E. Grakauskas. Pirmosios Vyriausybės santykiai su Aukščiausiąja Taryba (I)

Vietoje įvado

Per visą atkurtos lietuvių Tautos valstybingumo periodą besitęsianti ir pagreitį įgaunanti šiuolaikinės istorijos įvykių bei faktų iškraipymo veikla jau antrą dešimtmetį skatina nelikti nuošalėje, reaguoti į istorinės tiesos nuostatų ignoravimą, ginti praeities – Sąjūdžio laikų ir jo, Lietuvos valdymo periodo – valstybingumo atkūrimo darbų moralinius, ekonominius, teisinius ir politinius pagrindus. Jau 20 metų, nuo 2000 m.¹, periodiškai dar 2008 m.² ir dar 2020 m.³ Lietuvos piliečių dėmesys atkreipiamas į pirmąją Nepriklausomos Lietuvos valstybės vyriausybę (toliau – PV).

Vienas iš Lietuvos žemdirbių Sąjūdžio (toliau- LŽS) lyderių, keturių vyriausybių Žemės ūkio ministras, dr. Vytautas Knašys, per 2020 m. Kalėdų šventes atvežė naują žurnalistės Ramūnės Sakalauskaitės knygą „Pirmoji Vyriausybė – vizijos ir galimybės“, Vilnius, Porta-Artis, 2020. Bendražygis ministras prašė atkreipti dėmesį į jo nuomonę besitęsiančią istorinės atminties iškraipymo ir ateinančių lietuvių Tautos kartų dezinformavimo problemą. Vykdydamas sau prieš 15 metų iškeltą užduotį – reaguoti į istorinės tiesos saugojimo būtinybę, atlikau visų trijų: LR Pirmosios Vyriausybės veiklos aprašymo 2000, 2008 ir 2020 m. knygų turinio kritinę analizę ir per paskutinės – trečiosios, kaip teigiama, žinomos šalies žurnalistės, rašytojos ir visuomenininkės R. Sakalauskaitės⁴ knygos turinio sudėtį pateikiu savo darbo rezultatų dalį.

Nors turiu tam tikrą nepatogumą: R. Sakalauskaitė yra mano dvasinio vadovo, globėjo, mano jaunesniųjų vaikų krikštytojo, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografijos, 2011m. knygos autorė⁵ ir mano bendražygės Nijolės Ambrazaitytės atminimo 2018 m. knygos bendraautorė⁶. Dalis PV narių: abu vicepremjerai ir keletas ministrų taip pat jau išėjo į amžinybę. Tačiau, sąžinė, moralė ir tiesa – teisės moksle yra vienos iš svarbiausių dimensijų (dabar devalvuotų), be to valstybės atkurėjo statusas įpareigoja netylėti.

Lyginant visų trijų PV aprašančių knygų turinį, trečiosios – naujausios pavadinimas labiausiai neatitinka joje esančio turinio. Pagal jo sudėtį knygą turėtų vadintis „Pirmosios Vyriausybės konfrontacija su LR Aukščiausiąja Taryba“. Joje tiek daug iškreiptų objektyvios tikrovės vaizdų, netiesos sakymo ir net melo, kad galima parašyti kitą realių faktinių duomenų knygą – šio originalo paneigimą. Mano uždavinys – pateikti glaustą knygoje neteisingai pateikiamo 30-ies metų senumo įvykių ir veiklos realų faktinį vaizdą ir kaip šių įvykių dalyvio bei formuotojo – konkrečiais faktiniais duomenimis paneigti pagrindinių, esminių dalykų klaidinantį interpretavimą bei tiesioginį melą. Rašinio tikslas lėmė ir naudojamus tyrimo veiksmus ir metodus. Vyraujantys lyginamasis tyrimo metodas derinantis su istorinio, loginio ir sisteminio metodų jungtimi, galutiniam rezultatui panaudojant trianguliaciją – parodant padėtį per susidarančias trikampines jungtis.

LR PV tęstinio, panegirikinio angažamento politinis/žurnalistinis projektas tiražuojamas per visas tris knygas. Jis grindžiamas sena politine ideologinę nuostata: gera (protinga) vyriausybė ir blogas (nevykęs) parlamentas. Šio scenarijaus plėtotė naujojoje paskutinėje knygoje prasideda nuo PV sudėties formavimo, vaizdingais epitetais „Nenušauto žvėries dalybos“⁷, „…portfelių skirstymas“⁸. Per visas tris analizuojamas knygas visur skirtinga vyriausybės kabineto narių politinė sudėtis. Melagingai teigiama, kad tai „Sąjūdžio daugumos“ (2020 m. kng. psl. 126), „…santarvės, koalicinė vyriausybė“⁹. Faktinė PV sudėtis buvo tokia: visi trys vyriausybės vadovai: K. Prunskienė, A. Brazauskas ir R. Ozolas buvo LKP vadovai, lyderiai, CK nariai. Iš 17 ministrų, 2 taip pat buvo LKP CK nariai. Viso LKP CK narių – 5, viso LKP narių – 12. LKP tik 1990-12-08 pakeitė pavadinimą į LDDP. Sąjūdžio narių buvo tik 8 (tame tarpe ir 3 LKP-CK nariai). Nepartinių ministrų – 3: K. Birulis, J. Biržiškis, D. Kuolys. 5 iš PV jau buvo dirbę okupacinėje LTSR Vyriausybėje. Kad tai ne Sąjūdžio daugumo vyriausybė – aiškiaregio nereikia.

PV vadovė, ministrė pirmininkė/premjerė K. Prunskienė teigė, kad PV yra sudaryta „… iš pačių stipriausių, kompetentingiausių, patikimiausių (2008 m. kng. psl. 61). Paskutinėje 2020 m. knygoje didžiausias ir palankiausias dėmesys, aprašant PV narių personalijas bei veiklą, skiriamas K. Prunskienei, A. Brazauskui, M. Misiukoniui ir A. Sinevičiui. Blogiausiais laikomi premjerei „įsūdyti“ ministrai, nestiprūs vadovai¹⁰. LR Aukščiausiosios tarybos (toliau – AT) pozicijos vyriausybėje paremiantys: A. Saudargas, V. Knašys, A. Antanaitis¹¹. 2000 m. knygoje PV vadovė teigė, kad pavaduotojais pasirinko AT „nustumiamus nuo valstybės valdymo asmenis“¹².

R. Sakalauskaitė teigė, kad deputato A. Brazausko neišrinkus į LR Aukščiausios Tarybos (toliau – AT) vadovaujančias pareigas, jis „…liko politikos prieangyje“¹³. Tuo paniekinamai pabrėžiama, kad Valstybę atkuriančio parlamento deputatai buvo niekiniai, tik politikos patvoryje. K. Prunskienė A. Brazauską įvardija kaip „nepralenkiamą ūkio srityje“¹⁴.  Realiai ir faktiškai pagrindinės jo žinios ir patirtis buvo energetikos ir statybos reikaluose, o apie tarybinę pramoninę gamybą, vedusią į ekologinę katastrofą ir, ypač, apie tuometinį kolūkinį agrarinį ūkį jis nieko neišmanė. R. Ozolas, K. Prunskienės įvardijamas „Sąjūdžio protu“¹⁵.

Kaip V. Landsbergio nuskriaustas ir netapęs nei Sąjūdžio nei LR AT vadovu, jis premjerei įsipareigojo bendradarbiauti su A. Brazausku¹⁶. Pažadą tęsėjo, o K.Prunskienei atsistatydinus ir subyrėjus PV, abu grįžo į LR AT ir organizavo bei vykdė savarankišką veiklą: A. Brazauskas – LDDP ardomąją konfrontacinę – susigrąžinti šalies valdymą „darbo demokratinei“ – sovietinio elito partijai. R. Ozolas  – LR AT Centro frakcijoje vyraujančios liberalios pozicijos pagrindu, organizuoti ir įvykdyti tolesnę politinę veiklą^17.

A. Brazausko pasirinkta strategija daug pranašesne: visais atvejais jo laimėjimas garantuotas – laimėjus okupaciniam režimui, jo partija – kovotoja su kenkėjiška, viską griaunančia Sąjūdžio valdžia, verta valdžios vairo susigrąžinimo; Sąjūdžiui išvedus Tautą į nepriklausomybę, jis ir jo partija – kovojusi su  tariamai blogais ir žalingais (siaubingais) Sąjūdžio valdžios sprendimais ir veiksmais. Gerai organizuotos lžepropagandos ir totalios politinės/socialinės destrukcijos vykdymu bei subtilia politine,sabotažine kenkimo  veikla, LKP-LDDP tampa tebefunkcionuojančios tarybiniu ritmu ir lygiu ekonomikos ir ūkio, o kartu ir Tautos bei valstybės gelbėjimo vienintele valdžios verta politine jėga.

R. Ozolas ir jo bendraminčių liberalcentristinė, o faktiškai liberali nacionalsocialdemokratinė veikla bei formuojama Centro partijos politinė veikla buvo ir liko egzistuoti politinėje nuošalėje, geriausiu atveju jaunesniojo partnerio arba aktyvios opozicijos rolėje.  Kolega  signataras nuo pat atgimimo pradžios liko nesuprastas politinio mohikano pozicijoje. Tačiau reikia pabrėžti, kad eilė jo palikimo filosofinių, publicistinių ir politologinių darbų save taiklia retorika ir toliaregiškomis įžvalgomis¹⁸ reikalauja nulenkti galvą jo šviesaus atminimo vardan.

I. Pirmoji Vyriausybė  2000 ir 2008 m. knygų turinyje 

1. Valdžių atskirties ir subordinacijos pagrindai
   

Pagrindinė PV vadovės, kovotojos su blogu parlamentu tęstinės programos pasirinkta versija ir per visas tris knygas nuosekliai propaguojama nuostata – valdžių atskirties principo bei subordinacijos nesilaikymas. Tai ryškiai išreikšta K. Prunskienė knygoje „Gintarinė ledi Išpažintis“. Vilnius, 1991, psl. 55-56.

Kovo 11-osios Lietuvos Respublika buvo atkuriama kaip suvereni, teisinė valstybė. Šie požymiai reikalauja laikytis pagrindinių tokios valstybės ypatumų. Vienas iš pagrindinių keturių yra valdžių padalijimo principas. Valstybė normaliai funkcionuoja kai yra nepriklausomai veikiančios trys valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė¹⁹. Vadovaujantis šiuo tarptautinėje teisėje veikiančiu principu, 1990 03 11 priimtas Laikinasis pagrindinis įstatymas, kurio 11 skirsnyje įteisintas LR Vyriausybės (valstybinės valdžios dalies) politinis teisinis statusas. Vyriausybė yra atsakinga LR AT ir jai atskaitinga, tarp AT sesijų atskaitinga ir AT prezidiumui (95 str. 1d.). Vyriausybė reguliariai atsiskaito už darbą LR AT ir privalo turėti jos pasitikėjimą (95str.2d.) ²⁰ . 1990 – 03 – 22 priimtame LR Vyriausybės įstatyme nustatyta:       

1) vyriausybė yra aukščiausias valstybės valdymo organas (1str.);
2) viena iš pagrindinių vyriausybės veiklos krypčių yra teigti LR AT pasiūlymus dėl įstatymų leidybos (2str. 10p.);
3) vyriausybė atsakinga LR AT ir jai atskaitinga (7str. 1d.);
4) vyriausybė ir jos nariai privalo žodžiu ir raštu duoti atsakymą į LR AT deputato paklausimus (7str. 4d.);
5) vyriausybės nariai kartą per savaitę, vieną valandą atsakinėja į LR AT deputatų klausimus (7str. 5d.);
6) vyriausybei arba jos nariui LR AT gali pareikšti nepasitikėjimą (9str.) ²¹ .

Manau, kad šių elementarių valstybinės valdžios veikimo teisinių normų, asmenims, turintiems bent pradinius teisinių žinių pagrindus (suvokimą), aiškinti nereikia. Šių įstatymų normų pažeidimų nebuvo užfiksuota, nėra jokio oficialaus dokumento, patvirtinančio valdžių pasidalijimo principo pažeidimą ar Vyriausybės įstatyme nustatytų LR Vyriausybės teisių pažeidimo ar pareigų pasisavinimo atvejų. Visose trijose knygose apie PV nepasisekė rasti nei vieno, bent menamo LR AT sudėties institucijų ar deputatų padaryto šių nurodytų įstatymų normų pažeidimo atvejo. Prie kaltinimo – LR AT nesilaikius valdžių padalijimo principo, einama per visas tris PV veiklos knygas palaipsniui, per sisteminį AT deputatų diskreditavimą.

2. 2000m. knyga apie Pirmąją Vyriausybę

Pirmoje 2000 m. PV knygoje, kurią sudarė patys PV nariai savo atsiminimų pagrindu, politikavimo ir konfrontacijos su parlamentu beveik nėra. Tačiau 1990 m., pačiu sudėtingiausiu Lietuvos Nepriklausomybei suformuoti ir sustiprinti bei apsiginti nuo okupantų laikotarpiu, akivaizdžiai ir atvirai politikavo ir LR AT veiklą kritikavo, ignoravo, vengė dialogo bei kompromisinių susitarimų, nenorėjo paklusti parlamento valiai, tik K. Prunskienė (psl. 331-341) ir A. Brazauskas (psl. 139-157). Juos atskirais atvejais palaikė tik ministrai: L. Ašmontas (psl. 55-76) ir R. Jasinevičius (psl. 155-180) bei interpretavo R. Ozolas (psl. 319-329). Trumpos analizės ir įvertinimo istorinės tiesos užtikrinimo kontekste, reikalinga tik šių dviejų pagrindinių PV vadovų palikta informacija, jau vien dėl to, kad ji nepagrįstai dauginama ir eskaluojama į ateitį, toliau klaidinant naujas Tautos kartas.

2.1. K. Prunskienė, pirmoje 2000 m. PV knygoje savo rašinį pavadino „Santarvės vyriausybė: veiklos prioritetai, kliūtys ir nuveikti darbai“. Suskirstyta į tris temas. Pirmoji ilgiausia (7 lapai) tema „Vyriausybės sudarymas ir svarbiausios jos veiklos kryptys“ (psl. 331-337). Pačioje pirmoje pastraipoje rašoma netiesa: PV nebuvo, kaip teigiama – Santarvės koalicinė vyriausybė. Šio rašinio pradžioje – įvade pateiktas jos sudėties turinys įrodo priešingą faktą – PV buvo LKP daugumos vyriausybė. Netikslūs ir įvardinami pavaduotojų pasirinkimo motyvai: pirmasis – pasitikėjimas ir tinkamumas pareigoms. Nutylėtas faktinis šių argumentų turinys – ilgametis partinis ryšys, patikimai vienijantis jų bendrą veiklą ir vadovavimą LKP CK sudėčiai; antrasis – jiems padarytą skriaudą neišrenkant jų į LR AT vadovybės sudėtį. Tai nėra šių asmenų „nustūmimas“ nuo valstybės valdymo. Nesavanaudis patriotas eina ir dirba ne tik ten kur pašaukiamas, ar labai nori, o ten kur yra labiausiai tinkamas ir gali daugiausiai duoti naudos savo Tautai ir jos valstybei (po 30 metų, jau vėl pakanka tik partinės priklausomybės!).

PV spręstas problemas ir atliktus darbus K. Prunskienė sugrupavo į tris stambias kryptis:

Pirmoji – svarbiausių Lietuvos ūkio šakų (buvusių Maskvos jurisdikcijoje) ir sienų perėmimas iš TSRS centrinės valdžios. Aprašomi labai svarbūs veiksmai: naujos valstybės valdymo sistemos kūrimas(?!), naujų institucijų kūrimas, vyriausybės ir savivaldos kompetencijos atribojimas, vyriausybės aparato pertvarka. Bet tai tik deklaracijos. Viskas – daugiau nieko, nei vieno įstatymo projekto, nei programos, tik plius – 2000 m. konservatorių vyriausybės veiklos kritika. Prie ko tai?!, psl.334-335.

Antroji – centralizuotos planinės skirstomosios ekonomikos transformavimas į rinkos pagrindais veikiančią socialiai orientuota – socialinę rinkos ekonomiką. Ši politologinės tirados frazė papuošiama: Premjerės mokslinės ir valstybinės administracinės bei Sąjūdžio veiklos pavyzdžiais; polemika dėl laisvos rinkos valstybinio reguliavimo; nuoroda į pagrindinius partnerius – respublikas TSRS sudėtyje bei pigų politikavimą ir teoretizavimą, neturinčius nieko bendro su realybe. Tuo šios krypties pristatymas ir baigiasi, psl. 335.

Trečioji – nuoseklus politinių, diplomatinių ekonominių ir kultūrinių ryšių plėtojimas visomis kryptimis. Šios krypties pristatymas pradedamas nuo neigiamo AT ir jos vadovo V. Landsbergio vertinimo, kuris iš tikrųjų ir šiais laikais veržiasi būti „paskiriamas“ nuolatiniu „faktiniu valstybės vadovu nuo 1990 m. iki dabar“. Aprašomi PV vadovės vizitai į pasaulio šalis ir susitikimai su jų lyderiais bei jų rezultatai. Tai svarbu, tai reikšminga. Tačiau toliau vėl sugrįžtama prie V. Landsbergio ir su nuoskauda vėl polemizuojama su juo. Toliau grįžtama prie šios trečios temos krypties, paminint iš tikrųjų labai svarbų 1990-08-15 Lietuvos ir Rusijos susitarimą dėl prekybos ir ekonominių ryšių, teisingai nurodant, kad jis dėl Lietuvos PV ir LR AT aplaidumo nebuvo tinkamai realizuotas. Tuo ir ši kryptis baigiasi, psl.335-337.

Antra tema „Vidinės kliūtys ir išpuoliai“, psl. 338-344. 7 lapai teksto apie tikrus, menamus ir tariamus išpuolius prieš K. Prunskienę, prisidengiant tariamais išpuoliais prieš PV: moratoriumas, A. Brazausko atstatydinimo bandymai, PV ir jos vadovų persekiojimai(?!), PV žlugdymas ir ignoravimas(?!), KGB ir LKP ir  k.t.

Trečia tema „Vyriausybės programa“ (psl.345-346). PV visą savo veiklos periodą dirbo be oficialiai aprobuotos vyriausybės veiklos programos. Valstybingumo atkūrimo pradžioje buvo pasitenkinta K. Prunskienės pristatytomis trumpomis būsimosios veiklos programos tezėmis. Kiekvienas ministras pristatė savo veiklos sampratą ir tai buvo įvardinta – trumpa veiklos programa. LR Vyriausybės įstatymo 5str. nuostatos nebuvo įvykdytos. PV savo veiklos programą parengė tik 1990 m. spalio pradžioje ir jau 1990-11-06 ją pradėjo svarstyti AT (Ekonomikos reformos dalį). 1990-10-11 Vyriausybės programą, pasirašytą Ministrės pirmininkės, tik 1990-10-18 gavo deputatų komisijos²². Po šios programos pateikimo, dar gautos 1990-10-30 pasirašytos 24 lapų LR Vyriausybės programos tezės²³. Diskusijose, per tris posėdžius (11-06, 11-09, 11-13) dėl šio PV pateikto ekonominės reformos projekto turinio politinės, ekonominės ir teisinės esmės išsamius pranešimus padarė 32 AT deputatai (12-15-5). Dirbo AT 1990-11-06 nutarimu Nr.I-752 sudaryta 10 deputatų komisija (rengusi ekonominės reformos programos projekto alternatyvas)²⁴ . Galutinis šio sunkaus ir ilgalaikio, brangaus, nes labai trūko laiko AT darbui, rezultatas: LR AT 1990-11-22 n. Nr.I-801: pripažinta, kad LR ekonominės reformos programa pateikta PV programoje yra pernelyg abstrakti; nepritarta vyriausybės programos ekonominės reformos daliai; PV programa grąžinta pataisymui²⁵.

2.2. A. Brazauskas, 2000 m. PV knygoje savo rašinyje palietė net 7 temas. Mes apsiribosime tik mūsų tyrimą dominančia informacija (santykiai su LR AT, ūkio reformavimas, PV veiklos būdai ir priemonės). Tokių A. Brazausko pareikštų nuostatų yra trys:

Pirmoji: A. Brazauskas po 10 metų (?!) teigė, kad: 1) LR AT reiškė nepasitikėjimą ūkiniais vadovais, nurodo tris jų pravardžiavimo sąvokas, psl.143. Tačiau nepateikia nei vieno faktinio įrodymo, jokio informacijos šaltinio. Nors visi kas dar gyvi, gyvenę 50 m. okupacijos metų laikotarpyje, gerai žino mases pavyzdžių, kaip būdavo susidorojama su nenuolankiais, principingais pavaldiniais, kokį psichologinį, moralinį ir materialinį terorą patirdavo kolūkių nariai ir tarybinių ūkių darbininkai (pakanka tik pavartyti to meto spaudos leidinius, teismines bylas), respublikinių institucijų archyvuose (jeigu dar nesunaikinti?!) sukauptus žmonių skundus; 2) Nauji priimami įstatymai siekė politinių tikslų – suardyti buvusią tarybinę sistemą. Subyrėjo susivienijimai, trestai, asociacijos, nutrūko technologiniai ryšiai. Tačiau viso okupacinio periodo egzistencija, visiems norintiems matyti ir suprasti rodė, kad komunistinė komandinė-planinė ūkinė sistema negyvybinga, baigianti sužlugti, nuskurdinusi okupuotas tautas ir teritorijas. Atkuriamos Lietuvos Vyriausybė ir turėjo paskirtį išlaisvinti žmones, ekonomiką ir ūkinį gyvenimą, neleisti visiškai pražūti Tautai, sugrąžinti jai laisvą gyvenimą ir nuosavybėn esamą turtą. Tik aklas (o A. Brazauskas toks nebuvo) galėjo nematyti, kad tarybiniai ūkiniai dariniai jau negyvi ir tuoj žlugs²⁶, kad daugumos iš tuo metu likusių 1104 kolūkių ir tarybinių ūkių veikla buvo nuostolinga, nerentabili²⁷. Be to, naujieji LR pagrindiniai ūkio reformavimo įstatymai buvo priiminėjami tik 1991-1992 m. Po to, kai PV Ministrė pirmininkė atsistatydino ir vyriausybė nutraukė savo veiklą. Todėl šios ir tolesnės A. Brazausko išreikštos pozicijos yra grynai politinės LKP/LDDP/LSDP propagandos reliktai, nukreipiantys į istorinės tiesos iškraipymą, jos nuslėpimą ir Tautos atminties plovimą. LSDP susijungusi su buvusios LKP nomenklatūra, pasuko tikrosios socialdemokratijos sužlugdymo, jos ateities praradimo ir pralaimėjimo keliu.

Antroji : A. Brazauskas teigė, kad siūlė įvesti naujas nuosavybės formas: kooperatinę, akcinę, kad šie ir kiti jo partijos pasiūlymai buvo ignoruojami, kad tai, kas buvo daroma „tų reformų kaime, kurios atnešė dešimtis mlrd. litų nuostolių ir sugriovė žmonių gyvenimą“, psl.143. Taip paniekinamai vadinamas Agrarinės reformos (toliau – AR), trylikos įstatymų paketo, priimto LR AT 1991 m. pabaigoje – 1992 m. pradžioje veikimas. Tai A. Brazausko šališko,nesąžiningo politikavimo priemonių darinys ir tai patvirtina tokie faktiniai duomenys: 1) nei A. Brazauskas nei kiti LKP/LDDP frakcijos deputatai jokių naujų nuosavybės formų priėmimo (įvedimo) įstatymo projektų nebuvo pateikę. Lygiai taip kaip Lietuvos ūkio, tame tarpe ir agrarinio ūkio reformavimo: privatizavimo, valdymo ir administravimo ar kitokio sisteminio pertvarkymo, veiklai privačios nuosavybės pagrindu, rinkos ekonomikos sąlygomis – LR AT šalies valdymo periode nebuvo pateikę; 2) nuo 1965 m. galiojusį LTSR Civilinį kodeksą (toliau – CK) iš esmės pertvarkė ir pakeitė LR įstatymas, reguliuojantis turtinius (nuosavybės) ir kitus neturtinius asmenų civilinius teisinius santykius. LR I-asis,LDDP daugumos Seimas 1994-05-17 įstatymu Nr.I-459²⁸priėmė, o A. Brazauskas, 1993-02-25 išrinktas į LR Prezidento pareigas, savo dekretu patvirtino  CK pakeitimo ir pataisų įstatymą. CK 95str. nustatytos dvi nuosavybės teisės rūšys: privati ir viešoji, bei jų forma – mišri nuosavybė. Nei absoliučią daugumą turinti, jo vadovauta LDDP, nei jis pats neteikė ir nebuvo jokių projektų dėl kooperatinės ar kokios nors kitokios nuosavybės formos nustatymo.     

Trečioji : A.Brazauskas rašė, kad net praėjus dešimtmečiui, negalėjo pamiršti LR AT deputatų reikštų jam priekaištų ir neteisėtų kritikos žodžių (psl.144). Tam paskyrė net atskirą temą: „Puolimas prieš vyriausybę stiprėja“. Jos turinyje teiginiai: dėl moratoriumo, kaip „…paskutinio lašo į nepasitikėjimą vyriausybe“ (psl.146); dėl „vis sudėtingesnių bendrų LR AT prezidiumo ir PV posėdžių“ (psl. 147); dėl „PV ir AT mažo išmanymo apie privatizaciją ir jam atrodžiusio nesuprantamu toks drąsus žingsnis“. Čia nėra ką ir komentuoti.

Pažymėtina, kad šioje pirmoje knygoje apie PV yra labai teisingų, gerų pačių ministrų užfiksuotų Vyriausybės veiklos teigiamų ir kritinių vertinimų, tikslių įžvalgų, pastebėjimų ir išvadų: J. Biržiškis, psl. 111–138; A. Nasvytis, psl. 277–286; V. Navickas, psl. 287–295; R. Kozirovičius, psl. 217–226; J. Olekas, psl. 297–317. Ypač teisingi ir brandūs ministrų A. Dobrovolskio, psl. 151–159 bei V. Knašio, psl. 181–216 pristatomi jų vadovaujamų ministerijų atlikti darbai bei PV veiklos vertinimai.V. Knašio yra aprašyta svarbi, išsami ir teisinga informacija apie PV veiklą, apie ŽŪM glaudų bendradarbiavimą su LR AT Agrarine komisija, rengiant okupacinės tarybinės kaimo ūkių (kolūkių ir tarybinių ūkių) sistemos privatizacijos procesą.  

ŽŪM pirmojo ministro (atkūrus ŽŪM po penkerius metus – 1985/1989 m. Lietuvoje veikusio, TSRS primesto monstro – Agropramoninio komiteto (APK), V. Knašio aprašyta-įvardinčiau, jau istoriniu paveldu tapusi medžiaga pavadinta „Kaimo problemos atgimimo verpetuos“. Joje penkiolika temų, psl. 181– 216. Šie ministro V. Knašio prisiminimai, nuo 1990 kovo 11-osios praėjus 10 metų yra unikali tiesos apie buvusius įvykius ir atliktus veiksmus bei darbus išraiška.

Tai liudijimas ateities kartoms, neleidžiantis įsitvirtinti iš visų pusių skleidžiamai dezinformacijai – melui. Visumoje 2000 m. PV knygoje pateikiamas objektyvioje tikrovėje buvęs (neigiamas ir teigiamas) vyriausybės veiklos vaizdas. Rašė patys PV nariai.

3. 2008 m. knyga apie Pirmąją Vyriausybę
   

Antroje – 2008 m. Gedimino Ilgūno knygoje; „LR I Vyriausybė 1990-1991 m.“; tiesiogiai PV narių valios ir veiklos minčių išraiškos, kaip ir trečiojoje – 2020 m. R. Sakalauskaitės „Pirmoji vyriausybė – vizijos ir galimybės“ – nėra. G. Ilgūno knygoje PV apžvalga pradedama nuo panegirikų okupacinei LTSR valdžiai (tam skirta net 18-ka psl!). Kelios jų įdomios ir demonstruoja tarsi būtiną, okupacinio periodo tarybinės valdžios, TSRS ekonominės ir teisinės sistemos perimamumą kaip gėrį: 1) Aprašoma LTSR valdžios meilė Lietuvai ir tarnavimas jos labui, psl. 11-13; 2) Teigiama, kad daugelis Lietuvos komunistų (!?) dar iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo buvo už šalies nepriklausomybę ir tai patvirtino savo darbais (?!), psl. 19; 3) Dabartiniai nepriklausomos Lietuvos ekonominiai pamatai buvo padėti dar tuomet, tarybiniais metais (A. Brazauskas), psl. 20; 4) LTSR ministerijoms vadovavo organizuoti, gabūs vadovai, psl.20; 5) LTSR paskutinis ministrų tarybos pirmininkas V. Sakalauskas teigė „Lietuvą myliu ir linkiu jai tik geros ateities…“ psl. 21. Po to, Maskvos paskirtas ambasadoriumi į Afrikos valstybėlę, išvyko ir iš ten toliau „mylėjo“ Lietuvą.

Antrosios knygos pusę turinio (200 iš 400 psl.) sudaro autoriaus pateikiamos PV narių, kai kurios kryptingai sumodeliuotos, biografijos. Taupydamas laiko ir informacijos erdvę atkreipiu dėmesį į pirmąsias dvi: Ministrės pirmininkės, jos pirmojo pavaduotojo ir paskutinę – žemės ūkio ministro.

Ministrės pirmininkės K.Prunskienė pristatyme po visiems PV nariams bendrų biografinių (atėjimo į pareigas, kilmės, išsilavinimo ir kompetencijai priskiriamų funkcijų) temų, pereinama prie nesutarimų su AT pirmininku V. Lansbergiu. Nesutarimų turiniu įvardijami skirtingi požiūriai į galimybes įgyvendinti paskelbtą Nepriklausomybę ir į Kovo 11-osios nutarimų moratoriumo, ryšium su paskelbta TSRS ekonomine blokada, rezultatus, psl. 72-74. K. Prunskinės ir V. Lansbergio nesutarimų apogėjumi įvardijamas PV atliekamas kainų sistemos pertvarkymas (psl. 74-75). Šiai problemai yra net atskira knygos tema “Maisto prekių kainų didinimas“, psl. 342-366. Dėl vieno iš svarbiausių PV veiklos uždavinių – ūkio ir ekonomikos reformos realizavimo, niekos konkretaus nepasakyta, psl. 313-314. Knygos antroje dalyje, temoje „Vyriausybė ir ekonomikos reforma“, psl. 313-318, po pripažintų nerealizuotinom jos rengtų reformos krypčių, LR AT 1990-11-06 nutarimu sudarė komisiją rengti alternatyvų ekonomikos reformos projektą. Biografinės K. Prunskienės apžvalgos pabaigoje  – pagiriamosios sentencijos išreikštos Premjerei: A. Brazausko, R. Ozolo, A.Sinevičiaus, psl. 75-76. Užbaigiama – jos tolesnė verslo, partinės (blaškymasis per partijas) ir valstybinės politinės veiklos (ypač žalingos žemės ūkio ministrės pareigose,EG pastaba) įvardijamu, psl. 76-77.

A. Brazausko – ministrės pirmininkės pavaduotojo pristatymas politiškai profesionalesnis, daug informatyvesnis, subtilesnis. TSRS KP komunistinis ideologinių pamatų brandą (LKP CK sudėtyje) turintis politikas gerai išmanė viešosios propagandos efektyvumą ir galią. Todėl skiriamas į Vyriausybės vadovo pavaduotojo pareigas kalbėjo apie būtinumą „ambicijas atidėti vėlesniam laikui…“, teigė kad „nebus laiko…sąlygų…galimybių ieškoti vienas kitam priekaištų, apkaltinimų dėl …neatliktų darbų…!!! psl.79. Tačiau kaip neginčijamai ir įtikinamai parodo jo tolesnė politinė veikla, net šių trijų PV veiklos apžvalgos knygų puslapiuose elgėsi demetraliai priešingai.

Toliau A. Brazausko pristatyme nėra jokios realios informacijos apie jo tiesioginį požiūrį ir konkrečią nuomonę į bręstančias Lietuvos ūkio ir ekonomikos reformas, išskyrus abejones dėl reformos būdų ir priemonių, psl. 82. Nors 2000 m. PV knygoje A. Brazauskas jau teigė, kad „valstybės turto išdalinimas už investicinius čekius jam kėlė abejones“ (2000 m. psl. 147). Biografinėje apžvalgoje yra nuoroda į A. Brazausko tariamai stoikiška, jo kaip LKP/LDDP vadovo reakciją, išdėstytą jo paties teiginiuose aprašytuose 200 0m. knygoje , psl. 142-150, Tačiau,kaip jau šiame tekste nurodyta, realiai ir faktiškai jokių konkrečių jo ar LDDP pasiūlymų/projektų per visą LR AT – Sąjūdžio valdymo 1990-1992 m. periodą nebuvo pateikta. Todėl ir šios knygos antros dalies atitinkamuose temose nieko apie tai nėra užfiksuota. Biografinė apžvalga taip pat užbaigiama A. Brazausko tolesnės partinės ir politinės/valstybinės karjeros įvardijimu, psl.85-86.

V. Knašio – žemės ūkio ministro biografinis ir veiklos pristatymas yra išskirtinis, knygos autoriaus G. Ilgūno kūrinys, išdėstyto turinio netikslumo bei dezinformacijos ir netiesos sklaidos gausa. Pristatant ministro darbinę ir politinę/visuomeninę veiklą knygos autorius sąmoningai nutylėjo jo aktyvią veiklą Lietuvos Sąjūdyje. Jis vienas didžiausios Lietuvos šakinio/profesinio Lietuvos žemdirbių Sąjūdžio 101-no Tarybos ir prezidiumo narių²⁹. Žemaitijos žemdirbių Sąjūdžio grupės, parengusios tarybinio, Maskvos primesto administracinio monstro – agropramoninio komplekso (APK) likvidavimo projekto, pavadinto „Žemaičių saulutė“, vadovas. Jo kandidatūra į ministrus delegavo net 4 pagrindinės šalies žemdirbių ir kaimo žmonių visuomeninės savaveiksmės organizacijos³⁰ . Aprašant ŽŪM veiklą, knygos autorius akivaizdžiai palaikantis LKP/LDDP politinės programos (susigrąžinti okupaciniame periode turėtą šalies valdymą) pozicijas, prirašė visą eilę objektyviai tikrovei neatitinkančių ir net melagingo turinio teiginių bei pasisakymų. Pagrindiniai iš jų:

1) Melagingai teigiama, kad 1990 m. buvo apie 2000 valstiečių ūkių, psl. 242. Nurodomas info šaltinis LR AT stenogramos, t.9, psl. 180 -183. Ten yra ministro V. Knašio pateikta informacija apie padėti žemės ūkyje, bet jokių duomenų apie valstiečių ūkius nėra. 1991 m. pabaigoje, iki LR Žemės reformos (toliau – ŽR) įstatymo įsigaliojimo, žemdirbių sąjūdžio (LŽS) 1989 m. okupacinei valdžiai inspiruota rakštis – valstiečių ūkių atkūrimo fenomenas, po metų davė rezultatą – Lietuvoje jau buvo virš 5200 valstiečių ūkių.

2) Tyčinis piktavalis melas įrašytas teigiant, kad V.Knašys ir prie jo pridėtas net E.Grakauskas, jo nuomone tokia pat būgtai aiškinę, kad žemę reikia išdalinti, psl. 242, nenurodoma nei kam, nei kaip, nei kada?! Absurdiškas autoriaus rašinys grindžiamas neetiško žurnalisto 1995 m. straipsneliu ir politinės tuometinės propagandos mintimis pareikštomis dviejų jau mirusių LKP/LDDP politikų: V. Velikonio ir V. Šadreikos, psl. 242-243. Tuo metu – 2008 m., net jau 18 metų galiojo, veikė ir buvo įgyvendinamas  LR AT Agrarinei komisijai vadovaujant parengtas visas 13-os įstatymų –  Agrarinės reformos paketas. Šiuo įstatymus vykdė ir nuo 1993 m. šalį valdžiusi A. Brazausko vadovauta LDDP. Tai politiniai ir juridiniai faktai.

3) Absoliučiai absurdiškai ir melagingai aprašomas LR AT 1990-07-26 nutarimas Nr.I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Pradedama nuo tyčinio nutylėjimo, neparašoma, kad padidinti iki 2-3 ha asmeninio ūkio sodybinės žemės sklypai suteikiami tik naudojimuisi ir tik iki AR sudėtinės dalies – ŽR vykdymo pradžios. LR AT 1990-07-26 posėdžio metu dėl šio nutarimo vykusi deputatų diskusija parodė šio reikalo svarba, ne tik kaimo gyventojams, norintiems teisiniais pagrindais, nepriklausomai gauti ir naudotis žeme asmeniniame pagalbiniame ūkyje, bet ir kolūkių ir tarybinių ūkių vadovams iki šiolei turėjusiems monopolistinę vienvaldišką teisę skirti tokios žemės sklypelius ar – neskirti³¹. Todėl okupacinės sistemos ūkių administracijų vadovų dalis pagrįstai įtardami, kad šio nutarimo projektą parengė LR AT AK pirmininkas E. Grakauskas (buvęs ilgametis ŽŪM Juridinio skyriaus viršininkas, atsisakęs likti ir dirbti APK) sukėlė priešiška ažiotažą. Net prie Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo aktyviai veikusi visuomeninė „Agronomų seklyčia“ (vadovaujama A. Budvyčio), siūliusi ūkių pensininkams iki gyvos galvos naudojimuisi skirti po 2-3 ha, staigiai pasuko savo pozicijas diametraliai priešinga kryptimi³². 

Nors kolega G. Ilgūnas gerai žinojo esamą padėtį, turėjo visapusišką ir objektyvią informaciją, tačiau palaikydamas LKP/LDDP politinę (konfrontacijos) poziciją, knygoje neteisingai parašė visą seriją melagingų teiginių: 1) nutarimas sukėlė abejonių tarp žemdirbių, psl. 244. Faktiškai tai buvo pastebima tik tarp ūkių vadovų; 2)1990-07-31 Kaune įvyko 27 rajonų žemės ūkio darbuotojų pasitarimas, priėmęs nutarimą priekaištaujantį ŽŪM vadovams dėl jų sprendimų nepastovumo, psl. 245. Faktiškai tai buvo tik sovietinių buvusios tarybinės administracijos ūkių vadovų ir rajonų valdininkų, siekiančių išsaugoti savo pozicijas, susirinkimas; 3) 1990-08-11 Dotnuvoje vyko žemdirbių pasitarimas, jame buvo kaltinimų ŽŪM vienpusiškai remiant ūkininkus, psl. 245. Objektyvioje tikrovėje buvo taip: dalyvavau asmeniškai ir išdėsčiau LR AT AK veiklos planus. Pasitarime dalyvavo užsiregistravusių viso 376 ūkių vadovai/pavaduotojai, rajonų žemės ūkio valdybų ir rajoninių LKP komitetų atstovai. Tuo metu ūkininkų dar nebuvo (jie pradėjo kurtis tiks prasidėjus AR nuo 1992 m.. Turbūt autorius turėjo omenyje privačius valstiečių ūkius, kurie kaip naujos ateities pirmeiviai, kaip bambuko želmenys vis labiau skverbėsi pro mirštančios tarybinės žemės ūkio sistemos šonus;

4) LR AT nutarimas dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo yra įstatymas (?!). Pasiremta K. Prunskienės teisiniu nihilizmu ir dezinformacija, kad jo projektas neapsvarstytas vyriausybėje ir… ūkinėse sferose, psl. 246. Tuo užtušuojami įstatyminės teisėkūros pradmenys ir užmetama užmaršties bei neigimo skraistė ant juridinio fakto, kad tik Sąjūdžio valdžia – LR AT, vienintelė iš per 30 metų buvusių Seimų politinių partijų valdžių, visus svarbiausių atliekamų valstybės statybos įstatymų projektus teikė Tautai visuotiniam svarstymui ir aptarimui per spaudą, televiziją, radiją bei gyventojų susirinkimuose ir savaitgaliais deputatų susitikimuose su rinkėjais.

4) Brendo ŽŪM ir Vyriausybės vadovybės bei dalies ministrų nevienodas požiūris į vykdomą AR (?!), psl. 247. Tai netiesa, ir tai patvirtina tokie faktiniai duomenys – pagrindiniai AR įstatymai: Nuosavybės restitucijos, Žemės ūkio įmonių turto privatizavimu, Valstybinio turto pirminio privatizavimo, Žemės ūkio bendrovių, Žemės reformos ir kt. paskelbti, svarstyti ir po visuotinio svarstymo, LR AT, tik 1991 m. eigoje iki metų pabaigos priimti. AR procesas pradėtas tik suformavus jo vykdymo administracines struktūras ir tik nuo 1992 m. PV atsistatydino ir nutraukė veiklą nuo 1991-01-11. Prie šio temos pažymėtina ir knygoje aprašomas PV vadovų daromas spaudimas ministrui V. Knašiui bei visam ministerijos kolektyvui (pavaduotojo T. Ikvildos atleidimas, nepagrįstos pretenzijos pavaduotojui A. Sviderskiui). A. Brazausko ir K. Prunskienės priekaištai V. Knašiui dėl ministerijos derinamos veiklos su LR AT AK, su užuominomis ir atviromis nuorodomis pasitraukti – atsistatydinti, psl. 247-250.

Visas prieš tai nurodytų pagrindinių netiesos sklaidos 4 punktų turinys sąmoningai suvedamas į vieną esminį tikslą – LKP ir jos politinio avangardo kaime ir rajonuose – partinės, administracinės ir ūkinės nomenklatūros siekį išlaikyti savo valdžioje ne tik visą Lietuvos ūkį, bet ir visą agrarinio ūkio šaką, pirmiausiai Lietuvoje ruošiamą reformuoti, veiklai privačios nuosavybės pagrindu, laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis.

Tam buvo skirtas LKP – A. Brazausko, K. Prunskienės, V. Velikonio ir kitų bei jų organizacijų (LKP, Žemdirbių sąjungos, Agronomų seklyčios ir  kt.) suprojektuotas ir realizuotas 1990-10-13 politinis – propagandinis renginys pavadintas Kaimo žmonių suvažiavimu, psl. 248. Tam buvo ruoštasi maksimaliai organizuotai. Pasitelkta ne tik rajonų tarybinės biurokratijos, kolūkių ir tarybinių ūkių materialiniai ir administraciniai ištekliai, bet ir PV vadovų asmeninis palaikymas,pasitelkiant valstybines institucijas. Premjerės 1990-10-01 potvarkiu Nr.237p³³, septynios ministerijos ir Vilniaus m. valdyba, Spaudos departamentas prie PV buvo įpareigotas dvi savaites dirbti, kad būtų gerai organizuotas, viskuo aprūpintas ir palinksmintas šis skambiai pavadintas sambūris, kurio dalyvių sudėtį sudarė tarybinės sistemos kaimo elito atstovų lyderiai, juos palaikantys svečiai ir rėmėjai. Renginio pagrindiniai tikslai akivaizdžiai pasimatė jo eigoje išreikštomis politinėmis nuostatomis:

1) išsaugoti savo vadovaujančias administracines pozicijas žemės ūkyje;
2) pratęsti ir toliau leisti egzistuoti absurdiškai ir nusikalstamai kolūkinei sistemai;
3) diskredituoti esamą ir valstybės atkūrimu besirūpinančią Lietuvoje turimą Sąjūdžio politinę valdžią;
4) suformuoti ir sukaupti naują LKP politinį kapitalą grįžimui į šalies valdymą.

Turima šio „suvažiavimo“ organizavimo, jo eigos ir po to vykdytos, sudarytos Lietuvos žemdirbių Sąjungos destrukcinės, ardomosios, konfrontacinės veiklos bei dokumentų archyvinės bazės analizė reikalauja specialaus tyrimo ir atskiro leidinio parengimo Lietuvos istorijai ir ateities kartų žiniai, detaliai nurodant kaip buvo trukdoma ir kenkiama naujo, laisvo gyvenimo kūrybos procesams, kad tik išlaikytų savo per 50 okupacijos metų sukurtą gerbūvį. Bjauriausia, kad ir patys PV nariai ir net kolega deputatas signataras G. Ilgūnas nematė, nepastebėjo, nutylėjo ir sąmoningai ignoravo akivaizdžius tuometinius faktus bei esamas teisines realijas:

1) AR politiniai teisiniai pagrindai buvo paskelbti Tautai dar Sąjūdžio rinkiminės konferencijos „Lietuvos kelias“ į LTSR AT metu;
2) PV nieko žemės ūkio ir kaimo reformavimo reikalais neveikiant, pagrindiniai AR įstatymų projektai buvo pačios LR AT AK paruošti ir paskelbti Tautos vertinimui bei priiminėjami tik 1991 m. viduryje;
3) šio suvažiavimo metu dar niekas nevyko ir aukščiau nurodytų įstatymų, net projektai nebuvo parengti, todėl suvažiavimo renginys ir PV vadovybės elgesys, pačiu sunkiausiu Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo metu (tebesant TSRS jėgos struktūroms) buvo tyčinis, nusikalstamas, priešingos veiklos darinys, pasitarnavęs tarybinio žemės ūkio elito lyderių organizuojamam kaimo žmonių supriešinimui ir vėliau (nuo 1992 m.) prasidėjusio AR proceso rezultatų bloginimui.

Naudotų šaltinių sąrašas:

1. Pirmoji Vyriausybė. 1990-1991m. Vilnius, 2000.
2. Ilgūnas. Lietuvos Respublikos I Vyriausybė 1990-1991m. Vilnius, 2008.
3. Sakalauskaitė. Pirmoji Vyriausybė – vizijos ir galimybės. Vilnius, 2020.
4. Sakalauskaitė, Vikipedija.lt; Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997, psl.439.
5. Gyvenimas, koks jis yra. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija. Vilnius, 2015.
6. Nijolė Ambrozaitytė. Vilnius, 2018.
7. Sakalauskaitė. Pirmoji Vyriausybė. 2020 (toliau – PV 2020), psl. 30.
8. Ten pat, psl. 35.
9. Ilgūnas. LR I Vyriausybė 2008 (toliau – PV 2008), psl. 61.
10. PV 2020, psl. 252.
11. Ten pat, psl. 240.
12. PV 2000, psl. 332.
13. PV 2020, psl. 39.
14. Ten pat, psl. 14.
15. Ten pat, psl. 60.
16. PV 2008, psl.88.
17. Ozolas. Aušros raudoniai. 1990-1993 dienoraščių puslapiai. Vilnius, 2010. psl. 83-85, 87, 96, 100, 111-115, 133-134, 157, 160, 167 ir t.t.
18. Ozolas: 2001-ieji Lietuva. Politinis metų portretas. Vilnius, 2002; 2004-ieji Lietuva. Antrosios Respublikos pabaiga. Vilnius, 2005; Per lėtinį bankrotą. Lietuvos gyvenimo ES užrašai. Faktai ir mąstymai. 2010m. Vilnius, 2001.
19. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2001. psl. 42-43.
20. LR Laikinasis pagrindinis įstatymas. Vilnius, 1992. psl. 25-26.
21. LR Vyriausybės įstatymas. Vilnius, 1992. psl. 4-7.
22. Grakausko asmeninis archyvas.
23. Ten pat.
24. LR Aukščiausios Tarybos posėdžių stenogramos (toliau – Stenogramos), t.9, psl.542-548.
25. LR AT ir jos prezidiumo dokumentų rinkinys (toliau – DR), t.2, psl.244-245.
26. Grakauskas. Kelias į agrarinę reformą. Vilnius, 1992, psl.32.
27. Grakauskas. Agrarinė teisė. Monografija. Vilnius, 2009, psl.96(toliau-Agrarinė teisė).
28. LR Civilinis kodeksas. Vilnius, 1994, 95,97,109.121 str.
29. Grakauskas. Kelias į agrarinę reformą, psl.59.
30. Kaimas lūžio metais:LŽS įdėjų ir veiksmų 20- tis,( autorių kolektyvas). Kaunas, psl.70-80.
31. Stenogramos, t,13, psl. 15-51.
32. Ten pat, psl.16.
33. Grakausko asmeninis archyvas.

Autorius yra Kovo 11-osios Akto signataras

Bus daugiau