1929 m. kilus pasaulinei ekonominei krizei, Amerikos lietuvių švietimo ir kultūrinės organizacijos išgyveno sunkmetį. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, rūpindamasi emigrantų tautinės tapatybės išsaugojimu, teikė materialinę paramą užsienio lietuvių spaudai, kultūros draugijoms ir mokykloms.
Labai svarbus buvo siekis puoselėti ir išsaugoti lietuvybę už Lietuvos ribų. Šioje srityje ypač daug nuveikė 1932 m. gruodžio 4 d. Vytauto Didžiojo universitete įsteigtas Draugijos užsienio lietuviams remti (toliau – DULR) akademinis skyrius.
Apie DULR akademinio skyriaus veiklą nedidelės apimties žinučių yra dienraščių „Lietuvos aidas“ (1917–1940), „Rytas“ (1923–1936), „XX amžius“ (1936–1940) puslapiuose, akademinei bendruomenei skirtuose leidiniuose „Akademikas“ (1933–1939), „Lietuvos studentas“ (1930–1934), „Studentų dienos“(1937–1940).
1933-iaisiais, t. y. pirmaisiais veiklos metais, DULR akademiniame skyriuje buvo 18 narių, po metų jų liko 16. Tačiau vėliau jo gretos ėmė gausėti: 1935 m. buvo 21, 1936 m. – 44, 1937 m. – 82 nariai. Akademinio skyriaus veiklos kryptys buvo: užmegzti ir palaikyti ryšius su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis, stebėti užsienio lietuvių spaudą, rengti užsienio lietuvių studijas. Jau pirmaisiais DULR akademinio skyriaus veiklos metais ypač daug dėmesio buvo skiriama susirašinėjimui su užsienio lietuviais. Siekiant plėsti susirašinėjimą, 1934 m. visų Lietuvos regionų pradinių mokyklų, progimnazijų, gimnazijų ir įvairių organizacijų atstovai buvo prašomi DULR akademiniam skyriui pateikti norinčių susirašinėti mokinių skaičių.
Po metų DULR akademinis skyrius kreipėsi į Lietuvos mokyklų vadovus, prašydamas leisti moksleiviams susirašinėti su jų bendraamžiais užsienyje, ragino šį susirašinėjimą skatinti ir globoti. Buvo patariama susirašinėti su panašaus amžiaus, išsilavinimo, pažiūrų ir profesijų žmonėmis. DULR akademinis skyrius svarbesnėms užsienio lietuvių organizacijoms ir mokykloms buvo išsiuntęs raštus su prašymu atsiųsti norinčių bendradarbiauti asmenų adresus.
Anot „Lietuvos aido“, didelį susidomėjimą parodė Šv. Pranciškaus akademija, veikusi Pitsburge (Pensilvanijos valstija, JAV) prie Šv. Pranciškaus Seserų kongregacijos. 1937 m. DULR akademinis skyrius iš JAV aukštųjų mokyklų vadovybės gavo raštą, kuriame buvo prašoma atsiųsti Lietuvos moksleivių adresų. Siekiant palaikyti ir plėsti susirašinėjimą su užsienio lietuviais, Vytauto Didžiojo universiteto studentai buvo skiriami rūpintis šiais reikalais.
Susirašinėjant buvo siūloma keistis ir fotografijų albumais. Dar 1934 m. Lietuvos fotomėgėjų sąjungos susirinkime profesorius Steponas Kolupaila pasiūlė pagaminti užsienio lietuviams albumų su įvairių Lietuvos vietovių vaizdais ir jų aprašymais. „Rytas“ rašė, kad „gautieji mokyklų albomai su žymiųjų vietų vaizdais ir jų aprašymais arba net augalų iš tų kraštų, kuriuos retas kas matęs, – būtų didelis sudominimas mokomuoju dalyku“. Buvo pabrėžiama, kad mokykloms dovanoti albumai galėtų sudaryti atskirus rinkinius, kurios padėtų plėsti moksleivių geografijos ir istorijos žinias.
Skatinant susirašinėjimą, akademinio skyriaus sumanymu buvo skaitomi referatai, rengiamos „laiškų varžytuvės“. Buvo žadama apdovanoti daugiausia laiškų parašiusius ar gavusius moksleivius ir studentus. Susirašinėjime buvo įžvelgiama ir finansinė nauda – perkant pašto ženklus remiamas Lietuvos paštas. Pavyzdžiui, DULR akademinis skyrius suskaičiavo, kad 1936 m. buvo nupirkta pašto ženklų už 24 tūkst. litų. Susirašinėjimas ypač suaktyvėdavo didžiųjų švenčių proga ir vasaros atostogų metu. 1936 m. gruodį surengtame kalėdiniame renginyje užsienio lietuvių studentus buvo nutarta pasveikinti knygų leidybos ir prekybos kooperacinės bendrovės „Spaudos fondas“ išleistais atvirukais.
DULR akademinis skyrius tarpininkaudavo, į užsienį nemokamai persiunčiant Lietuvos jaunimo korespondenciją. Neretai laiškus užsienio lietuviams perduodavo ir Lietuvoje apsilankę svečiai iš užsienio. Pavyzdžiui, 1935 m. gruodį pluoštą Lietuvos vaikų laiškų Čikagos pradinėms mokykloms nuvežė muziejininkas, numizmatas Aleksandras Mykolas Račkus.
Palaikydamas tautiškumą ir stiprindamas lietuvybę tarp užsienio lietuvių, DULR akademinis skyrius rūpinosi ir lietuviškos spaudos sklaida užsienyje. Vytauto Didžiojo universitete buvo sudaryti spaudos ir propagandos skyriai. Spaudos skyrius, kuriam vadovavo studentas Jonas Širvaitis, turėjo stebėti užsienio lietuvių periodinę ir neperiodinę spaudą, rengti pranešimus Lietuvoje leidžiamai periodinei spaudai. Siekiant skatinti lietuviškas knygas, užsienio lietuvių periodiniams leidiniams buvo siunčiamos žinios apie naujus leidinius, supažindinama su jų apžvalgomis. Dienraštis „Rytas“ 1936 m. rašė, kad „tolimų provincijų tautiečiai yra nustebinti mūsų išleistų knygų gausumu ir grožiu. DULR jau gavo iš jų ir naujų knygų užsakymų“.
Reikšmingas įvykis, garsinant užsienio spaudą, buvo 1935 m. DULR akademinio skyriaus sumanymu šiam skyriui priklausančiose patalpose atidaryta užsienio lietuvių periodinių leidinių skaitykla. Universitete pastatyta speciali dėžė su užrašu: „Aukokite laikraščius, knygas, žurnalus Lietuvos išeiviams“, į kurią buvo renkama užsienio lietuviams skirta spauda. Tačiau, matyt, tokių spaudinių buvo aukojama mažai, nes 1934 m. laikraštis „Akademikas“ išreiškė apgailestavimą, kad knygų niekas nemeta į dėžę, nors „…net pelėja knygos namie“.
Priemonių lietuviškos spaudos sklaidai greičiausiai buvo per mažai. Lietuvoje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose buvo reiškiamas susirūpinimas, kad užsienio spauda pateikia mažai teisingų žinių apie Lietuvą. Spaudoje neretai pasirodydavo straipsnių, kuriuose analizuota, kodėl lietuviškas knygas taip menkai skaito užsienio lietuviai. Anot „Lietuvos aido“, tą faktą, kad žinios apie Lietuvoje išleistas knygas nepasiekia užsienio periodinių leidinių, lemia keletas priežasčių: knygų leidėjai nereklamuoja leidinių užsienio lietuvių spaudoje, tarp užsienio lietuvių trūksta žmonių, galinčių platinti spaudinius. Buvo siūloma, kad leidėjai bent po vieną knygos egzempliorių turėtų nusiųsti didesnį tiražą turinčių lietuviškų laikraščių redakcijoms.
Be DULR akademinio skyriaus spaudos skyriaus, aktyviai dirbo ir propagandos skyrius. Pagrindinės jos veiklos kryptys buvo: rašyti užsienio spaudai pranešimus apie akademinio skyriaus darbus, rengti referatų apie užsienio lietuvius skaitymą, kviesti dėstytojus skaityti paskaitų, užmegzti ryšius su į Lietuvą atvykstančiais užsienio lietuvių visuomenės veikėjais. 1933 m. akademinio skyriaus nariai Vytauto Didžiojo universiteto auditorijose skaitė referatus: „Prūsija ir Prūsijos lietuviai“ (stud. K. Lisauskaitė), „Pietų Amerika ir Pietų Amerikos lietuviai“ (stud. J. Širvaitis), „Latvija ir Latvijos lietuviai“ (stud. J. Čiuberkis) ir kt.
Ne mažiau svarbus DULR akademinio skyriaus veiklos baras buvo rengiamos užsienio lietuvių studijos. 1936 m. akademinio skyriaus pastangomis buvo suburti tyrėjai, gebantys analizuoti įvairius išeivijos gyvenimo klausimus. Užsienio lietuvių studijų atidarymas Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje įvyko 1936 m. spalio 18 d., minint pagrindinių Šiaurės Amerikos lietuvių organizacijų – Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) ir Lietuvių Romos katalikų susivienijimo Amerikoje 50-ąsias veiklos metines. Renginyje dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Mykolas Riomeris, DULR centro valdybos pirmininkas Rapolas Skipitis, įgaliotasis ministras Pietų Amerikai Teodoras Daukantas, muziejininkas numizmatas Aleksandras Mykolas Račkus, profesoriai Kazys Sleževičius ir Stasys Šalkauskis, pedagogas Antanas Kasakaitis, Amerikos lietuvis sportininkas Pranas Lubinas ir kt.
Renginį pradėjo DULR akademinio skyriaus pirmininkas A. Peleckas. Jis susirinkusiems pranešė, kad paskaitas užsienio lietuvių klausimais skaitys net 16 dėstytojų. Kaip pažymėjo spauda, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, sveikindamas jaunimo sumanymą, pabrėžė, kad išeivijos klausimas turi būti „planingas, įtrauktas į valstybės politinę programą“. R. Skipitis ir A. M. Račkus renginio dalyviams priminė minėtų Amerikos lietuvių organizacijų istorijos bruožus, pabrėžė jų indėlį, išsaugant lietuvybę. Sportininkas Pranas Lubinas kalbėjo apie priežastis, lemiančias tai, kodėl Amerikos lietuviai nemoka lietuvių kalbos arba moka ją prastai.
Iškilmėse dalyvavo universiteto choras, kuriam dirigavo Konradas Kaveckas, ir Karo muziejaus orkestras. Renginį per radiją transliavo Valstybės radiofonas, o kad jo sklaida būtų kuo platesnė, Kauno gatvėse buvo įtaisyti garsiakalbiai.
(Bus daugiau)
