Šeštadienį atšventėme Tarptautinę darbo dieną, kaip prie sovietų sakytų – „majovką“. Ne, nebuvo raudonų vėliavų šilko, darbo žmonių demonstracijų, trankių maršų ir mūsų lyderių tribūnose. Kadangi diena tikrai pasitaikė pavasariška, kas dirbo sode, kas tvarkėsi namuose, o kas džiaugėsi pražydusiomis sakuromis. Taip prasidėjo gegužė.
Gi socialdemokratai šventė. Mat, tądien sukako 125 metai, kai įkurta socialdemokratų partija – pirmoji lietuvių politinė organizacija. Jos veteranas, buvęs vienas iš Seimo vadovų Česlovas Juršėnas ir išrūpino, kad nuo 1996 m. ši diena būtų šventinė ir išeiginė.
Rūpestį „paprastu darbo žmogumi“ (nors šią sovietinę formuluotę rašau kabutėse, tačiau ji nesmerktina ir dabar) kairieji demonstruoja ir šiandien.
Antai, LSDP šeštadienį paskelbė rezoliuciją, kurioje nurodomas partijos siekis – pereiti prie 35 valandų darbo savaitės. Joje rašoma, kad atskirų sektorių, pavyzdžiui, socialinio, darbuotojai galėtų dirbti 4 darbo dienas. Motyvai nelabai suprantami. Mažiau dirbsi – mažiau ir gausi. Reikia daugiau poilsio? Kažin, ar augant bedarbių skaičiui, tebeplintant virusui ir smaugiantis verslui, tokia iniciatyva nėra populistinė. Ji labai jau primena nuolat didinamą šventinių (nedarbo) dienų skaičių.
Per metus jų dabar yra 16. Be to susidaro 4 ilgieji savaitgaliai po 3-4 dienas, neskaitant įprastų savaitgalių. Tad susidaro įspūdis, kad kairiųjų užmojai panašūs į V. Putino nurodymą gegužę pradėti dešimties nedarbo dienų laikotarpiu, neva taip užkertant kelią COVID-19 plitimui. Tokią visuotinių linksmybių prabangą sau gali leisti tik turtinga šalis, o rytinės kaimynės tokia pavadinti negalima: TVF duomenimis Rusijos BVP vienam gyventojui yra 11 654 JAV doleriai, o Lietuvos – 22 245 dol…
Populistiniai kairiųjų siūlymai turi atgarsį profsąjungų judėjime. Antai, jos šeštadienį, Tarptautinę darbo dieną, prie Vyriausybės rūmų Vilniuje surengė ironišką pikniką. Protesto esmė – mažiau dirbti. „Norim ir pagyvent, o ne vien tik dirbt iki nukritimo!“ – skelbė profsąjungų šiemetinis šūkis, o iš garsiakalbių sklido lietuviškos patriotinės dainos.
Vinco Kudirkos aikštėje buvo išskleista palapinė, prikabinėta „baronkų“, savo skylėmis simbolizuojančių darbuotojams mokamus mažus atlyginimus. Pasipiktinimas tarsi ir suprantamas: maži atlyginimai, papildomi dideli darbo krūviai, išnaudojimas, akiplėšiškas darbdavių susidorojimas su darbuotojais.
Bet kuo čia dėta Vyriausybė? Juk kiekvienoje darbo vietoje reikia kurti profesinių sąjungų struktūrą, kuri atstovautų darbuotojų interesus. Ar tokie „darbo žmonių“ protestai neatrodo veidmainiški, kai tuo metu medikai taip didvyriškai rungiasi su koronavirusu?
Gegužė – įvairių eitynių metas. Gegužės 15 dieną rengiamas „Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Per visą Lietuvą vienu metu automobilių kolona važiuos iš Klaipėdos į Vilnių, pakeliui prisijungiant visų šalies regionų dalyviams. Jie susirinks į visos Lietuvos vienybės ir protesto mitingą Vingio parke. Daug kam jis asocijuojasi su 1988 m. rugpjūčio 23 d. persitvarkymo Sąjūdžio surengtu Molotovo-Ribentropo pakto metinių minėjimu, davusiu galingą impulsą lemiamai laisvės kovai.
Suprantamas mitingo organizatorių noras apginti tradicinės šeimos sampratą, neleisti kraštutinėms mažumoms gyventojų daugumai primesti painų „socialinės lyties“ modelį, neleisti Seime ratifikuoti Stambulo konvenciją, kuri tarsi Trojos arklys į visuomeninį gyvenimą įneštų destrukcijos.
Tačiau gretinti tokius renginius su kilniu Sąjūdžio mitingų patosu taip pat yra nesąžininga. Tradicinė šeima krikščioniškoje šalyje nėra atsidūrusi realiame pavojuje, ir ją dar pajėgūs ginti demokratiniai įstatymai. Apžvalgininkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius pagrįstai tvirtina, kad mamų sveikinimo maršas Motinos dieną jam atrodo tikresnis, natūralesnis ir galingesnis. „Būtent Motinos dieną lengviausia pasakyti, kad iš tikrųjų ją mylite. Juk tas laikas, kai dar galite pasikalbėti kaip draugai, prabėgs greičiau, negu galite įsivaizduoti“, – jautriai rašo autorius.
Iš tiesų, televizijos reportažuose gėda matyti mamą su ausų krapštukais nosyje ar kvailu plakatu rankose, rašo apžvalgininkas apie dar vieną „paprastų žmonių“ piketą Kaune. Ne kaip atrodo ir mama – viena iš tų poros šimtų Kauno aktyvisčių, susirinkusių aną savaitę piketuoti, kalbančių, kad jos vaikui nereikia eiti į mokyklą ir testuotis, nes jos atžala, esą, negali nieko užkrėsti…
Taip, gegužė – galingo veržlaus pavasario mėnuo. Sukyla jausmai kurie dažnai pavaduoja logiką ir šaltą protą. Jeigu pajutote tokius simptomus, imkite kastuvą, grėblį, sutvarkykite savo šiltnamį, daržą ar sodą. Tai geriausias vaistas nuo sovietinio tipo „majovkų“.
„Bet kuo čia dėta Vyriausybė? Juk kiekvienoje darbo vietoje reikia kurti profesinių sąjungų struktūrą, kuri atstovautų darbuotojų interesus. Ar tokie „darbo žmonių“ protestai neatrodo veidmainiški, kai tuo metu medikai taip didvyriškai rungiasi su koronavirusu?“ Kiekvienas sakinys vertas atskiro dėmesio ir atitinkamų (kokių?) išvadų.
Pala, o ką porino Č. Iškauskas būdamas Tarybų Lietuvos propagandine skambiausiąja styga ?
Visais laikais labai apsimokėjo būti profsąjūzo pirmininku! Nesvarbu, didelio ar mažo. Svarbiausia – pirmininku!
“Tradicinė šeima krikščioniškoje šalyje nėra atsidūrusi realiame pavojuje” Ar tikrai?
Pasitaiko pakankamai įtartinų teiginių, įterptų į politinformacijų tekstus.
Ar tikrai gana pakankamai?
Kuklinatės…
J. Kauneckas. Laiminu Didįjį Šeimos gynimo maršą!
Čia pat, ,,Alke”.
nematau prieštaravimo. Jei vyskupas palaimino, tai ir tegul vyksta, bet autorius gali turėti savo nuomonę? Iš tioesų argi tradicinė šeima atsidūrė ties bedugnės slenksčiu/
Nėra jokios tradicinės šeimos. Yra tik viena šeima: žmona, vyras, vaikai. Nėra tokios tradicinės, kiek galima kartoti. Tik šeima ir nieko daugiau. Nėra tradicinio medžio, nėra tradicinio debesies, nėra tradicinės Saulės. Taip ir su šeima.
Vadinkim tikraisiais vardais,normali arba nenormali šeima,nepilna šeima priskiriama prie normalių…