Atėjus pavasariui žmonės be saiko pradėjo skinti gamtoje natūraliai augančius meškinių česnakų lapus, intensyviai jais prekiauti. Dėl to iškilo grėsmė jų būklei. Aplinkos ministerija atkreipia dėmesį, kad šis augalas prieš kelis metus buvo priskirtas prie saugomų Lietuvos augalų, todėl svarstoma uždrausti neatsakingą jo naudojimą.
„Situacija trapi, nes masiškas meškinio česnako lapų kartu su žiedynstiebiu pjovimas drastiškai silpnina augalo klonus – prarandama galimybė sukaupti kitų metų vegetacijai pradėti reikalingų maisto medžiagų. Ypač tai kenkia neskaitlingoms populiacijoms“, – sako Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos vadovas dr. Valerijus Rašomavičius.
Jeigu planuojate šiuo žalumynu pagardinti vaišes, būkite atsakingi – nusiskinkite keletą lapelių, tiek tikrai pakaks skoniui suteikti.
Meškinis česnakas nuo 1962 m. buvo įrašytas į Lietuvos saugomų rūšių sąrašus, o 2007 m. buvo priskirtas saugomoms rūšims, kurių gausumas atkurtas. 2018 m. vertinant Lietuvos saugomas rūšis pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kriterijus, meškinis česnakas buvo priskirtas arti grėsmės esančioms rūšims, todėl Lietuvos raudonosios knygos komisijos siūlymu nuo 2019 m. nebesaugomas.
Tačiau žmonėms pradėjus šį augalą naudoti pernelyg dažnai, Aplinkos ministerija planuoja meškinį česnaką įtraukti į Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų sąrašą ir jį bus draudžiama rauti, skinti ar kitaip naikinti, taip pat juo prekiauti.
Meškinis česnakas (Allium ursinum) – vienintelis Lietuvoje miškuose augantis česnakų genties atstovas. Jis mėgsta derlingų aliuvinių dirvožemių ūksmėtus lapuočių miškus, auga šalia upelių ar šaltiniuotose pašlaitėse.
Jo gležni lapeliai prasikala anksti pavasarį. Tada, kai medžiai dar nesulapoję, kol drėgnamėgės aukštaūgės žolės dar neužstoja saulės šviesos. Netrukus pasirodo ir žiedynstiebiai, iškeliantys baltus žvaigždiškus žiedus.
Anksti prasidėjusi augalo vegetacija baigiasi vasaros pradžioje. Žiemoti lieka svogūnėliai. Plinta daugiausia sėklomis, dalį kurių išnešioja skruzdėlės, šiek tiek dauginasi svogūnėliais.
Daugelyje Europos kraštų, kuriuose yra paplitęs, meškinio česnako lapai vietinių gyventojų naudojami maistui ir kaip vaistas.
Kokie nuostabūs, skaistūs žiedeliai…
O ar negalima padėti jiems daugintis, atsigauti dirbtinėmis sąlygomis, o tada grąžinti į gamtą?
Pvz., mūsų soduose ar net ir prie daugiabučių, kur tai įmanoma?
Arba: o dalis mūsų maisto atliekų ar netinka jiems miškuose patręšti? Dariau tokius bandymus su pievų augalais – iškasdavau visko iš šalia mūsų miegrajonio buvusių pievų – čiobrelių, ramunių, pelyno, ir kt., sodinau pievoje šalia namo ir truputį patręšdavau – reikėjo tik matyti kaip tie žolynai atsigaudavo, o kitąmet tiesiog karališkais tapdavo. Bet juk ir tinkamas maisto atliekas (valgyklų, maisto pramonės įmonių ir gyventojų) galima trąšomis paversti (supūdyti ar išdžiovinti) ir barstyti tose vietose, kur saugomi augalai auga? Vien arbatžolių ir kavos kiek išmetame. O bananų žievė, bulvės ir kt.? Tik sūdyta netinka, o rūgščius reikia atskirti, naudoti tik rūgščių dirvų mėgėjams.
Aš net ir kapinėse tai bandau – puošniausių lapų ir gėlelių iš laukų atnešus sodinu, atsižvelgdama į jų žydėjimo laiką – kad visą laiką kas nors žydėtų, pakeistų nužydėjusius. Juk laukų gėlės nereiklios priežiūrai, pačios savimi pasirūpina, o jei artimieji nepajėgūs dažniau kapą aplankyti, tada jos gelbsti kapo išvaizdą. kad ir tos, anksti pavasarį sužydinčios smulkios geltonos gėlelės – jų kelis krūmelius iškasu, o tą vietą ir aplink palaistau vandeniu su trąšomis, tai kitąmet toje vietoje jų dar daugiau ir ,,sotesnių” priauga, taigi, nepatiria jokios žalos dėl to, kad apvogiau, o kapelius ar jų aplinką nepaprastai pagyvina pavasarį. Tręšiamo vandens daug nereikia – butelį nuo mineralinio nudažyti kalio permangatu (kad būtų ,,čiut čiut ružavas”) – truputį papurški, ir joms, neišlepintoms, to gana. Taip visoje pievoje, kur iškasdavau, tenykštes žoleles ir apipurkšdavau. Kitąmet atėjus tikrą karalystę rasdavau. (Žinoma, tame ir pavojų esama – jei į tą pačią vietą beveik vienu metu pulkas tokiu tręšėjų ateis, tai ir pakenkti, pertręšti galima)