Lietuvos Respublikos Seimo 2010 metų nutarimu sutartinai priimtos Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės numatė vienuolika siekių – 11 gairių, kaip turi būti plėtojama Lietuvos kultūra, kaip privalo būti keičiami jos galimybių atnaujinimui kultūros politikos mechanizmai bei atnaujinti ir naujai kuriami jos įrankiai.
Tačiau tik viena gairė. Antroji, įgyvendinta – sukurta Lietuvos kultūros taryba, jai perduodant sprendimus dėl kultūros ir meno projektams skiriamų lėšų į kultūros bendruomenės rankas jos vidinei savireguliacijai.
Deja, kitos gairės nebuvo tinkamai vykdomos. Tad, įgyvendinant 2010 metų Seimo nutarimą „Dėl Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių patvirtinimo“, Kultūros komitetas siūlys Seimui nutarimo projektą, kuriuo būtina patikslinti ir priimti 2010 metų Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo pirmenybes 2021–2024 metams.
Kadangi Kultūros ministerija turi naujai parengti Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymą, o Vyriausybė, įgyvendindama savo programą, turi priimti ir kitus poįstatyminius aktus, prasminga ir svarbu būtų išskirti tris Gairių vykdymo pirmenybes 2021–2024 metams.
Pirma pirmenybė – valstybės įsipareigojimų kultūrai išgryninimas
Siekis numatyti valstybės įsipareigojimų kultūrai sistemą ir apimtis, kurios leistų kultūrai iš likutinio finansavimo ir mažiausio dėmesio įgyti tvaraus plėtojimo valstybinius pamatus (tiek finansuojant biudžetines įstaigas, tiek nevyriausybinių organizacijų rėmimui).
Antra pirmenybė – kultūros valdymo demokratizavimas (III baigiamasis žingsnis)
Pripažįstant, kad kultūros valdymo demokratizavimas vyksta nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, tačiau tenka pripažinti, kad paskutinis demokratizavimo žingsnis dar neįgyvendintas.
Jo esmė – kultūros politikos sprendimų paieškų ir jų priėmimo didžiausias susiejimas su jau kokybiškai veikiančiomis kultūros ir meno asociacijomis, jų gebėjimų įvedimas į sprendimų sistemą.
Todėl būtina demokratizuoti sprendimų priėmimą, nustatant Kultūros politikos pagrindų įstatyme ir kituose teisės aktuose konkrečius demokratizavimo mechanizmus.
Trečia pirmenybė – Lietuvos valstybės ir jos kūrėjų svarbiausių sukakčių nacionalinio ir tarptautinio minėjimo sistemos mechanizmo sukūrimas
Nors Lietuva 2009 metais minėjo Lietuvos tūkstantmetį, nors 2003 metais buvo švenčiamos Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų metinės bei 2018 metais minėtas Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmetis, tačiau šių specialiųjų valstybės atminties priostatymo programų mechanizmas nėra sukurtas, o kiekvieną kartą iš naujo svarstoma, kaip tai bus daroma, neturint aiškios sistemos ir sąrangos.
Artėja 2025 metai, kuomet švęsime Lietuvos genijaus M. K. Čiurlionio 150 gimimo metinių sukaktį.
Šio pasaulyje labiausiai žinomo Lietuvos kultūros kūrėjo sukaktis yra skubiai pradėtinų pasirengimo darbų ruošimo impulsas ir būtinybė kartu su M. K. Čiurlionio valstybinės 150 gimimo metų paminėjimo programos ir jos priemonių plano parengimu sukurti tvarų valstybės sukakčių minėjimo mechanizmą.
Čiurlionio gimimo metų sukaktį Lietuvos Respublika gali ir privalo išnaudoti ne tik paties genijaus atskleidimui, bet ir Lietuvos kultūrinių, kūrybinių galių pasaulyje pristatymui.
Šiam sklaidos mastui 2021–2025 metais reikalingas tikslus, gerai sustyguotas ir finansiškai pagrįstas rengimo būdas, todėl Seimo nutarimu siūlysime Vyriausybei sudaryti ir koordinuoti atitinkamą M. K. Čiurlionio didžiosios sukakties paminėjimo valstybinę programą, kuri taptų ir Lietuvos valstybės įsipareigojimų kultūrai įgyvendinimo galimybe bei taptų mūsų valstybės tautinės savimonės ir požiūrio į kultūrą atsinaujinimo liudijimu.
Lietuvos kultūros tyrimų institutas rengiasi išleisti M. K. Čiurlioniui skirtą leidinį, kuris bus išverstas ir į anglų kalbą (gal ir į kitas) ir platinamas taip pat užsienyje (ir pasirodys didžiųjų miestų bibliotekose). Tai komentaro autorių informavo prof. filosofas, menotyrininkas Antanas Andrijauskas. Taip pat šių metų liepos pradžioje Druskininkuose rengiamasi organizuoti konferenciją, skirtą Čiurlioniui.
Pirmiausiai už ES fondų lėšas yra būtina pastatyti Dzūkijoje (Varėnoje, Druskininkuose ar Vilniuje) – jo kūrybos dvasiai artimoje žemėje, gamtinėje aplinkoje Čiurlionio namus, kuriuose tilptų ir jo dailė, muzika, jų tyrinėjimai ir propagavimai. Taip būtų nutrauktas didžios lietuvių asmenybės sovietinis užkišimas jo dvasiai svetimame, užkampiame Kaune. Žinoma yra būtinas ir paminklas, bet vargu ar atsirastų tam jo genijiškumo vertas skulptorius. To neatlikus ir vėl gausis, kad Čiurlionį labiau minės Minskas negu Lietuva.
“Asmenybės užkišimas” – pirmąkart girdžiu tokią sąvoką. Ar pati sugalvojai?
Neapsimetinėk kvaileliu, – visiems žinoma, kad Kaunas sovietmečiu buvo užsieniečiams uždaras miestas. Be to, čia prisimintina ir tai, kad būti taip nuo pasaulio užkištos Čiurlionio kūrybos “globotoju” sovietų valdžios buvo patikėta Landsbergiui… Regis, taip vis dar “užkištai” laikomus jo paveikslus jau Nepriklausomybės laikais atsitiktinai atrado britų režisierius ir susuko filmą “Laiškai Sofijai”. Beje, kiek prisimenu Lietuvoje jo finansavimui net lėšų neatsirado, tad filmą teko kurti britų ir vengrų lėšomis.
Čiurlionis bus pamirštas. Nėra nei pelno , nei valdžios.
Kaip Lietuva sutiks Mikalojaus Konstantino Čiurlionio didžiąją sukaktį?
Gal valdžia surengs gėjų eitynes Varėnoj..? Iš pasileidėlių koalicijos visko gali sulaukti. TS-LKD – homoseksualistų partija.