Č. Iškauskas. „Botago ir meduolio“ žaidimas

Turbūt pasaulyje yra tokios jėgos, kurios gali nukreipti mūsų dėmesį nuo vienų globalių nelaimių į kitas. Ko gero, pandemijos keliamas problemas laikas primiršti ir susitelkti ties regioniniais konfliktais, galinčiais sukelti net Trečiąjį pasaulinį karą. Praėjusi savaitė kaip tik ir pasiūlė tokį variantą, apie kurį užsiminėme aname komentare.

Taigi, įtampa Ukrainos pasienyje. Pradėkime nuo to, kad, kaip prognozavo vienas Delfi apžvalgininkas, Vladimiras Putinas gegužės 9-osios paradą nusiteikęs stebėti nuo tribūnos Kijevo Kreščiatike. Žinoma, tai juodas humoras. Bet dingstį intervencijai visada galima rasti. Tai ir rusakalbių teisių gynimas Ukrainoje, ir pagalba Donecko bei Luhansko separatistams, kuriems išduoti Rusijos piliečio pasai, ir atsakas tariamam NATO suaktyvėjimui prie Rusijos sienų, ir JAV karinės armados plaukiojimas Juodojoje jūroje… Dar išvardinčiau bent keliolika priežasčių, kurios atsiranda Kremliaus strategų galvose, kai tik sugalvojama nauja agresija.

Tačiau niekas nežino, kas bręsta V. Putino galvoje, sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, penktadienį apsilankęs Paryžiuje. Čia su juo susitiko Prancūzijos vadovas Emanuelis Makronas bei vaizdo ryšiu – Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Trys lyderiai paragino atitraukti Rusijos kariuomenę nuo Ukrainos sienų ir aplink Krymą. Šį pirmadienį buvo numatytos keturšalės, įtraukiant ir Rusiją, patarėjų derybos dėl paliaubų Rytų Ukrainoje. Mat, susirūpinimą kelia tai, kad vien šiemet čia nuo separatistų snaiperių ugnies žuvo 30 ukrainiečių karių…

Seniai patirta, kad tokie raginimai arba „susirūpinimo“ reiškimas V. Putinui – kaip nuo žąsies vanduo. Kremlius nuduoda, kad ir Vašingtono įvestos sankcijos Rusijai prilygsta uodo įkandimui. Juo labiau, kad Džo Baidenas jų griebėsi ne dėl augančios įtampos Ukrainos pasienyje, o dėl įtarimų Rusijai prisidėjus prie kišimosi į 2020 m. prezidento rinkimus. Maskva parengė „veidrodinį“ atsaką: išsiunčia 10 JAV diplomatų ir dar 8 amerikiečių pareigūnus, „stabdant JAV nevyriausybinių organizacijų kišimąsi į Rusijos politiką“.

Amerikos vadovas antradienį paskambinęs V. Putinui ir pasiūlęs susitikti kalbėjo ne tik apie Kremliaus kišimąsi į JAV rinkimus, bet ir apie Rusijos kariuomenės telkimą prie Ukrainos sienų. Vašingtonas iškart pasiuntė savo karinius laivus į Juodąją jūrą, bet jie iki šiol nepraplaukė Turkijos kontroliuojamo Bosforo sąsiaurio. Matyt, jis nenori eskaluoti įtampos regione dar prieš numatomą dviejų lyderių susitikimą.

Štai tas lūkuriavimas, delsimas ir neryžtingumas drąsina V. Putiną, kurio visas mentalitetas ir patirtis primena kalėjimo papročius: jėga ir įžūlumas ten visada laimi prieš protą ir savitvardą. Štai kodėl Vokietijos „Der Spiegel“ savo straipsnį taip ir pavadino: „Putinas niekada nesiliaus įžiebti konfliktų“.

Rytai ir Vakarai naudoja skirtingus strategijos modelius. Kai vieni mojuoja kumščiu ir „kalašnikovu“, antri pirmenybę teikia diplomatijai ir „real politik“ taktikai. JAV po 46-ojo prezidento rinkimų paėmė aukštą natą santykiuose su Rusija, o štai ES, kurios įkaite yra ir Lietuva, tūpčioja vietoje, ilgai derindama, svarstydama, ieškodama prioritetų ir visuotinio sutarimo. Visuomenė tai vertina kaip silpnumą, joje auga nepasitikėjimas šia organizacija, o kai kas net ragina pasekti Jungtinės Karalystės pavyzdžiu.

Niekas nesako, kad su Rusija reikia elgtis nutrūktgalviškai. Įsiutintas žvėris pavojingas. Tačiau nuolatinės balanso paieškos tarp „botago ir meduolio“, pirmenybę teikiant skanėstui, yra bejėgiškumo ženklas. Turiu galvoje dar ir Ukrainos siekius tapti ES ir NATO nare. Maskva tik tyčiojasi iš Kijevo, kuris ieško pagalbos Briuselyje.

Štai Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen atsisakė vykti į Kijevą rugpjūtį, net nenurodžiusi priežasčių. Į Ukrainos prezidento prašymą paspartinti šalies priėmimą į Aljansą NATO vadovas Jensas Stoltenbergas atsakė biurokratine fraze: „NATO tvirtai palaiko Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Liekame įsipareigoję mūsų glaudžiai partnerystei.“

Lietuva, kaip ir Baltarusijos atžvilgiu, čia gali likti „balta varna“. Bet ji bent drąsi. Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Gitanas Nausėda bei Andrzejus Duda penktadienį paragino Rusiją nedelsiant atitraukti karines pajėgas nuo sienos su Ukraina. Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai Kijeve taip pat palaikė reikalavimą atitraukti Rusijos karines pajėgas nuo Ukrainos sienos.

Į užsienio reikalų ministeriją penktadienį buvo iškviestas Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksejus Isakovas – jam buvo įteikta nota, kurioje išsakytas Lietuvos nepritarimas Maskvos vykdomai užsienio politikai ir žmogaus teisių pažeidimams.

Bet ar ilgai tęsis šis „botago ir meduolio“ žaidimas? Ar ne laikas pliaukštelėti botagu?