V. Bukaitė. P. Klimas Lietuvių konferencijoje: rengėjas, dalyvis, metraštininkas

Lietuvos valstybingumo atkūrimo procesas atvedė į didžiąją politiką kartą, gimusią maždaug 1883–1900 metais. Į Lietuvos Tarybą buvo išrinkta net keletas tokių jaunų žmonių: Pranas Dovydaitis, Jonas Vailokaitis, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Petras Klimas ir jauniausias institucijos narys Kazimieras Bizauskas. Už juos nedaug vyresnis buvo 1882 m. gimęs Mykolas Biržiška. Dauguma jų – išskyrus J. Vailokaitį ir A. Stulginskį – pasirinko ir tada, ir dabar jaunimo mėgstamas teisės studijas. Nepajutusieji pašaukimo, ieškojo atgaivos gilindamiesi į humanitarines disciplinas. Nė vienas iš jų netapo teisininku, tačiau įgytas žinias panaudojo: iš universiteto suolo atsinešė preciziškos raiškos ir tekstų redagavimo gebėjimus.

P. Klimas, J. Šernas ir K. Bizauskas 1914–1915 m. buvo tik neseniai baigę teisės studijas arba netgi tebestudijavo – Pirmojo pasaulinio karo išbandymai šiuos tris jaunuolius ištiko dar rimtai nepradėjusius jokios profesinės karjeros. Dvidešimt šešerių metų Maskvos imperatoriškojo universiteto absolventas P. Klimas (1891–1969), ketinęs tęsti studijas, Vokietijos kariuomenei žygiuojant per Lietuvą, įsikūrė Vilniuje. 1915 m. jis buvo tik jaunas publicistas, ieškantis darbo ir pragyvenimo šaltinio. Nuo tada, rengdamas politinius dokumentus, gimnazijų vadovėlius, rašydamas istorines studijas, jis pelnė iniciatyvaus, pareigingo, darbštaus, Lietuvos savarankiškumą nuosekliai remiančio žmogaus vardą.

Pro biografinių tyrinėjimų apie P. Klimą [1] autorių akis, galima sakyti, praslydo jo politinė veikla nuo 1917 m. rugpjūčio iki Lietuvos Tarybos darbo pradžios. Jos tyrinėjimai padėtų apibrėžti P. Klimo indėlį organizuojant Lietuvių konferenciją, parodytų vaidmenį tarp veikliausių Vilniaus lietuvių politikų, leistų išryškinti jo politinę pasaulėžiūrą Lietuvos Tarybos išrinkimo išvakarėse. Jis buvo jauniausias tarp svarbiausius organizacinius sprendimus priėmusių konferencijos rengėjų ir vienas iš jaunesniųjų jos dalyvių – į šį renginį susirinko dvidešimt P. Klimo amžiaus ir jaunesnių bendraminčių [2].

Istorinių šaltinių analizė leidžia, bent aptakiai, įvardyti, kokiais darbais jis prisidėjo prie Vilniuje įvykusio lietuvių suvažiavimo eigos ir informacijos apie jį sklaidos, kokiais klausimais kalbėjo ir diskutavo.

Svarbiausi tematikos šaltiniai yra publikuoti ir prieinami kiekvienam kiek daugiau šios asmenybės biografija besidominčiam skaitytojui: tai P. Klimo dienoraštis ir Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai [3]. Kitos svarbios medžiagos yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno Lietuvos Tarybos fonde (f. 96), Lietuvos centrinio valstybės archyvo Lietuvos Valstybės Tarybos fonde (f. 1014), tarp 1918–1940 m. Ministrų kabineto (f. 923, ap. 1, b. 1295, 1337, 1339) ir Užsienio reikalų ministerijos (f. 383, ap. 7, b. 44 ir ap. 18, b. 78) bylų, taip pat Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Lietuvių mokslo draugijos rankraščių rinkinyje (f. 255), Mykolo Biržiškos fonde (f. 165).

1917–1918 m. laikotarpiu P. Klimas publikavo nemažai publicistinių tekstų „Lietuvos aide“. Nors beveik neišliko to meto jo laiškų, prieinama medžiaga leidžia atkurti gana išsamią įvykių panoramą ir detaliai parodyti ir šio valstybininko indėlį.

Konferencijai besirengiant

Dalį Rusijos imperijos žemių okupavusi Vokietija 1917 m. ėmėsi metodiškai įgyvendinti jų aneksijos sumanymą. Bandydama suburti institucijas, kuriomis galėtų pridengti numatytą naujų teritorijų prijungimą, Vyriausiojo Rytų fronto kariuomenės vado sudarytos Lietuvos karinės valdybos pareigūnai susisiekė ir su įtakingais lietuvių politinio gyvenimo dalyviais, tokiais kaip daktaras Jonas Basanavičius, Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Vokiečiai jiems pasiūlė dalyvauti institucijoje, tarpininkausiančioje Lietuvos visuomenei ir kraštą valdžiusioms institucijoms. Kai kviečiamieji nesutiko tapti okupacinės administracijos bandomos sudaryti Patikėtinių Tarybos nariais, lietuviai sulaukė esminės vokiečių politinės nuolaidos: šią instituciją leista išrinkti krašto gyventojų susirinkime.

Tiesa, liepos 30 d. okupacinės valdžios atstovai pareikalavo, kad Organizacinis komitetas priimtų rezoliuciją, žadančią Lietuvos sąjungą su Vokietija. Vilniaus lietuvių politikai žinojo, esą Tarybos funkcijos turėsiančios būti „ne administracinės, ne valdomos, bet priruošiamosios – tai tiesiog nusistatymo, apsisprendimo, informacijos įstaiga“ [4].

Rugpjūčio 1 d. Vilniuje prasidėjo Organizacinio komiteto posėdžiai. Kartu su kitais vilniečiais Antanu Smetona, Steponu Kairiu, Jurgiu Šauliu, Povilu Dogeliu, Juozapu Stankevičiumi jame dirbo ir P. Klimas. Dar aštuoniolika žmonių atvyko iš kitų Lietuvos regionų. P. Klimas ir P. Dogelis buvo paskirti komiteto sekretoriais, jų parengti posėdžių protokolai išliko iki šių dienų. Susirinkusieji nerimavo, kad būsimojoje konferencijoje išrinkta institucija netaptų okupantų politinės valios įkaite, ir diskutavo, kas – Lietuvos žmonės ar lietuvių tauta – privalo spręsti krašto ateitį.

Vilniečiai Organizacinio komiteto posėdžiams parengė pranešimų apie politinę ir socialinę krašto situaciją. P. Klimas skaitė net keletą, visų pirma – apie lietuvių parengtus ir išleistus lituanistinius leidinius vokiečių kalba. Paminėtina, kad jis pats parašė pagrindinę paminėtą studiją „Russisch-Litauen: statistisch-ethnographische Betrachtungen“ („Rusijos Lietuva: statistiniai ir etnografiniai pastebėjimai“), 1916 m. publikuotą Vokietijoje, Štutgarte, o 1917 m. pavadinimu „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“ – ir Vilniuje.

Kaip Lietuvių mokslo draugijos Vadovėlių komisijos narys P. Klimas papasakojo apie jos mokykloms, visų pirma gimnazijoms, rengiamus vadovėlius. Jis jau buvo parengęs lietuvių literatūros chrestomatiją „Skaitymų knyga lietuvių kalbos pamokoms“, kurią gimnazistai skaitė ne tik visą XX a. trečiąjį dešimtmetį, bet ir vėliau – šeštoji laida buvo išspausdinta 1929 m.

Remdamasis J. Jablonskio darbais, P. Klimas parengė „Lietuvių kalbos sintaksės“ vadovėlį, aštuonis kartus leistą 1915–1932 m. Jis redagavo ir kitų autorių tekstus, skaitė korektūras, rūpinosi leidyba, rengė istorijos vadovėlius. Organizacinio komiteto dalyviams P. Klimas referavo ir apie Vilniaus lietuvių požiūrį į santykius su kitomis tautinėmis mažumomis: „Pačios Lietuvos valstybei kurti etnografiniu pamatu teturi intereso vien lietuviai ir susipratę jos atstovai. Gi mažumos teisės turės būti apsaugotos jau įkurtoje Lietuvos valstybėje.“ [5]

Dešiniesiems ir centro politikams ne iš karto pavyko įtikinti kairiuosius, kad šiems verta dalyvauti Organizaciniame komitete. Pirmąją jo posėdžių dieną vienas iš pakviestųjų socialdemokratų lyderių S. Kairys apskritai neatėjo. Organizacinio komiteto nariui Boleslovui Dirmantui perskaičius socialdemokratų reikalavimą įtraukti daugiau kairiųjų politikų, P. Klimas kartu su J. Šauliu oponavo: „Tai reiktų ir kitų grupių ir šiaip jau žmonių inteligentų pakviesti – tai jau būtų mitingas.“ [6]

Vakare su S. Kairiu susitikęs P. Klimas dienoraštyje atvirai įvardijo: tokia nuolaida būtų paskatinusi pareikalauti savo teisių ir krikščionis demokratus, komitetui grėstų partijų varžytuvės. Be to, į jį galėjo patekti ir valstybingumui priešiški socialdemokratų kairiojo sparno atstovai – „avinai arba tokie skandalistai – diletantai kaip [Andrius] Domaševičius arba [Pranas] Eidukevičius“. [7]

Rugpjūčio 2 d. valstybės sienų klausimą referavo A. Smetona trumpai atpasakodamas P. Klimo „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“ bei kitų publikacijų šia tematika tezes. Diskusijų kilo dėl Suvalkų, Balstogės ir Augustavo. P. Klimas laikėsi nuostatos, kad Suvalkai negalėtų būti įtraukti į Lietuvos valstybę vadovaujantis etnografiniais argumentais, o Balstogės prijungimui visai nepritarė. Tuomet nuspręsta, kad apibrėžiant valstybės teritoriją, bus atsižvelgta ir į ekonominius argumentus.

Politinių įsipareigojimų Vokietijai klausimas greičiausiai kėlė visų Organizacinio komiteto narių susirūpinimą, bet atsargiausiai šiuo klausimu laikėsi S. Kairys ir darbininkų atstovas Antanas Povylius. Akivaizdi dauguma bendradarbiavimą su šia valstybe suvokė kaip galimybių lauką: dėl to sutarė vilniečiai ir kauniečiai, krikščionių demokratų ir būsimieji tautininkų politikai.

P. Klimas, galima sakyti, įvardijo jų lūkesčius: „Sakote, jog su vokiečiais nereikia tartis ir žadėtis jiems, nes jie vis tiek praloš. Atbulai: dėl to, kad vokiečiai neišloš, mūsų prisižadėjimai ir sutartys nėra mums pavojingi. Gi jie vis tik per tai iškels mūsų klausimą /…/. Pagalios visi čia keltieji vokiečių žiaurumai, rekvizicijos, grobimai ir t. t. verčia mus kaip tik tartis su jų valdžia, kad galėtume tą stovį pagerinti.“ [8]

Šias savo mintis jis išplėtojo dienoraštyje: „Daryti kompromisus mes esame priversti, jei norime tikrai iškelti Lietuvos valstybės klausimą. Kongresas (būsimasis valstybės parlamentas – V. B.) galutinai tatai spręs. Bet kongresui reikia paruošti pačią Lietuvos idėją. Reikia, kad jis su ja jau susitiktų. Tik vokiečiai čia ir gali padėti. Jie gali valstybės pagrindą paskelbti.“ [9]

Jau rugpjūčio 2 d. buvo svarstomi komiteto nutarimo pagrindiniai teiginiai. Skirtingus dokumento variantus pasiūlė kunigas J. Stankevičius ir P. Klimas, kurio projektą susirinkusieji dar truputį patobulino. Po „ilgų, karštų ir niūrių“[10] diskusijų kitą dieną 14 balsų dauguma buvo priimta atsargi rezoliucija: „Lietuvių tauta sudaro nepriklausomą valstybę etnografinėmis ribomis. Turėdami omenyje, jog Lietuva iš atžvilgio į savo ūkio bei kultūros reikalus yra pasvirusi ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, net šių dienų politikos stovyje numato jie (Organizacinio komiteto nariai – V. B.) reikalą būsimajai savarankiškai Lietuvos valstybei dėl jos ūkio, kultūros ir tautinės politikos motyvų sueiti tam tikrais dar nustatytinais santykiais su Vokietijos valstybe, nepakenkiant savitam Lietuvos plėtojimos.“[11]

Organizacinio komiteto nariai J. Šaulys, Stanislovas Narutavičius ir B. Dirmantas, nešini šiuo nutarimu, susitiko su Lietuvos karinės valdybos pareigūnais. Neigiamai atsiliepę apie pateiktąjį tekstą, šie siekė, kad dokumente lietuviai konkrečiai įvardytų vokiečių numatytas politines konvencijas. Trims politikams grįžus iš susitikimo, prasidėjo diskusijos dėl išgirstų reikalavimų. P. Klimas buvo tarp daugumos, kurios balsais nutarta rezoliucijos nekeisti, pamatinius politinius sprendimus paliekant būsimajai lietuvių institucijai.

Paskutiniąją posėdžių dieną, diskutuojant dėl konferencijos dalyvių atrankos kriterijų, Organizacinis komitetas pritarė P. Klimo pasiūlymui į Vilnių sukviesti nepriklausomybės idėjai ištikimus, „dorus, susipratusius, tvirtus inteligentiškus lietuvius visokių luomų ir srovių, ne jaunesnius kaip 25 metų“ [12], išimties atveju – ir lietuviškai nemokančius bendraminčius. Dalį Lietuvių konferencijos dalyvių komitetas numatė jau pirmųjų posėdžių metu. Kai kuriuose valsčiuose aktyvesnieji vietos gyventojai susibūrę išrinko savo atstovą ir jo pavardę pranešdavo konferencijos rengėjams. Organizacinio komiteto posėdžiams pasibaigus, P. Klimas dienoraštyje apibendrino: „Visi pajutome, jog padarėme nebe kalbos, žodžių, bet darbo, realingą žingsnį, kuris uždėjo didelę atsakomybę, bet reikalingą ir neišvengiamą.“ [13]

Organizaciniam komitetui baigus darbą, P. Klimas jautėsi pervargęs, „galutinai subliuškęs“ [14], tad rugpjūčio 9 d. porai savaičių iškeliavo iš Vilniaus. Viešėdamas gimtinėje, Kušliškių kaime (dab. Kalvarijos sav.), jis bendravo ir su netoliese gyvenusiais būsimaisiais konferencijos dalyviais. Grįžęs, šis politikas vėl prisidėjo prie jos rengimo. Kartu su A. Smetona, J. Šauliu, M. Biržiška ir J. Stankevičiumi dirbo jos Pildomajame biure. Iki rugpjūčio 26 d. jie išsiuntė visus 264 pakvietimus jos numatytiems dalyviams.

Tuo pat metu teko skubiai baigti parengiamuosius naujo pačių Vilniaus lietuvių laikraščio leidybos pradžios darbus. Dar prieš porą mėnesių jo sumanytojai sutarė atsakingojo redaktoriaus pareigas pavesti A. Smetonai. Periodinis leidinys turėjo ir kitą, faktinį redaktorių, kuris rūpinosi administraciniu darbu ir leidinio parengimu – juo kolegos išrinko redakcijos sekretorių P. Klimą. Paminėtina, kad iki tol jis turėjo darbo redakcijoje patirties tik studijų metais Maskvoje, rengiant gerokai rečiau skelbtą liberalų jaunimo kultūrinį žurnalą „Aušrinė“.

Politikos klausimus „Lietuvos aide“ pavesta kuruoti J. Šauliui, visuomenės ir ūkio – A. Stulginskiui ir Peliksui Bugailiškiui, mokslo ir švietimo – Mykolui Biržiškai, meno – Antanui Žmuidzinavičiui, tikybos ir bažnyčios – J. Stankevičiui. Rugsėjo pradžioje okupacinė administracija ne tik davė oficialų leidimą laikraščiui, bet ir pagaliau skyrė jam popieriaus, o lėšas leidybai teikė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti.

Pirmasis „Lietuvos aido“ numeris ilgokai užstrigo spaudos cenzorių įstaigoje ir išėjo tik rugsėjo 6 d. Redakcijos įvadinis straipsnis buvo labai atviras: „Lietuva be galo daug prisikentė: padėjo vilkti ant savo pečių karo sunkenybių naštą, pavargo, nustojo begalės žmonių ir turto. Kas gali jai atlyginti tuos nuostolius? Vien tiktai jos liuosybė. Tad nebenorime pakliūti į Rusijos valdžią. Nenorime pakliūti nei į naują kieno galią, kuri naudotų mus savo reikalams. Nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisės ir tautų liuosybės vardu. Mes turime vilties, jog tas mūsų geismas pagaliau bus patenkintas.“ [15]

Verta atkreipti dėmesį į žodį „nepriklausoma“: nepaisant priekabios cenzūros kontrolės, netgi 1917–1918 m. keletą kartų jis praslydo dėl nesusipratimų. Skaitant P. Klimo dienoraštį ir susirašinėjimą su cenzoriais, susidaro įspūdis, kad jis dažnai tikrindavo okupacinės santvarkos laisvių ribas ir stengėsi jas išplėsti.

1917 m. rugsėjo pradžioje P. Klimas netgi apsigyveno „Lietuvos aido“ redakcijos patalpose Benediktinų g. 2, gavo specialų leidimą prireikus ir naktį vaikščioti po miestą. Jis parašė daugelį pirmojo pusmečio vedamųjų, visų pirma lietuvių politikos klausimais, redagavo kitų autorių straipsnius ir skaitė jų korektūras, bendraudavo su Vyriausiojo Rytų fronto vado štabo Spaudos tarnyba, cenzūravusia „Lietuvos aidą“ ir perduodavusia agentūros „Wolf“ pranešimus, atsakinėdavo į gautus laiškus, rūpindavosi spaudinio platinimu. Parengus pirmąjį numerį, P. Klimas iš Lietuvių mokslo draugijos pirmininko Jono Basanavičiaus gavo jos narių sąrašą ir nemokamai išsiuntinėjo laikraštį tautiečiams ne tik Vilniuje, bet ir provincijoje: dvasininkams, pedagogams, literatams, medikams, teisininkams, veikliems ūkininkams. Vėliau laikraštį buvo galima užsiprenumeruoti pas jo įgaliotinius ir paštuose, pirkti knygynuose.

P. Klimui talkino publicistas Juozas Pajaujis, rengdavęs Vokietijos ir užsienio naujienų skiltį, pateikdavęs straipsnių. Nuo spalio pabaigos iš Šiaulių į Vilnių grįžęs P. Bugailiškis rengdavo naujienas iš Lietuvos. Iš pradžių „Lietuvos aidas“ samdė tik tris tekstus rinkusius ir kurjerio darbus dirbusius žmones, administracijai vadovavo Jonas Strazdas. Lietuvių inteligentams grįžtant iš Rusijos, ypač nuo 1918 m. pavasario, laikraščio bendradarbių skaičius ėmė sparčiai augti, o gegužės mėn. P. Klimas perleido faktinio redaktoriaus pareigas Juozui Tumui-Vaižgantui. Keturių puslapių laikraštis iki 1918 m. spalio mėn. išeidavo po tris kartus per savaitę, tačiau kartais jo leidyba įstrigdavo dėl popieriaus stokos ar cenzūros trukdžių.

Ant kelių kėdžių

1917 m. rugsėjo 18 d. pakviestieji iš visos Lietuvos rinkosi Vilniuje, Miesto žiemos teatro salėje (dabar – Rusų dramos teatras). Pastato išorę puošė iškelta didelė vėliava su Vyčiu ir Gedimino stulpais, viduje kabėjo miestų herbai, daug mažų žalių ir raudonų vėliavėlių. Tarp 222 susirinkusiųjų buvo 48 vilniečiai [16], likusieji atkeliavo iš Suvalkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos:

„Suvažiavo visa, kas buvo likę Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio. Buvo čia įvairių luomų ir profesijų žmonių, pradedant kaimiečiu, baigiant lenkuojančiu dvarininku. Suvažiavo įvairių srovių ir pasaulėžiūrų žmonių, pradedant kunigu, baigiant socialistu. Anuo metu, manau, ne kitokia būtų buvusi susirinkimo sudėtis, jei į jį būtų buvę atsiųsti atstovai, pačių žmonių išrinkti.“ [17]

Konferenciją atidarė Organizacinio komiteto Pildomojo biuro narys A. Smetona, vėliau į susirinkusius kreipėsi Jonas Basanavičius. Į jos prezidiumą buvo išrinkti S. Kairys, Jonas Vileišis ir A. Smetona, kunigai Justinas Staugaitis, Kazimieras Steponas Šaulys, į sekretoriatą – P. Bugailiškis, P. Dogelis, K. Bizauskas ir Juozas Paknys. Greta jų kaip Organizacinio komiteto sekretorius ir „Lietuvos aido“ redaktorius sėdėjo P. Klimas, rengęs dalį publikacijų apie šį tautiečių suvažiavimą. Per penkias dienas įvykusiuose dešimtyje posėdžių susirinkusieji diskutavo apie Lietuvos politinius tikslus, valstybės teritoriją ir lietuvių santykį su krašto tautinėmis mažumomis.

Rugsėjo 20 d. „Lietuvos aide“ buvo paskelbtas išsamus, manytume, P. Klimo parengtas informacinis pranešimas apie Lietuvių konferencijos pradžią ir pirmą ją dieną įvykusius posėdžius. Tą pačią dieną jis kreipėsi ir į susirinkusiuosius. Organizacinio komiteto vardu šis politikas paaiškino rugpjūčio mėn. nutarimo priėmimo aplinkybes pabrėždamas, kad Vokietijai niekuo nebuvo įsipareigota atsisakyti valstybingumo: „Nepriklausomybės obalsį esame ir patys paskelbę, ir jam patvirtinti konferencija šaukta.“ [18]

Svarstant valstybės teritorijos klausimą, P. Klimas, remdamasis savo ankstesniais tyrimais, įvardijo principus, kuriais vadovaujantis ketinama apibrėžti sienas. Kilus dvejonėms, ar prasminga siekiant savo politinių tikslų remtis Vokietija, jis kaip ir rugpjūčio mėn. ragino: „Lietuvos klausimą tik Vokietija gali iškelti. Mes neprivalome susirišti rankų, tik konstatuoti svyrimo faktą Vokietijos link. Svarbu demonstravimas mūsų priešingos Rusijai ir Lenkijai orientacijos.“[19]

1917 m. rugsėjo 21 d. Lietuvių konferencija priėmė S. Kairio parengtą rezoliuciją: „Liuosam Lietuvos plėtojimos reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis. Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“ [20]

Kaip privalomą nuolaidą okupacinei valdžiai prie šio teksto teko pridėti formuluotę, numačiusią ryšių su Vokietija galimybę. Konferencijos dalyviai vienbalsiai priėmė šią daug atsargesnę ir santūresnę, nei reikalauta, rezoliuciją. Šis momentas darė P. Klimui didžiulį įspūdį: „Ir reikėjo ten būti pačiam tą valandą, kad pajustum didį dvasios laimėjimą.“ [21]

Tą pačią dieną konferencijos dalyviai kartu su Saliamonu Banaičiu, J. Basanavičium, M. Biržiška, K. Bizausku, P. Dovydaičiu, S. Kairiu, Donatu Malinausku, kun. Vladu Mironu, S. Narutavičiumi, kun. Alfonsu Petruliu, A. Smetona, J. Smilgevičiumi, kun. J. Staugaičiu, A. Stulginskiu, J. Šauliu, kun. K. S. Šauliu, J. Šernu, J. Vailokaičiu ir J. Vileišiu išrinko į Lietuvos Tarybą ir P. Klimą. Balsus suskaičiavus, paaiškėjo, kad į ją pateko daugiau kunigų – Pranciškus Urbanavičius ir net šeštą vietą pagal balsų skaičių gavęs J. Stankevičius.

Skaitant P. Klimo dienoraščio įrašus, kyla prielaida, kad jis buvo vienas iš aktyviausių kompromiso šalininkų: „Aš atėjau jau į nevykusių rinkimų pabaigą. Ėmiau prikaišioti kunigui, kitam jų neatsvirumą, jų sugadintą Burgfrieden (kompromisas, ambicijų apribojimas dėl bendrojo gėrio – V. B.). Prikišau taip pat kairiajam sparnui. Tuo pat metu jau atmosfera sutirštėjo, ir ėmė kuluaruos eiti naujos tarybos. Kaip pasitaisyti? Reikia nuo kunigų atsisakyti!“ [22]

P. Klimo pavardė buvo įvardyta dviejuose Lietuvos Tarybos kandidatų sąrašuose: Bendrosios kuopos ir Organizacinio komiteto Pildomojo biuro. Įdomu, kad nors jis jautėsi artimas ir kairiosios pakraipos politikams, į šiuos kandidatus vienijusį Demokratijos sąrašą nepateko. P. Klimo narystei Lietuvos Taryboje pritarė 170 konferencijos dalyvių – daugiau balsų teko tik jau žinomiems politikams J. Basanavičiui, J. Šauliui ir A. Smetonai [23].

Rugsėjo 22 d. pasibaigęs lietuvių suvažiavimas džiugino P. Klimą: „Visi reikalavo nepriklausomybės. /…/ Apskritai konferencija buvo labai solidari. Visi jautė momento rimtį: išrodė tikras rimtas parlamentas be negražių ginčų, užgauliojimų. Dargi neteko pastebėti netikusių kalbų. Iš tikrųjų ėjo viskas taip bešališkai, discipliningai ir sklandžiai. [Taryba], nors nebuvo demokratiškai išrinkta, bet darė labai proporcionalinės atstovybės įspūdžio.“ [24]

Rugsėjo 23 d. vakare Vyriausiojo Rytų fronto kariuomenės vado štabo įgaliotinis, Lietuvos karinės valdybos vadovas Franzas Josephas von Isenburgas-Birsteinas dvidešimčiai Lietuvių konferencijoje išrinktų vyrų įteikė oficialius Lietuvos Tarybos narių pažymėjimus. Po to jis pakvietė naujosios lietuvių institucijos narius iškilmingos vakarienės su kraštą administravusiais ir kitais pareigūnais. Beveik visi Tarybos nariai apsirengė iškilmingus juodus švarkus iki kelių – surdutus. P. Klimas pabrėžė ta proga dėvėjęs tik išeiginį kostiumą – puošnesnių rūbų dar neturėjęs.

Atsiminimuose jis teigė, kad „tik per smurtą Komitetas man pasiūlė surdutą, kad galėčiau pasirodyti oficialiuose pokyliuose ar vizituose“ [25]. Tarybos nariai ir okupacinės valdžios atstovai susėdo prie stalo. Vakarienė su karinės ir civilinės administracijos pareigūnais dvidešimčiai lietuvių vyrų buvo ne itin maloni, P. Klimas ją apibūdino dar rūsčiau – „ligi aitrumo neskani“ [26]. Atsiminimų knygoje jis rašė, jog priešais sėdėjęs vokietis įtariai jį stebėjo. Netrukus ėmė teisintis – tai buvo 1916 m. rudenį jį gimtinėje areštavęs ir Vilkaviškio kalėjime įkalinęs Marijampolės apskrities karinis viršininkas.

Kitą dieną, rugsėjo 24-ąją, įvyko pirmasis naujos institucijos posėdis. Po trumpos diskusijos susirinkusieji nusprendė ją pavadinti Lietuvos [Krašto] Taryba (Litauische Landesrat). Iš Lietuvių konferencijoje daugiausia balsų gavusiųjų kolegų jie išrinko prezidiumą: pirmininku tapo A. Smetona, vicepirmininkais – S. Kairys ir V. Mironas, sekretoriais – J. Šaulys ir P. Klimas, o A. Stulginskis – kandidatu. Šis prezidiumas dirbo iki 1918 m. vasario 15 d. Per beveik penkis jo darbo mėnesius P. Klimas parengė dalį Lietuvos Tarybos posėdžių stenogramų, kuriose glaustai fiksavo institucijos narių diskusijas ir nutarimų priėmimo eigą. Prezidiumas burdavosi kartu aptarti svarbių klausimų, parengė dalį dokumentų, palaikė ryšius su okupacinės valdžios atstovais. Tiesa, P. Klimas nevykdavo į Vokietijoje rengtus susitikimus – dažniausiai juose Tarybai atstovaudavo A. Smetona, J. Šaulys arba S. Kairys.

Jau po suvažiavimo, rugsėjo 25 d., „Lietuvos aido“ numeryje redakcija pateikė, manytume, P. Klimo parengtą platų pranešimą apie renginio rezultatus, Lietuvos Tarybos išrinkimą, jos kreipimąsi į Vyriausiąjį Vokietijos Rytų fronto karo vadą Bavarijos princą Juozapą. Kartu pateiktas ir šio atsakymas, kurį teko išklausyti dvidešimčiai lietuvių, atsiimančių naujosios institucijos nario liudijimą, ir gana išsamus komentaras apie jų politinius siekius: „Lietuvos Taryba ne tik šių dienų stovio lengvinti yra pašaukta. Jos uždavinys yra atstatyti Lietuvos valstybė, paruošti mūsų valstybei pirmieji pamatai. /…/ Mes gauname žengti pirmą žingsnį į naujosios vėl laisvos, savarankiškos Lietuvos gyvenimą.“ [27]

Po Lietuvių konferencijos P. Klimas tik praėjus septynioms savaitėms terado laiko vėl prisėsti prie anksčiau kas keletą dienų rašyto dienoraščio. Jame sau prisipažino, kad derinti spaudos darbą ir politinius interesus šiame renginyje buvo nelengva. Konferencijos dienomis „Lietuvos aidas“ spausdino J. Šaulio rašytus vedamuosius, publikavo anksčiau lietuvių Vokietijos vyriausybei įteiktus politinius dokumentus, ko gero, ir jau nuo liepos mėn. kauptuosius straipsnius.

Vis dėlto prisimindamas tuomet dar tik 4–6 „Lietuvos aido“ numerių rengimą visiems redakcijos nariams ir net daliai kitų darbuotojų dalyvaujant konferencijoje, jis ilgai vardijo: „Man teko ne tik sutvarkyti straipsniai, ištaisyti, kroniką iš dalies versti, o ypačiai tikrinti ir taisyti, peržiūrėti korespondenciją, išrišinėti administraciniai keblumai, būti vertėju, pagaliau net korektūrą atlikti ir nakčia paskutines žinias suredaguoti! Mano padėjėjas Pajaujis dar nebuvo įpratęs į darbą, dar nepasitikėjau jo kalba ir parinkimais.“ [28]

Lietuvos Tarybos darbo metais laikotarpių, kai P. Klimui nebelikdavo laiko dienoraščiui, ilgainiui vis daugėjo, ypač jau aiškiau kristalizuojantis naujosios valstybės politiniams kontūrams. Jam teko dirbti dar intensyviau ir Lietuvos nepriklausomybės valstybės idėją kartu su kolegomis pirmiausiai išgryninti dokumentuose, visų pirm – 1918 m. vasario 16 d. nutarime, tų pačių metų lapkričio 13 d. paskelbtuose pirmuosiuose Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose. O Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo procesas užtruko dar ilgiau, nuo 1919 m. P. Klimas jame dalyvavo, ypač gindamas Lietuvos Respublikos interesus tarptautinės politikos sferoje.

Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais Pirmojo pasaulinio karo metai P. Klimui atrodė itin asketiški, bet prasmingi ir laimingi: „Nerūpėjo nei turtai, nei patogumai. Neatsimenu tada turėjęs nereikalingą porą batų ar antrą drabužių eilę. Gyvenau kaip studentas kambary be baldų, miegojau lovoj be jokių prašmatnumų. Valgiau valgyklose, kurios nesiskaitė su mano pamėgimais. Apie jokį turtą ir kalbos negalėjo būti. Ir vis tiek gyvenimas tada buvo kupinas gėrybių.“ [29]

Retrospektyviai šiandien galėtume pasakyti, kad nepaisant visų sunkumų, P. Klimą tuo laiku lydėjo sėkmė. Gana greitai, per maždaug porą metų, jis susilaukė vyresniųjų Vilniaus lietuvių politikų pripažinimo. Jau 1917 m. rugpjūčio mėnesį, o juolab vėliau šis jaunas žmogus buvo nebe patikimas jų talkininkas, o bendradarbis: diskusijų dalyvis, dokumentų bendraautoris, svarbių politinių sumanymų įgyvendintojas. Keltume prielaidą, kad bent dalis Organizaciniame komitete ir vėliau Lietuvos Taryboje jo pasiūlytų politinių sumanymų buvo jau anksčiau kolegų aptarti ir atsirado ne vien paties P. Klimo dėka. Vis dėlto šis iniciatyvus ir kruopštus Vilniaus lietuvių politinio gyvenimo dalyvis gebėjo atidžiai suredaguoti, sklandžiai perteikti ir svariai argumentuoti svarbius pareiškimus ir dokumentus.

P. Klimo dienoraštyje dažnai kartojasi vienatvės leitmotyvas. Paradoksali situacija gana aiškiai matoma ir Organizacinio komiteto darbo, Lietuvių konferencijos laikotarpiu. Dar nuo gimnazijos laikų socialdemokratinėmis idėjomis susidomėjęs P. Klimas jautė gana tvirtą pasaulėžiūrinį ryšį su kairiaisiais lietuvių politikais, tačiau jo Lietuvos politinės ateities samprata buvo nepalyginti artimesnė A. Smetonos ir J. Šaulio turėtajai.

Organizaciniame komitete P. Klimas net keletą kartų kalbėjo taip, tarsi būtų šių dviejų dienoraštyje ne kartą kritikuotų politikų alter ego ir nepritarė kairiųjų siūlymams. Pirmąją komiteto darbo dieną, nesulaukęs S. Kairio, jis vakare nedelsdamas surado šį socialdemokratų politiką, kad įtikintų dalyvauti posėdžiuose. Vis dėlto P. Klimas ir toliau nuosekliai kritikavo jų, ypač iki Lietuvių konferencijos užkulisiuose veikusių A. Domaševičiaus ir P. Eidukevičiaus, politinę laikyseną. Kita vertus – vykstant Lietuvos Tarybos rinkimams, P. Klimas atkakliai siekė, kad joje dirbtų ne du, o bent keturi kairieji, nors šie jo nelaikė tos pačios politinės srovės atstovu ir bendraminčiu.

Ir dėl akivaizdaus individualizmo, nemokėjimo ir galbūt nenoro pritapti, ir dėl socialinių aplinkybių tuometiniam P. Klimo gyvenimui, manytume, tinka režisieriaus ir rašytojo Jono Meko metafora žmogus be vietos.

Jaunas universiteto absolventas dar neturėjo profesinės patirties, namų, gyveno atskirai nuo artimųjų, turėjo nedaug bičiulių, ir jo namais tapo idėjos ir darbai. Dirbdamas Lietuvos Taryboje, P. Klimas gavo unikalią progą panaudoti studijų metais įgytas žinias tam, kad paveiktų savo Tėvynės ateitį. Dalyvaudamas atkuriant Lietuvos suverenumą, visų pirma pasirašydamas ir prisidėdamas įgyvendinant 1918 m. vasario 16 d. nutarimą, jis atvėrė galimybes ir naujiems savo bei kitų krašto žmonių gyvenimo pasirinkimams.

Istorijos virsmai savita simetrija įrėmino „smarkiai likimo apdovanoto laimėmis ir nelaimėmis“ [30] P. Klimo likimą: beveik ketvirtis amžiaus Rusijos imperijoje, dar beveik tiek pat – jau sovietinėje. Nuo jų valstybinės veiklos metus atskyrė dvi analogiškos vokiečių okupacijos: kaizerinė ir hitlerinė. Šio žmogaus aktyvaus visuomeninio, kultūrinio ir politinio darbo metas –1915–1940 m. – irgi beveik ketvirtis amžiaus.

Turiningiausias P. Klimo ir jo bendradarbių gyvenimo laikas 1917 m. vasarą tik prasidėjo. Ilgainiui Nepriklausomybės Akto signatarų likimų trajektorijos vis labiau šakojosi, tačiau nedidelėje valstybėje jų keliai ne kartą persipindavo. Deja, Lietuvai netekus valstybingumo, trejus metus pabuvęs egziliniu diplomatu, kaip ir J. Šaulys, P. Klimas patyrė ir hitlerines, ir sovietines represijas. 1954 m. pabaigoje vėl išvydus laisvę, vienu iš artimiausių P. Klimo bičiulių netrukus tapo Pirmojo pasaulinio karo metų bendradarbis, Nepriklausomybės Akto signataras ir antrasis valstybės prezidentas A. Stulginskis. Abu jie sulaukė šio dokumento pasirašymo penkiasdešimties metų sukakties, bet jau kitąmet – 1969 m. – P. Klimas žemiškąją kelionę baigė.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ 2017 3(21)

Nuorodos:

1. Gerutis A. Petras Kli-mas: valstybinin-kas, diplomatas, istorikas, kanki-nys. Klivlendas, Viltis, 1978, 318 p.;  Bukaitė V. Nepri-klausomybės Akto signataras Petras Klimas. Vilnius, Lietuvos nacionali-nis muziejus, 2016, 631 p.
2. Žr. Lietuvių konfe-rencijos dalyvių sąrašas // Tyla A. Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio. Vilnius, Katalikų akademi-ja, 2004, p. 50–59.
3. Lietuvos Valstybės Tarybos proto-kolai. 1917–1918 (toliau – LVTP). Sud. A. Eidintas, K. Lopata. Vilnius, Mokslas, 1991, 536 p.; Klimas P. Dienoraštis. 1915 XII 01–1919 01 19. Čikaga, Algi-manto Mackaus knygų leidimo fon-das,1988, 457 p.
4. Klimas P. Dienoraštis, p. 175 [1917 06 28 įrašas].
5. Organizacijos komi-teto lietuvių suva-žiavimui sušaukti susirinkimo posė-džiai, 1917 08 01 // LVTP, p. 38.
6. Ten pat, p. 40
7. Klimas P. Dienoraštis, p. 181 [1917 08 01 įrašas].
8. Organizacijos komi-teto lietuvių suva-žiavimui sušaukti susirinkimo posė-džiai, 1917 08 02 // LVTP, p. 38.
9. Klimas P. Dienoraštis, p. 182 [1917 08 01 įrašas].
10. Klimas P. Iš mano at-siminimų. Vilnius, Lietuvos enciklo-pedijų redakcija, 1990, p. 98.
11. Organizacijos komiteto lietuvių suvažiavimui su-šaukti susirinkimo posėdžiai, 1917 08 03 // LVTP, p. 59.
12. Ten pat, 1917 08 04 // LVTP, p. 62.
13. Klimas P. Dienoraštis, p. 182 [1917 08 01 įrašas].
14. Ten pat, p. 183.
15. Pirmutinis žodis // Lietuvos aidas, 1917, nr. 1.
16. Tyla A. Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio, p. 19–21.
17. Staugaitis J. Mano at-siminimai. Vilnius, Katalikų akademi-ja, 2006, p. 250.
18. Lietuvių konferencijos protokolas, 1917 09 20 // LVTP, p. 72.
19. Ten pat // LVTP, p. 73.
20. Ten pat, 1917 09 21 // LVTP, p. 67.
21. P. Kl. [Klimas P.]. Vie-nybės kvotimas // Lietuvos aidas, 1917, nr. 32.
22. Klimas P. Dienoraštis, p. 188 [1917 11 09 įrašas].
23. Lietuvių Konferen-cijos protokolas, 1917 09 21 // LVTP, p. 78, 120.
24. Klimas P. Dienoraš-tis, p. 188–189 [1917 11 09 įrašas].
25. Klimas P. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius, Mintis, 1991, p. 14.
26. Klimas P. Iš mano atsiminimų, p. 105.
27. Lietuvos Taryba // Lietuvos aidas, 1917, nr. 7.
28. Klimas P. Dienoraštis, p. 187 [1917 11 09 įrašas].
29. Klimas P. Lietuvos diplomatinėje tar-nyboje, p. 14–15.
30. Dr. Alberto Geručio Petras Klimas // Trumpa V. Apie žmones ir laiką. Vilnius, Baltos lankos, p. 383