Jau trečią mėnesį kurstomas laužas po Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru (LGGRTC) vis ryškiau nušviečia ilgus metus ir dešimtmečius po kaukėmis slapstytus veidus. Aršiausiais vakariečiais besidedantys vieši veikėjai vis aiškiau atsiskleidžia kaip Kremliaus geopolitinių interesų vykdytojai. Sąmoningi ar apgauti – atskiras klausimas. Abu variantai įmanomi, bet pirmuoju atveju tenka abejoti šių asmenų padorumu, antruoju atveju – jų protu.
Liberaliojo Tėvynės sąjungos sparno atstovas Mantas Adomėnas LGGRTC direktorių, Lietuvos totorių bendrijos vadovą, Krymo totorių Medžliso sekretorių, profesorių Adą Jakubauską išvadino pretendentu į homo sovieticus eksponatus, o ilgametis radikaliųjų liberalų audrašauklis Rimvydas Valatka sulygino su nacių Vokietijos pareigūnu – gauleiteriu.
R. Valatkos pasisakymas idealiai atitinka Kremliaus peršamą naratyvą, jog Krymo totoriai ir jų tautinės organizacijos atstovauja dešiniojo ekstremizmo srovei. Tiek Rusijoje, tiek jos aneksuotame Kryme totorių Medžlisas uždraustas pagal antiekstremistinį įstatymą, drauge su tokia pacifistine organizacija kaip Jehovos liudytojai ir ukrainiečių patriotinėmis grupėmis.
M. Adomėno atvejis – kiek sudėtingesnis. Jo žodžiai tarsi nukreipti prieš Kremlių, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Juk būtent Kremliaus propagandiniame diskurse Lietuvos Sąjūdžiui priskiriama KGB iniciatyva. Tai primena atvejį, kai vagis, bėgdamas minios priekyje, garsiau už visus kitus rėkia: laikyk vagį! Lygiai taip „vatindami“, „kremlindami“ ir „maskolindami“ patriotus veikia tikrieji užsienio jėgų agentai. Metant Kremliaus šešėlį ant vienos lojaliausių Lietuvos tautinių bendrijų sąmoningai ar iš paikumo kurstomas dar ir tautinis konfliktas.
Šiedu atvejai – tik papildomos iliustracijos jau seniau ryškėjusiai kompozicijai. Liberalų ir kairiųjų radikalų išpuoliai prieš 1941 m. lietuvių patriotų sukilimą ir partizanų lyderius žodis žodin sutampa su Maskvos naratyvu, jog Lietuva laisva valia ir teisėtai įstojo į Sovietų Sąjungą, o priešinosi tik naciai, jų parankiniai ir paprasčiausi banditai. Liberalų meras sostinėje darė viską, kad būtų suniekinti sukilimo įkvėpėjas Kazys Škirpa, partizanas Jonas Noreika, o centrinėje sostinės aikštėje vietoje rezistentų reikalauto Vyčio įkurdino dirbtinį pliažą.
Bet ir tai – tik dar didesnės kompozicijos fragmentai. Pagrindinė tendencija liberaliajame diskurse yra lietuviškojo patriotizmo ir moralinio konservatizmo tapatinimas su Kremliaus pozicijomis. Jei gini prigimtinę šeimą, klasikinę dorovę ar tautinę valstybę, esi atsilikęs homo sovietikas arba tiesiog vatnikas. Vladimiro Putino režimą vaizduojant kaip tautinį (nors ten net rusų tautininkai kalinami ir tremiami), konservatyvų (nors Rusija – viena pirmaujančių šalių pagal abortų skaičių) daugeliui naivesnių lietuvių piešiamas vaizdas, kad gal tas V. Putinas – visai šaunus vaikinas?
Tokiu būdu vyksta medžioklė su varovais. Kviečiant lietuvius vis labiau integruotis į Vakarus gausinama Kremliaus penktoji kolona. Likęs blaivesnis patriotinis sluoksnis nuolatos tampomas tarp dviejų pusių – kraštutinio liberalizmo ir putinizmo. Nenori šen – prašome ten.
Tikėtina, jog daugelis liberaliosios retorikos skleidėjų – tiesiog apmulkinti idealistai. Galbūt jie nuoširdžiai tiki, kad tolina Lietuvą nuo Kremliaus, tendencingai atrinkdami iš Vakarų tik tuos principus, kurie griauna pačius Vakarus. Dorovinių, tautinių ir patriotinių idealų naikinimas Vakarų šalis pavertė mirštančių visuomenių šalimis pačia tiesiogine mirties sąvokos prasme. Vietinių žmonių vietas užima atvykėliai. Kas nors paklaus – o kuo čia dėta Rusija? Ogi kad ir tuo, jog vakarinėje Europoje brėkštant Kalifato aušrai į rytinę vėl pretenduoja Moskovija.
Kam iš tiesų dirba Vakarų liberalai, kuriuos papūgiškai kartoja mūsų amžini kopijuotojai? Pasiklausykime Emanuelio Makrono, kai jis kviečia kurti Europos bloką prieš Ameriką su Rusija. Pažvelkime į „Nord Stream“ versliukus tarp Angelos Merkel ir V. Putino režimų. Visa tai – jau tiktai graudžią šypseną keliančių sankcijų kontekste. Normalios sankcijos būtų visiškas embargas. Bet kuris iš liberaliųjų lyderių išdrįstų apie tai bent prasitarti?
Panašu, kad bręsta naujas Ribentropo-Molotovo paktas. Vakarų liberalai gyvena taip, kad užtektų jų dienai, puikiai suprasdami, kad po jų – tiktai tvanas. Ateinančiai kartai teks aiškintis su šių laikų gotais ir vandalais. O Rytų pusėje Maskvos aštuonkojis vis plačiau skečia savo čiuptuvus. Vakarų liberalai gausiai šeria šį aštuonkojį naftos doleriais, jo ištekliais maitina savo ūkius, tad kodėl jiems turėtų skaudėti galvas dėl Rytų ar Vidurio Europos? Paprasčiau tiesiog pasidalinti įtakos erdves, kol dar yra, ką dalinti.
O kaipgi mūsiškieji liberalai? Ko siekia jie? Nejau tikisi, jog maskolių grįžimo atveju patys bus reikalingi? Čia galimi įvairūs variantai. Vieni jų, tikriausiai, išsikeis rusiškus rublius į eurus ar dolerius ir pasitrauks ramiai baigti savo gyvenimėlio į Kanarus ar Bahamus. Kiti, smulkesni ir naivesni, dirbę Kremliui iš naivumo, bandys bėgti į Paryžių ar Berlyną, kur kovos dėl išlikimo su gausesniais ir stipresniais atvykėliais. Treti gal ir sėkmingai integruosis į Rusijos oligarchų kastą, kur nors žemesniuose ešelonuose. O ketvirti supus kalėjimuose arba dings be žinios.
Kad ir kokie būtų mūsiškųjų liberalų motyvai ir perspektyvos, dekadentiška jų ideologija pirmiausiai pasitarnauja išorės priešui. Vieniems visuomenės nariams įteigiama, kad aukščiausios vertybės – asmeninis ego ir buitiniai malonumai, tad šiems žmonėms aukotis dėl tokių fašistinių bei retrogradiškų idealų kaip tauta ir tėvynė atrodys absurdiška. O kiti, įtikinti, kad vienintelė alternatyva dekadansui – putinizmas, patys klos gėles po „išvaduotojų“ tankų vikšrais.
Vis dėlto pabūkime optimistai. Jei patriotinėms ir konservatyvioms jėgoms Lietuvoje pavyks susivienyti ir sustiprėti, dar yra galimybė įveikti tiek liberaliąją sistemą, tiek ir Kremliaus penktąją koloną. O po to su kitomis regiono valstybėmis sukurti bendrą bloką darniai kūrybai ir gynybai.
Tik tam reikės milžiniškų intelektualinių ir moralinių pastangų. O pirmiausiai – peržengti per savo asmeninius, grupinius ir partinius ego. Ant kortos – mūsų visų išlikimas.
Šiuos taiklius pastebėjimus dar papildyčiau Jurkutės palaikymo pikete pasakytais žodžiais:
Anot vieno akcijos iniciatorių, Vilniaus universiteto istoriko Tomo Vaisetos, akcijai G. Orwello kūrinys pasirinktas dėl to, kad jame aprašoma Teisybės ministerija, kuri iš tiesų „skleidžia melą ir perrašo istoriją“.
Taigi, lyg yla iš maišo, iš left-liberastų pasisakymų jau išlindo žodžiai, kurie visiškai sutampa su nuolat Maskvos propagandos kartojamais žodžiais apie Baltijos šalyse neva vykdomą „istorijos perrašymą“… O šiuos žodžius papildo dar ir left-liberastų gilų neapykantos jausmą centro atžvilgiu išduodantis niekinantis pravardžiavimas „teisybcentriu“. Tai argi tai – ne Kremliaus bendraminčiai?
Kiek priveista naudingų idiotų, papirktų, pažeidžiamų, agentų, nekenčiančių Nepriklausomybės, stumiančių Lietuvą link 1940 metų tragedijos pasikartojimo?
Burtažodis, arba slaptažodis (pagal aplinkybes) – ,,pažangus, vakarietiškas, visame civilizuotame pasaulyje taip daro”.
Tada klausimas, ką reiškia „civilizuoti“ 🙂 : kiek XXI amžiuje Vakarai yra civilizuoti? Ir kiek anksčiau tokie buvo, prisiminus kad ir kolonijinę, imperialistinę politiką bei elgesį Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Šrioderostriangazpromrealpolytik nėra civilizuotų valstybių elgesys.
Sunkūs laikai Lietuvai.
Kas valdo žiniasklaidą, tas valdo ir visuomenę.
O žiniasklaidą valdo tikrai ne patriotinės jėgos.
Prieš pat rinkimus paskubomis Mockaus suburta destrukcinė “Laisvės partija” trypia viską kas susiję su Lietuvos laisve.
Jų pastangomis tie patys žydrieji, kuriuos atseit jie gina, paversti visuomenės nekenčiamais klounais.
Kuo bebūtų apsimetę kremlinai, jie vis tiek ya ne kuriamoji, o griaunamoji jėga.
O griaut, kaio žinia, daug smegenų nereikia.
doros ,,klasinį priešą”, šalins kitokią nuomonę sau iš kelio. Nemažai atskleidė šiandienos ,,Atviras pokalbis” – prieš sugalvotą neapykantą (kieno kalba būtent tokia – spręs partija) jie važiuos savuoju naikinančios neapykantos buldozeriu. Apimti azarto, apkvaitę nuo įgautos galios, jie jau nepajėgūs kritiškai pasverti savo sumanymus ir veiksmus.
Prasideda ,,začistka”. Operacijos pavadinimas ,,Neapykantos kalba”.
Aha, man tai primena sovietų okupaciją: yra tik viena tiesa, kas ja netiki ir net išdrįsta susimąstyti, garsiai suabejoti, tas darbo liaudies priešas. Kas seka po to, gimę pokariu ar anksčiau žino. Bet kuri neįtikusį pasisakymą komentaruose galima išsukti, prasukti, pateikti kaip neapykantą, jei to tik noris. Todėl pasikartosiu, atėjo laikas atjungti internetą savo namuose. Jei tai sunku, tai reikia išjungti visą elektrą pas save 🙂
Labiausiai kelia abejonių Kundroto mastymo gebėjimai.