Kartais pagalvoju, kad neturėčiau visiems pasakoti, kaip aš mokiausi… Kaip mokėsi mano klasė E. Balsio menų gimnazijoje… Kalbu apie laisvę. Apie absoliučią, neribojamą, šiandien protu nesuvokiamą laisvę, kokią tik galėjo gauti, matyti, įsivaizduoti ir susapnuoti jaunas žmogus ir jo mokytojai. Jeigu tik žinotumėt.
Į menų gimnaziją įstojome po didelės atrankos ir egzaminų.
Balsinė buvo įsikūrusi Klaipėdos pašonėje senuose rūmuose, prie tvenkinio su nulinkusiais gluosniais. Tikri didžiuliai rūmai marmuro grindimis, stikliniu bendrabučio priestatu, koncertų ir sporto salėmis, valgykla ir… baru viduje. Jos direktorius buvo Albertas Rožė. Per visą mano gyvenimą tai buvo vienintelė įstaiga, išmokiusi mane piešti, rašyti prozą, mylėti knygas, mąstyti, nebijoti kurti ir išvis – nebijoti NIEKO gyvenime.
.
Rytais lėkdavau į mokyklą net sirgdama, o autobusas visada važiuodavo per lėtai…
Mes mokėmės po 12 valandų per parą. Skaitėme poeziją, Kafką, Rilkę, Kortasarą, Markesą ir dešimtis, ne, šimtus knygų! Skaitėme rusų literatūrą originalo kalba. Rašėme eiles, diskutavome, piešėme gyvus ir gipsinius modelius… Turėjome savo didžiulę klasę su raktu, kur dažnai negalėdavo įeiti… mokytojai. Kur grodavo džiazas ir rokas. Ji buvo prigrūsta rekvizito, kaip kokie teatro užkulisiai – senovinių baldų, gipso galvų, dažų, drobių ir molbertų, turėjome ten savo naminio vyno bačką, gyvą juodą katę, arbatinuką, lovą, maisto, nes kartais kažkuris dirbdavo per naktį.
Kartais modeliais būdavo vienuoliai bernardinai – entuziastingai ir jaunatviškai ginčydavomės su jais apie religijas ir gyvenimą. Jie juokdavosi – atrodė tikri išminčiai.
Šiandieninė vis didėjanti kontrolė aplinkoje man kelia nuostabą. Ir tik dabar suprantu, kaip neįtikėtinai mes užaugome! Pusė mūsų klasės mokėsi muzikos, kita pusė – dailės… Iki pietų būdavo „matiekos“, popiet – menai. Absoliučioje, šiandienos standartais nesuvokiamoje hmm… laisvėje. Nebuvo patyčių. Nebuvo smurto. Nebuvo kontrolės. Nebuvo didelių konfliktų su mokytojais, tik ginčai ir pokalbiai… kartais iki ryto, ginčijantis apie menus ir literatūrą. Eidavome į namus pas juos, pažinojome šeimas, kartu vykdavom į koncertus ir parodas. Paskatinta literatūros mokytojo, ėmiau rašyti ir laimėjau Vilniuje respublikinį literatų konkursą. Toliau sekė begalinis noras augti ir „būti kažkuo“, nes grafikos mokytojas man pašnabždėjo – „tu esi ypatinga, daug gali, vaikeli“ (paskui sužinojau, kad taip sakė visiems).
Mūsų klasė? Visi (absoliučiai visi) šiandien yra puikūs.
Laisvė niekada nėra žalojanti. Ji nėra žlugdanti. Ji nėra naikinanti. Ji yra pasitikėjimo sinonimas. Ir atsakomybės. Laisvė yra auginanti. Ji kartais skaudi, bet sauganti. Laisvė yra tautos praba. Laisvė yra augimo garantija.
Tokie ir užaugome visi – ypatingi…
Šiandien jos beveik neliko mūsų vaikams. Daug visokių planų, „tvarkos“, liepiamosios nuosakos… Šiandien neliko ekskursijų su mokytojais naktį prie jūros – kad išmoktume klausytis audros, neliko pasivaikščiojimo kopose, kad suprastume, kaip greitai vėjas užpusto pėdas ir kaip ilgai girdisi jūroje ūkiantis laivas – tamsoje ilgiau… Neliko važiavimo į kaimus, kad pieštume senučiukus besišypsančiais veidais, žydinčias vyšnias ir atneštume vandens karvėms, neliko vaikams ir literatūros mokytojo, kuris lieptų per pamokas laidyti lėktuvėlius su užrašytomis svajonėmis. Neliko mylinčios Lietuvą istorijos, kokybiškų vadovėlių, įstabaus mylinčio turinio, kuris tyliai pakuždėtų – globalių namų nėra. Namai yra arba jų nėra. Tiesiog.
Ar tai reiškia, kad laisvės metas baigėsi? Mes, jos paragavę, kryžkelėje tarp TSRS griūties ir tuščios ES babkės – tas dešimtmetis tapo langu į suvokimą.
Ir vienas dalykas man yra pats svarbiausias gyvenime – kūryba. O jos nebūna be laisvės. Ir šiaip – aš labiau pasitikiu laisvu, nebijančiu būti kitokiu žmogumi ir ne, nebijau – niekada nebijojau laisvės… Kaip žuvis nebijo vandens, paukštis dangaus, žmogus negali bijoti laisvės!
Vakar mačiau du erelius. O tekstas rašytas prieš porą metų vasario 16-ąją.
