P.S. Krivickas. Koks yra stipriausias tautinis jausmas?

Trys ryškūs bruožai lydi mus, lietuvius, nuo senų laikų.

Kas gi nežino nuostabaus „lietuviškojo punktualumo“? Retas tikras tautietis ateis į susitikimą tiksliai nurodytu ar sutartu laiku. Kam? Kad niekas nepamanytų, jog esi pernelyg pedantiškas ir nenuoširdus.

Vėluoti ketvirtį valandos arba kone pusvalandį – štai kur geras „tautinis“ tonas!

Apie antrąjį bruožą sudėta šimtai dainų, prirašyta lentynos knygų. Tai – nostalgija (grakiškai nostos – grįžimas + algos – kančia, skausmas) arba lietuviškai – Tėvynės ilgesys.

Kai po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) buvo galutinai sudraskyta viena didžiausių Europos valstybių, jos palikuonė atgimė kaip nepriklausoma šalis (1918 m.), telikusi nedideliu širdies formos ploteliu prie Baltijos jūros. Jame nėra nei aukštų kalnų, nei gilių kanjonų, nei kriokliuotų upių, nei bekraščių stepių. Vien tik žalios lygumos, kur ne kur pušėtomis kalvomis subanguojančios po pilku ir dažnai varvanojančiu dangumi.

Tai kas gi iš toliausių pasaulio kampų traukia į šį kraštą ne tik jame gimusius, bet jau ir kitakalbius vaikus bei anūkus?

Atsakymas tėra vienas – lietuviškoji nostalgija, kurios, anot Prano Vaičaičio, „neišreikš nė vienas raštas, tą pasakys vieni jausmai…“

Trečiojo bruožo visai nesinorėtų aptarti, bet, deja, jis lenda pro visus plyšius. Lyg koks varputis.

Apie jį irgi nemažai rašyta, bet anaiptol ne lyriškai. Kad ir šitaip: „Tiesą sakant, ir juodas varnas varnui akių nekapoja. Su mumis, lietuviais, vienok kitaip dedasi. Kas pasakė kokią teisybę, kitas kad ir su melagyste anam prieštarauja. Mes įmanytumėme vienas kito akis išlupti pavydėdami savytarpyje džiaugstiesi iš steubklingo gražaus sutvėrimo. Mažne visi, tartum susitarę ant to tiktai einame, kad įkenkti broliui ir lyg pat kaulų vieni kitiems įkyrėti.“

Iš kalbos matosi, kad rašyta senokai. Galime patikslinti: 1884 metų pirmąją Kalėdų dieną „Aušroje“ Jono Basanavičiaus bendrdarbio Juozapo Miglovaros ranka. Dar nebuvo jokių televizorių, jokių internetų, o „įkenkti broliui“ jau sugebėta. „Įkenkti broliui“ – ar ne sunkiausias nuosprendis patiems sau, ar ne dėl to suvešėjo mūsų tautinis „stipriausias jausmas“ – pavydas?

Mokslo knygose šis psichologinis ir, drįstume teigti, socialinis fenomenas apibrėžiamas dvejopai. Pirmoji pavydo rūšis – tai kartėlio jausmas dėl kieno nors pasisekimo, gerovės.

Antroji atmaina – tai kankinančios abejonės dėl kokios nors neištikimybės arba tiesiog pavyduliavimas. Pastaroji atmaina buvo ir lieka penas gandams bei „meilės trikampio“ menui visomis jo formomis – ant popieriaus (romanai), garsais (muzika, dainos, operetės) ir vaizdais (dailė, teatras, kinas, televizija).

Vyresnioji karta dar prisimena, kai jausmingoji auditorijos dalis (moteriškoji) ašarojo dėl vergės Izauros skriaudų ar nelaimingų Meksikos turtuolių, kurie irgi verkė. Kiek vėliau atodusių derlių susirinkdavo serialo „Santa Barbara“ nelaimingi „geriečiai“ ir klastingieji pavyduliautojai „blogiečiai“.

Ryškiai švyti dar viena „stipriausio jausmo“ atmaina. Tai – politinis pavydas.

Jis ypač subujoja prieš kiekvienus įvairaus lygio rinkimus, kai į vieną valdžios vietą (rajonų savivaldybių tarybose, Seime) pretenduoja ne po keletą, o net po keliolika norinčiųjų. Štai tada visu vešlumu suklesti įvairios pavydo formos – nuo anoniminių „kompromatų“ iki pikto atviro šantažo. Tam tinka ne tik tiesioginiai susitikimai su rinkėjais (per karantiną tai daryti sudėtinga), bet ir įvairaus kalibro žiniasklaida.

„Broliai lietuviai! Vieni kitiems akių nekapokime, visi vienaip sušnekėkime savytarpyje, pažinkime ir gelbėkime viens kitą reikaluose, – ragino lietuviškai kalbančius žmones „Aušra“ prieš 136 metus. – Susiliekime taikiai į vieną gentinį kūną po vienu vardu Lietuvos, o jei gyvensime vienybėje, po teisybės, su dorybe, tada amžinai iš lūpų mūsų skambės tie brangūs žodžiai: „Būk pagirta, žeme tėvų mūsų!“

Ar ne naivūs buvo tie senoliai aušrininkai?