Atidaroma modernaus ekperimentuotojo Z. Varnausko kūrybos paroda

Rugsėjo 25 d., ketvirtadienį, 17 val., Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, I aukšte (Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma Zenono Varnausko kūrybos paroda.

Dailininko ir pedagogo Zenono Varnausko (1923-2010) kūrybinis gyvenimas prabėgo Kaune. Čia jis studijavo tekstilę ir grafiką (1942-1947), čia kūrė aukštąją dailės mokyklą (VDA Kauno dailės institutą) ir joje dėstė (iki 2000-ųjų). Buvo energingas, veržlus, lankstus organizatorius. Atsidavęs, sąžiningas kompozicijos, piešimo, tapybos dėstytojas. Impulsyvus, eksperimentuojantis ir labai savitas tapytojas, tekstilininkas, grafikas.

Parodoje eksponuojama kompozicijos, peizažai ir portretai, eksperimentiniai juodai-balti darbai. Dailininkas dažniausiai kūrė iš natūros, būdamas gamtoje bendraudamas su Lietuvos žmonėmis. Jo tapyboje taikliai perteiktas tiek santūraus lietuviško peizažo nuotaikos ir spalvos, tiek Nemuno krašto žmonių tipažai. Žmonės jo tapyboje ne visad linksmi, dažnai susimąstę, melancholiški, kartais liūdnoki ir, svarbiausia, labai autentiški, tikri.

Šioje parodoje pristatoma nedidelė dailininko kūrybos dalis. Jo kūrybos visuma – peizažai, tekstilė, karikatūros, kompozicijos guašu 2013 m buvo eksponuoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kaune, vėliau Klaipėdoje, Plungėje. 2014 m pradžioje dailininkė Aldona-Ona Tamošaitytė-Varnauskienė dailininko kūrybą pristatė Ispanijoje, Cuadros Lopez galerijoje Mursijos mieste.

Zenonui Varnauskui teko gyventi ir kurti trijose epochose – prieškariu, LTSR ir vėl atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Jo kūryboje persipynę Kauno meno mokyklos tradicijos, sovietmečio primestys ir prigimtinis spontaniškas menininko kūrybingumas, nepavaldus jokioms aplinkybėms. Jis studijavo pas garsiuosius Kauno menininkus Viktorą Petravičių, Adomą Galdiką, Liudą Truikį. Sovietmečiu turėjo taikytis prie sovietinio meno dogmų, bet, galima sakyti, sugebėjo su jomis prasilenkti, atsiduodamas pedagoginiam darbui ir nedažnai dalyvaudamas parodose.

Kaip tapytojas Zenonas Varnauskas domėjosi Europos modernizmu, idėjiškai rėmėsi į klasikinio meno vertybes. Labiausiai jis troško išreikšti harmoniją tarp žmogaus ir gamtos. Todėl, nekreipdamas dėmesio į oficialąją sovietinę meno doktriną, atkakliai tapydavo nedidelius peizažus, ne paradines, bet kameriškas kompozicijas su žmonėmis, vis ieškodamas jų charakterio perteikimo būdų, o labiausiai – tobulos paveikslo kompozicijos.

Šiandien galima teigti, kad tapytojas Zenonas Varnauskas buvo modernus ekperimentuotojas – ne tik tapė, bet ir aktyviai veikė nedidukėje tapybos plokštumoje: liejo, varvino dažus, trynė ir skutinėjo paveikslo paviršių, nuolat jį keisdamas. Kažkur toli, jam neprieinamame Paryžiuje, pokarinės Europos dailininkai jau diskutavo abstraktumą ir veiksmo tapybą. Zenonas Varnauskas, likęs sovietinėje Lietuvoje, gilinosi į Paryžiaus mokyklos dailininkų reprodukcijas (nes originalai beveik nebuvo pasiekiami, nebent Maskvos arba Leningrado muziejuose), ir prisimindavo Kauno meno mokyklos dėstytojų, regėjusių Paryžiaus meną, jam duotas pamokas.

Ir Zenonui Varnauskui, ir jo studentams Kaune postimpresionistų, modernistų vardai, sovietmečiu atkakliai trinti iš atminties, tebebuvo meno idealas. Juo buvo sekama, iš jo mokomasi. Dailės studijos Kaune, Kauno mokykla yra dar nepakankamai atskleistas Lietuvos dailės gyvenimo reiškinys. Zenonas Varnauskas yra Kauno mokyklos puoselėtojas, tikrasis jos Maestro, nuolat žvelgęs senosios, prieškarinės Kauno meno mokyklos ir École de Paris kryptimi.