kiek ne mažiau karštų naujienų. Turiu galvoje Didįjį šeimos gynimo maršą, sukėlusį itin įnirtingas politikų, žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės batalijas. Nors nuomonių buvo labai daug, bet visos jos buvo išsidėsčiusios dviem ryškiai išsiskiriančiais frontais.

Vieną frontą sudarė oficialiąją žiniasklaidą aptūpę žinomi globalizacijos ir politinio korektiškumo ideologai. O kitą – daugiausia mažai žinomi, bet seniai kantrybės netekę žmonės, oficialiosios žiniasklaidos priskiriami prie marginalų. Pirmuosius vienijo ištikimybė esamybei, naujosios valdžios neoliberalizmui ir radikalizmui, o antrieji telkėsi apie tuos, kuriuos į žygį išvedė kaip tik to neoliberalizmo ir kairuoliškumo agresyvumas ir diletantiškumas, sukėlęs atvirą grėsmę šeimai ir kitoms tradicinėms šalies vertybėms.

Pirmieji čia matė pavojingą visuomenės skaldymą, kliudymą valdžiai kovoti su koronavirusu, grėsmę valstybės saugumui. Antriesiems tas maršas ir po jo vykęs mitingas reiškė antrąjį pilietinės visuomenės prabudimą, išėjimą iš abejingumo ir bejėgiškumo būsenos, solidų susitelkimą, daug kuo primenantį Sąjūdžio užgimimą, didelių vilčių ir esminių permainų pradžią, stiprinančią pasitikėjimą savo jėgomis ir pasiryžimą imtis reguliarios valdžios sprendimų kontrolės.

Politinis paradoksas

Išsyk privalu pastebėti, kad šitas įvykis išryškino bene patį įdomiausią politinės sistemos paradoksą. Nors Lietuvos politikoje nuo pat Nepriklausomybės pradžios aktyviai veikė viena iš didžiausių ir įtakingiausių partijų, pasivadinusių konservatoriais (dešiniaisiais), tačiau per 30 metų neišaiškėjo, ar pats tas žodis „konservatyvumas“ jiems ką nors reiškė. Matyt, šiai partijai net į galvą neatėjo savęs paklausti, kokius rūpesčius užkrauna šio pavadinimo pasirinkimas. Kodėl? Sunku atsakyti.

Bet aišku viena, kad išskyrus porą žmonių, per tą laiką jie niekad rimtai nesidomėjo istoriškai patvariausių kultūros vertybių palaikymu, saugojimu ir gynimu. Atrodytų, kas gi daugiau turėjo tomis vertybėmis pasirūpinti, jeigu ne jie? Bet iš tikrųjų ši partija užsiėmė viskuo, bet tik ne tradicinių vertybių puoselėjimu.

Turbūt tik tuo ir galima paaiškinti, kodėl taip lengvai ji susitaikė su globalistine politinio korektiškumo ideologija, projektuojančia ne tik tautos, gimtosios kalbos, valstybės ir šeimos išnykimą, bet ir abejingą patriotizmo išsekimui, masinei emigracijai, patyčių išvešėjimui, gilėjančiai demoralizacijai, alkoholizmo ir narkomanijos plitimui bei ekologinei krizei.

Visus šiuos rūpesčius ant savo galvų teko užsikrauti kitiems. Alkoholizmui kovą paskelbė valstiečiai ir žalieji, o nacionalinės valstybės, tautos, jos kalbos, šeimos gynimu, demografinės ir ekologinės krizės įveikimu teko rūpintis už partijos ir valdžios ribų atsidūrusiems marginalams. Su kokiu entuziazmu Lietuva sutiko šeimų gynimo maršą, šiandien gali paliudyti ne tik mitingo dalyviai, bet ir visi juos išlydėję bei pakelėse entuziastingai sveikinę žmonės. 

Dešiniųjų ir kairiųjų jungtuvės

Užuot rimtai galvoję ir diskutavę su savo šalies piliečiais, Lietuvos politikai mielai kopijuoja „Vakarų“ (JAV, švedų, norvegų, vokiečių) patirtis. Bet viskas išeina mechaniškai arba visai atvirkščiai. Skelbdami karą valdžios remiamai ir globojamai tradicinei tėvų kultūrai, Vakaruose marginalus telkė deklasuoti „nauji kairieji“. O mūsų atstumtieji marginalai, daug metų stebėdami, kaip viendieniška ir konformistiška plagiatorių valdžia ignoruoja ir niekina tradicines kultūros vertybes, patys buvo priversti imtis jų gynimo. Žinoma, tai buvo darbas ne jų jėgoms. Bet politikoje tokių jėgų nebuvo. Prisipildžius kantrybės taurei, jie pasiryžo sutelkti pilietinę visuomenę šeimos gynimo maršui.

Garbė jiems už tai! Sunku buvo suvaldyti šleikštulį, kai konservatorių ideologai ir jų apologetai, užuot vykdę savo pačių pasirinktas priedermes, sugebėjo tik pasityčioti iš tų žmonių, kurie savo rizika ir atsakomybe ėmėsi jų neatliktų darbų. Bet to negana. Tariami konservatoriai po savo sparnu priglaudė dar ir savo ideologinius priešininkus – „naujus kairiuosius“.

Tai buvo ne tik viešas politinis prisipažinimas, kad mūsų konservatoriai neturi nieko bendra su tikraisiais konservatoriais, bet ir vieša priedanga bei paskatinimas „naujajai kairei“ (Laisvės partijai) atakuoti tūkstantmečiais patikrintas žmogiškojo gyvenimo vertybes. Laisvės partijai tik to ir reikėjo. Ji išsyk ėmė leisti į tradicinę publiką vieną po kitos seniai suregistruotas įstatymų raketas, kurias buvo užblokavęs ankstesnių kadencijų Seimas.

Paaiškinimas

Atvirai kalbant, Lietuvoje nė viena partija seniai neatitinka savo pavadinimo. Vienaip jos vadinasi, kitaip prisistato savo programose ir dar kitaip veikia (elgiasi). Tam neapibrėžtumui turi įtakos (a) partijų mišrumas, atsiradęs iš pragmatinių interesų skirtumų, silpnų įsitikinimų, nusivylimo savo aplinka ir pan.; (b) nepaliaujamas partijų pavadinimų kaitaliojimas, (c) taikymasis prie politinė konjunktūros. Pagal savo padėtį Laisvės partija dalyvauja konservatorių politikoje. Jeigu „konservatoriai“ būtų  buvę konservatoriais, jie būtų nesudarę šių jungtuvių.

O jeigu dėl kokių nors kitų išskaičiavimų (pvz., dėl Ingridos Šimonytės įdarbinimo) jiems vis dėlto teko jas sudaryti, jie būtų visokeriopai priešinęsi, kad netaptų Laisvės partijos priedanga. Bet to nėra.

Vadinasi, pirma, tokias priešybes buvo nesunku suderinti tik dėl to, kad jos abi yra iš esmės ne tai, kuo save laiko. 

Antra, konservatorių partijoje dominuoja liberalai. 

Trečia, nors pagal kilmę ir programines nuostatas Laisvės partija priklauso „naujajai kairei“, tačiau ji pateko į Seimą, priklauso valdančiajai koalicijai ir tapo įtakinga liberaliosios „konservatorių“ Vyriausybės sudėtine dalimi.

Nerimas ir baimė

 Kai Lietuvos žmonės susipažino su naująja Vyriausybe ir jos programiniais uždaviniais, daugelį iš jų apėmė nerimas ir baimė. Ne tik dėl to, kad ten buvo daug nesuderinamų prieštaravimų ir daug mažiau profesionalumo, negu buvo galima tikėtis. Svarbiausia, čia buvo daug plačiau atidarytos durys tam tamsiam politiniam korektiškumui, po kuriuo ryškėjo gana įtartini neoliberalizmo, globalizmo ir naujų kairiųjų siluetai. Jie signalizavo apie sutartinį veikimą tų destruktyvių jėgų, kurias savaip globojo grynai verbalinis (tariamas) konservatyvumas.

Neoliberalizmas asocijavosi su amoralumu (savivale, korupcija, nežabotu savanaudiškumu), globalizmas – su atsiribojimu nuo valstybės, krašto ir tautos interesų, o naujieji kairieji – su šimtmečiais puoselėtų vertybių neigimu, niekinimu ir naikinimu. Bet tos nuojautos nebuvo beprasmės. Visos ankstesnės valdžios buvo linkusios slėpti tuos siluetus. Dabar jos visos atsivėrė pačiu nuogiausiu, net gerokai infantilišku pavidalu. Žmonės gavo galimybę pamatyti jų sutartinį ir gana vienkryptį veikimą.

Bet nemaloniausia, kad tai priminė pačius sunkiausius Lietuvos istorijos metus. Daug kas tiesiai klausė: „Negi Marksas vėl sugrįžta? Negi „Komunistų partijos manifestas“ vėl taps privalomu tikėjimu, skelbiančiu valstybės, tautos ir šeimos išnykimą?

„Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu. Kuo remiasi šiuolaikinė buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik buržuazijai; bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas ir viešoji prostitucija. Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks, išnykus šitam jos papildymui, ir abu drauge išnyks, išnykus kapitalui.“ 

„Nauji kairieji“

Marksas kalbėjo apie būsimąjį laiką: bus tas ir tas. O neomarksistas ir „naujų kairiųjų“ lyderis Herbertas Markūzė“ – apie veikimą čia ir dabar. Jis kalbėjo apie pasikeitusią situaciją ir stipriai taisė Marksą. Jis skatino jaunimą jau šiandien kurti naują žmogų.

„Tuo nauju žmogumi mes patys turime norėti būti“. Tas žmogus turįs įveikti kapitalistinės visuomenės žmogaus polinkius į konkurenciją, turtėjimą ir naudą, įgyti kitokį jusliškumą. Ragindamas dalyvauti korporacinio kapitalizmo ardyme, jis skelbė visos turtiniais interesais pagrįstos visuomenės neigimą. Tuo neigimu atmetamos ne tik klasikinės vertybės, bet ir pats gyvenimo būdas. „Mūsų tikslai, mūsų vertybės, mūsų nauja moralė turi jau dabar atsispindėti veiksmuose. […] Mes turime pabandyti gauti palaikymą. Mes turime pabandyti pritraukti į savo pusę mases.“

Jis ragino kurti ne šiaip socializmą, o laisvų masių „laisvąjį socializmą“. Šio tikslo H. Markūzė siekė, orientuodamasis į organizuotą spontaniškumą, labiau pakrikusias žmonių grupes, „į truputį išblaškytą ir toli išplitusią dezintegruojančią sistemą“. Tai turinti būti „visiškai atvira organizacija, išbarstyta mažomis, labai lanksčiomis autonominėmis grupėmis, veikiančiomis visur vietoje. […] jokio skuboto kairiųjų susivienijimo! Kairieji suskilę! Kairieji visada buvo suskilę! Susivieniję tik dešinieji, negalintys kovoti už kokias nors idėjas!

[…] Jūs visi žinote, kad mūsų gretose yra provokatoriai, kvailiai ir avantiūristai. Bet kartu su jais taip pat yra tokių žmonių – vyrų ir moterų, baltųjų ir juodųjų, – kurie tiek išsilaisvinę iš agresyvių ir represyvių-antihumaniškų poreikių ir visuomenės išnaudotojų siekių, kad turi galimybę dirbti visuomenei be išnaudojimo. Ir aš su mielu noru su jais bendradarbiausiu – taip ilgai, kol galėsiu.“

Postmodernistas Slavojus Žižekas (Slavoj Žižek) pasiryžo eiti iki galo. Jis socializmą priskyrė utopiniam mąstymui. O pats ėmė agituotuoti už „erdvę naujoms komunistinės praktikos formoms“ („Iš pradžių kaip tragedija, po to kaip farsas“). Anot jo, „leistina žinoti ir iki galo įsitraukti į komunizmą, vėl veikti visiškai atsidavus komunistinei idėjai. […] Pasakojimo moralas: liberaliai demokratinio moralistinio šantažo laikas baigėsi. Mūsų pusei nebereikia daugiau teisintis, o kitai pusei pats metas pradėti tuo užsiimti.“

Laisvės partija

Laisvės partija atėjo kaip liberalioji politinė jėga ir išsyk įsitraukė į valstybės valdymą. Jeigu sekama JAV tradicija, reikėtų žinoti, kad jau pats liberalizmas yra kairuoliškas. Bet Laisvės partija yra dviguba Kairė. Galėtume pasakyti, savotiškas hibridas. Kaip liberali partija, ji dalyvauja valdžioje, o pagal jaunimui būdingas pažiūras ją reikėtų laikyti naująja kaire. Ji orientuojasi į vulgarųjį marksizmą, kuris socialines grupes skirsto ne pagal žmonių socialinę padėtį, bet pagal tai, su kuo jie save tapatina, į lygių teisių painiojimą su lygiomis galimybėmis, atskirų socialinių grupių privilegijas, šeimos ir tautos menkinimą, savo kultūros ir tradicijų menkinimą ir svetimų kultūrų perdėtą aukštinimą ir pan.

Ji skelbė: „Esame įsitikinę, kad kertinė liberalizmo vertybė yra individo laisvė: pripažinimas, kad kiekvienas, nepriklausomai nuo jo kilmės, lyties, įsitikinimų, išpažįstamos religijos ar kitų savybių bei pasirinkimų, turi nekvestionuojamas teises ir laisves.“ Toliau ji žadėjo „nelygių žmonių lygybę“. Tą lygybę ji ketino įvesti, kovodama su bene 9 žmonių grupių teisių pažeidimais: moterų, prostitučių, translyčių asmenų, LGBT asmenų, tautinių mažumų, migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų, romų bei tų, kurie nori įteisinti partnerystę. Tai esančios labiausiai pažeidžiamos žmonių grupės. Bet jau Vyriausybės parengtose Administracinių nusižengimų kodekso Pataisose iš tų labiausiai pažeidžiamų grupių liko viso labo tik 3 grupės.

O prie jų dar pridėta kilmė ir rasė. Toks sąrašinių gupių plaukiojimas rodo, kad pati partija nelabai nutuokia, kas yra tos pažeidžiamiausios grupės. Bet nepaisant to, šio argumento Laisvės partijai visai pakanka, kad įrašytos grupės būtų privilegijuotos, o visos kitos – nuvertintos ir marginalizuotos. Negi tai reiškia, kad neįgalieji, skurstantieji, elgetaujantieji, sergantieji psichinėmis, nepagydomomis ar priklausomybių ligomis (alkoholikai, narkomanai ir kt.), kaliniai ir išėjusieji iš kalėjimų ir daug kitų vargingųjų, apleistųjų, atstumtųjų, nuskriaustųjų yra mažiau pažeidžiami?

Matyt, Laisvės partijai domūs tik tie, kurie turi daugiau galių (yra savi, artimi, susiję su valdžia) arba didžiosiose šalyse turi armijas rėmėjų. Negi tik tiek valdančiai partijai reiškia „individo laisvė“ ir „nelygių žmonių lygybė“?

Marginalizacija. Kur nustatomos nepažeidžiamųjų, neliečiamųjų, privilegijuotų žmonių grupės, ten neišvengiamai kuriamos ir niekinamų, žeminamų, marginalizuotų grupės.

Pirma, daug metų pasikeisdamos valdžios ir jas aptarnaujanti žiniasklaida ignoravo, niekino ir marginalizavo konservatyvius (ne „konservatorius“) ir apskritai istorinę patirtį branginančius žmones dėl jų neatitikimą politinio korektiškumo ideologijai. 

Antra, pirmą kartą prie valstybės vairo stojusios ir jau iki šiol daug nerimo kėlusios neoliberaliosios partijos ėmė kurti ne tik elitines mokyklas, bet ir naują privilegijuotų žmonių sluoksnį pagal žinomą „Komunistinio internacionalo“ deklaraciją: „Kas buvo nieks, tas bus viskuo“.

Trečia, pagal kitų kraštų pavyzdžius sudarydamos privilegijuotų grupių sąrašus, jos savaime pažemino ir marginalizavo tą visuomenės dalį, kuri liko už to sąrašo ribų. 

Ketvirta, jauni šių partijų žmonės iki šiol nesupranta, kad žymiai radikaliau negu kitos vyriausybės primesdami valstybei internacionalizmo politiką, jie ne tik neatvėrė naujų kelių į ateitį, bet ėmė sparčiai sukti istorijos vairą atgal. Stebėtina, kad jie yra entuziastingai nusiteikę padaryti tai, ką 19 a. pranašavo Karlas Marksas ir Fridrichas Engelsas, o 20 a. pradėjo įgyvendinti H. Markūzė, S. Žižekas ir kiti kairieji su nesubrendusiu Vakarų jaunimu ir visais kitais autsaideriais. 

Penkta, jaunieji neoliberalai šį darbą pradėjo nuo tradicinės šeimos, lyčių skirtumų, tautos kultūrinių savitumų ir valstybės savarankiškos politikos neigimo, niekinimo ir naikinimo.

Šešta, ne tik buvo sugrąžintos iki šiol didžios žmonių dalies neužmirštos sovietmečio baimės, bet ir demonstruojamas nesiskaitymas su jų prigimtimi, istorine patirtimi ir tais papročiais, kurie palaiko jų įsitikinimus bei elgesio normas.

Septinta, jaunųjų liberalų mentalitetą, gyvenimą tik šia diena, neatsakingumą ir požiūrį į praeitį geriausiai atskleidė pasąmoninė panieka istoriniams gamtos ir kultūros paminklams bei jų ciniškas naikinimas.

Aštunta, ką neoliberalų vyriausybei bei jos rėmėjams iš tikrųjų reiškia laisvė, lygybė, atsakomybė, tolerancija ir demokratija puikiausiai parodė reakcija į įvykusį Didįjį šeimos gynimo maršą bei tą maršą lydėjusios konferencijos sėkmę.

Štai tau, bobut, devintinės! 

Pasipylė gąsdinimai teismais, įžūlios patyčios, pusiau plūdimai, nukreipti prieš renginių rengėjus, visus jo dalyvius ir net Prezidentą. Visi jie niekinami, menkinami, maišomi su žemėmis dėl jų tariamo tamsumo, atsilikimo, vardų nežinomumo. Kas gi beliko iš suderintos liberaliųjų partijų politinės pažangos?

Kol kas turbūt nieko. Bet gal ir gerai. Tokia padėtis gal privers pilietinę visuomenę greičiau subręsti, t. y. solidarizuotis, mobilizuotis ir sutelkti jėgas. Kam? Žinoma, ne neigimui, niekinimui ir naikinimui, kurio jau ir taip yra per akis. O žymiai teisingesnės, padoresnės, demokratiškesnės, nuoseklesnės ir patriotiškesnės valstybės politikos vykdymo visuomeninei priežiūrai.

Bet tam būtini 3 dalykai: 1) privalu išsaugoti istorinę atmintį, kad būtų galima nepaliaujamai mokytis iš praeities; 2) imtis nepalyginamai daugiau atsakomybės už vis sunkiau atrodantį išlikimą ateityje; 3) neprarasti blaivios orientacijos vis labiau chaosui pasiduodančioje dabartyje.