R. Averkienė. Laikas, kai Angelas medyje verkia (nuotraukos, video)

Minėdami Partizanų pagerbimo dieną, su šeima pagerbėme jaunus vardan mūsų laisvės žuvusius savo giminės vyrus, mano Tėvelio pusbrolius. Partizaną Joną Miškinį-Narsutį* iš Marcinkonių (giminės ir bendraamžių prisiminimuose jis išlikęs gražuolis Jančiko Janka…) žuvusį prie Merkio vos dvidešimt trejų metų, užkastą miškuose, paskui perlaidotą Trasninko kaimo kapinaitėse…

Kai su dukra Miglute uždegėme žvakeles ir sutvarkėme Narsučio kapelį, o ant paminklo užrišome trispalvę juostelę, tylomis pastovėjome prie šalia tekančio Merkio, kur Narsutis, eidamas su bendražygiu Taugirdu iš susitikimo Kasčiūnų kaime su Adolfu Ramanausku-Vanagu, 1947 m. rugpjūtį žuvo.

Atminimo žvakelę uždegėm ir Narsučio broliui Petrui Miškiniui-Siuvėjui, kuris buvo nukautas vos dvidešimt vienerių tos pačios vasaros birželį kažkur miškuose netoli Druskininkų ir įmestas su kitais partizanais į Mergelių Akelių ežero dumblą, kažkur ten ilsisi iki šiol. Kiti du jų broliai Steponas ir Pranas taip pat buvo partizanai. Sučiupti, kankinti ir išvežti į Sibirą.

Labai skausminga žinant, kad visi jie buvo jauni – 21–25 metų jaunuoliai. Pernelyg anksti patyrę pokario metų tragizmą ir pernelyg jauni išeiti iš gyvenimo… Liūdim, gerbiam, prisimenam. Kol kas turiu tik Narsučio nuotrauką ir ji neįkainojama.

Keliaujant atgalios, buvo daug dukros klausimų – kas dėjosi šitų jaunų berniokų širdyse, kai jie, pasiilgę artimųjų, sušalę ar sirgdami, negalėjo net namo pareit. Koks neapsakomas artimųjų skausmas buvo gauti žinią, kad birželį žuvo vienas sūnus, brolis, o po pusantro mėnesio rugpjūtį – kitas…

Negalėti net apraudoti ir tinkamai palaidoti, net nežinoti, kur jie užkasti… Ir viena mintis – ,,bet kaip gražu gyventi, eit per laukus rasotus ir niekad negirdėti skaudžios karų tylos…”.

Kaži koks gumulas gerklėj užstrigo, prieš keletą mėnesių perskaičius Vanago knygoje „Daugel krito sūnų“ apie krauju aplaistytą dviejų jaunų žmonių Meilę ir patį tragiškiausią Narsučio gyvenimo epizodą. Vanagas rašė: „1947 m., rudeniop, iš Marcinkonių bataliono susitikti su manimi atvyko būrio vadas Narsutis ir eilinis kovotojas Linas.

Jie, kaip ir paprastai, susisiekė su manimi per Taugirdą. Jis Narsutį ir Liną paliko miške, o pats atėjo į mūsų slėptuvę pranešti apie atvykusius. Aš susitikiman nuėjau… Narsutis buvo žinomas kaip nepaprastai narsus būrio vadas, įsigijęs visų partizanų ir gyventojų pasitikėjimą…

Pasirodo, susitikti Narsutis norėjęs asmenišku reikalu. Su Linu atkeliavęs todėl, kad jam patikėjo savo paslaptį. Narsutis buvo gražus, šaunios išvaizdos vyras. Tarp merginų turėjo didelį pasisekimą, nes labai plačiai buvo žinomas ir dėl savo drąsumo. Dabar jo širdį buvo užvaldžiusi viena tauri lietuvaitė iš Margionių ar Kapiniškių kaimo. Nors Narsutis ją mylėjo, tačiau mylimajai laimės per daug nežadėjo, nes manė, kad partizanaudamas gali žūti.

Mylima mergaitė galvojo kitaip. Ji su niekuo daugiau nedraugavo, neidavo net į vakarėlius, o pasižadėjo iki karsto lentos priklausyti tik Narsučiui. Ji net pageidavo, kad Narsutis ją vestų, nes tada tikrai nieko daugiau nebeliktų jos mintyse, o laukti ir kentėti būtų lengviau. Narsutis, matydamas savo mylimosios tokį nusistatymą, nusprendė ją vesti ir susitarė su vienu dvasininku, kad šis juos sutuoks bažnyčioje.

Partizano sutuoktuvės tuo metu buvo labai retas atsitikimas, ir Narsutis, sąžiningai einantis savo tarnybines pareigas, nusprendė visų pirma asmeniškai atsiklausti manęs, kaip rinktinės vado, ar galima susituokti. Jis sakė, kad bataliono vadas taip pat pageidavo turėti mano raštą, kuriame būtų pažymėta, kad dėl sutuoktuvių neprieštarauju.

Narsučio pasakojimą patvirtino Linas. Aš parašiau trumpą raštą, kuriame nurodžiau, kad bataliono vadas netrukdytų susituokti. Pridūriau, kad rašto bylon nesegtų, bet sunaikintų. Dar ir dabar atsimenu, kad tuomet buvo mėnesio 20-oji diena, bet aš saugumo sumetimais rašte pažymėjau ankstesnę datą.

Kartais su dalinių vadais, asmeniškai susitikę, sutardavome tarnybiniuose susirašinėjimo raštuose žymėti ankstesnę datą. Jeigu raštai pakliūdavo priešui į rankas, data jį suklaidindavo. Ypač būdavo naudinga taip daryti, kai skirdavome susitikimus, pranešdavome, kada siuntų bus laukiama ar jos atsiimamos iš „pašto” dėžučių.

Iki 23 valandos su Narsučiu jau aptarėme ir kitus reikalus, susijusius su toliau veikiančiu dalinėliu. Malonu pasikalbėti, tačiau naktis trumpa, o apylinkėse tuo metu ramu nebuvo. Kol kalbėjomės, kūrenome mažą lauželį, nes naktis buvo vėsoka.

Netrukus su Narsučiu atsisveikinau, ir jis patenkintas nužygiavo su Taugirdu, kuris žadėjo jį apnakvinti savo slėptuvėje. Su Linu pasukome mano vadavietėn. Eidami mišku girdėjome, kad kaimuose smarkiai loja šunes. Rytą iš sutartųjų ženklų supratome, kad arti yra rusų.

Mes kruopščiai užsimaskavome ir visą dieną viršun neišlipome. Žinojau, kad Taugirdas ir Narsutis, išsiskyrę su mumis, turėjo dar nueiti kaiman, todėl susirūpinau, ar jie nebus sugalvoję dienoti miške. Vakare pas mus atėjo globėjas ir pranešė, kad rusai jau pasitraukė ir kad rytą kitoje Merkio pusėje žuvo du partizanai.

Kas žuvo, jis dar nežinojo, bet pažadėjo kuo greičiausiai sužinoti ir mums pranešti.

Kitą dieną sužinojome, kad už Merkio, prie Trasninko kaimo, žuvo Taugirdas ir Narsutis…”

…Sakoma, kad pagal tragišką Jono-Narsučio ir Birutės meilės istoriją sudėta partizaniška daina ,,Kas man tie Nemuno vingiai, kas man tie Merkio šlaitai, būčiau tavęs nepažinus, būčiau gyvenus ramiai…”

Taip jautru, kad žodžiais neapsakysi…

 

1 of 6

- +

1.

2.

3.

4.

5.

6.

____

Jonas Miškinis-Narsutis, Kiškis – Dainavos apygardos Merkio rinktinės 2-ojo (Marcinkonių) bataliono 2-o skyriaus vadas. Žuvo 1947 m. rugpjūčio 21 d.