M. Sereičikas. Nepriklausomybės kovose žuvęs lakūnas ltn. Juozas Kumpis 120-osioms gimimo metinėms

Vasario 17 d. sukanka 120 m. nuo savanorio, aviacijos leitenanto, pirmojo Lietuvos karo lakūno žuvusio už Lietuvos nepriklausomybę mūšyje prie Varėnos 1920 10 10 – Juozo Kumpio gimimo. Ta proga skelbiame Mindaugo Sereičiko rašinį apie Didvyrį iš žurnalo „Kardas“ (2015m., Nr. 1 (465).

Ltn. Juozas Kumpis yra vienintelis Nepriklausomybės kovų metu mūšiuose su Lenkijos kariuomene žuvęs Lietuvos karo aviacijos lakūnas. Aštuoniolikmetis gimnazistas nepabūgo pasirinkti pavojingo lakūno kelio ir savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Už narsą ir drąsą per kovinius skrydžius į Nepriklausomybės kovų frontą su lenkų kariuomene apdovanotas Vyčio kryžiumi.

Voronežo gimnazijos suole

Juozas Kumpis, Alekso ir Onos sūnus, gimė 1901 m. vasario 17 d. Šiauliuose. Sulaukęs 8 metų amžiaus pradėjo lankyti Šiaulių miesto mokyklą, o 1911 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją. Nuoseklų mokinio kelią sujaukė 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjęs I pasaulinis karas. Rytų frontui artėjant prie Lietuvos, 1915 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo pradėjo šelpti Lietuvoje veikusių mokymo įstaigų evakuaciją į Rusijos imperijos gilumą. Šiaulių vyrų gimnazijos mokiniai su mokytojais buvo evakuoti į Voronežą, kuriame 1915 m. rugsėjo 10 d. buvo įsteigta Martyno Yčo berniukų gimnazija. Gimnazijoje garsiausi to meto pedagogai – Jonas Jablonskis ir Juozas Balčikonis – dėstė lietuvių ir lotynų kalbas, Konstantinas Šakenis – fiziką, Marcelinas Šikšnys ir Zigmas Žemaitis – matematiką, Antanas Tumėnas – teisės dalykus, pedagoginį darbą taip pat dirbo Juozas Kairiūkštis, Motiejus Endziulaitis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Gimnazijai vadovavo Pranas Mašiotas.

Iš surinktų aukų kiekvienam į Voronežą evakuotam mokiniui buvo garantuojamas nemokamas mokslas ir aprūpinimas būtiniausiais daiktais, t. y. maistu, drabužiais, avalyne, knygomis ir kt.

Į Voronežą pasitraukęs Juozas Kumpis kartu su dar dviem broliais Vladu ir Kaziu 1915–1918 m. mokėsi Martyno Yčo berniukų gimnazijoje, kurios 8 klasių kursą baigė 1918 m. pavasarį. Vyriausias J. Kumpio brolis Vytautas, baigęs universitetą, I pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje ir tarnybą baigė kapitono laipsniu. Karo metais Voronežas tapo lietuvybės centru, kuriame žymūs pedagogai ir švietėjai mokė būsimuosius Lietuvos inteligentus. Voroneže gimnazijoje su J. Kumpiu vienoje klasėje mokėsi būsimi lakūnai Simas Stanaitis, Juozas Pranckevičius ir Vytautas Rauba, su pastaruoju J. Kumpis labai gerai sutarė. I pasauliniam karui artėjant į pabaigą, 1918 m. vasarą J. Kumpis kartu su mokslo draugais grįžo į Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Didžioji dalis Voroneže veikusių lietuvių mokymosi įstaigų mokinių ir pedagogų organizuotai iš Voronežo per Oršą į Lietuvą išvyko 1918 m. birželio 16 dieną. Tikėtina, kad tarp tą kartą organizuotai į Lietuvą grįžusių 1 342 karo pabėgėlių buvo ir J. Kumpis. Grįžęs į Lietuvą jis apsistojo Šiauliuose, tėvų namuose.

„Medinis“ husaras

J. Kumpis 1919 m. sausio 29 d. savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Nors tarnybos dokumentuose rašoma, kad J. Kumpis tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo įstodamas į Karo aviacijos mokyklą, vis dėlto būta kiek kitaip. Plk. ltn. Leonardas Peseckas, prisimindamas tarnybą I raitelių eskadrone, aprašo ir savo tarnybos draugus J. Kumpį ir V. Raubą. Nuo mokymosi Voronežo gimnazijoje laikų nesiskiriantys draugai J. Kumpis ir V. Rauba 1919 m. sausio mėnesį įstojo į kuriamą Lietuvos kariuomenės I raitelių eskadroną. Prie Kauno karo komendantūros pradėtam formuoti I raitelių eskadronui ypatingai trūko ginkluotės ir žirgų, taip pat tinkamų patalpų, todėl dažnas raitelis neturėjo jam priskirto žirgo, o tik kardą ar karabiną. Nors ir būta nepritekliaus, raiteliai nuo pat pirmųjų eskadrono įkūrimo dienų saugojo svarbesnius Kauno miesto pastatus, gatves, tiltus ir kitus strategiškai svarbius objektus.

Plk. ltn. Leonardas Peseckas apie savo ir draugų tarnybą I raitelių eskadrone rašė, kad „mediniai“ husarai (neturintys žirgų – aut. past.) V. Rauba ir J. Kumpis dar 1919 m. pradžioje susipažino su Konstantu (Konstantinu) Fugalevičiumi, kuris 1919 m. sausio 27 d. buvo paskirtas Inžinerijos kuopos Aviacijos būrio vadu ir tuo metu buvo vienintelis aviacijos specialistas besi kuriančioje Lietuvos kariuomenėje. Pradėjęs eiti Aviacijos būrio vado pareigas K. Fugalevičiustuo pačiu metu pradėjo rūpintis ir Karo aviacijos mokyklos įkūrimu – ieškojo savanorių jaunuolių, norinčių tapti lakūnais, rūpinosi mokyklos patalpomis bei mokomųjų lėktuvų įsigijimu.

Būsimosios Karo aviacijos mokyklos mo kiniai į Inžinerijos kuopos Aviacijos būrį (nuo 1919 m. kovo 1 d. – Inžinerijos bataliono Aviacijos kuopą – aut. past.) kandidatais buvo pradėti priimti dar sausio mėnesio pabaigoje. J. Kumpis ir V. Rauba, pakviesti K. Fugalevičiaus, pasitraukė iš I raitelių eskadrono, apsigyveno pas K. Fugalevičių ir laukė, kol bus įkurta Karo aviacijos mokykla ir joje bus pradėta mokyti skraidyti. Tuo pat metu vyko esminiai struktūriniai pokyčiai Lietuvos ginkluotosiose pajėgose. Krašto apsaugos ministro 1919 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 49 Aviacijos dalis buvo išskirta iš Inžinerijos bataliono sudėties ir pradėjo veikti savarankiškai. Tą pačią dieną Aviacijos dalies vadas kar. inž. Petras Petronis pasirašė įsakymą, įsteigiantį Karo aviacijos mokyklą, ir jos viršininku paskyrė kar. K. Fugalevičių. Pirmajame Karo aviacijos mokyklos viršininko įsakyme skelbiama apie 21 kandidato priėmimą į mokyklą. Kandidatų sąraše 6-uoju numeriu įrašytas J. Kumpis.

Karo aviacijos mokykloje

Pirmieji Karo aviacijos mokyklos veiklos mėnesiai buvo ypatingai sunkūs. Mokykla dėl patalpų trūkumo buvo atidaryta K. Fugalevičiaus tėvų namuose, Žaliakalnyje (dab. Savanorių pr. 42), ir tik vėliau, apie 1919 m. birželio m. pradžią, mokiniai persikėlė į nešildomus barakus prie Cepelino angaro, o spalio 11 d. – į Linksmadvario dvaro pastatus.

Nebuvo jokių mokymosi priemonių ir vadovėlių, o svarbiausia – dėstytojų, išmanančių teorines aviacijos disciplinas, instruktorių, galinčių mokyti skraidyti. Karo aviacijos mokyklos paskutinis viršininkas kpt. Jonas Martynas Laurinaitis savo atsiminimuose apie aviacijos ir karybos disciplinų dėstymą rašė: „teorijos dalykai dėstomi silpnai, kai kas visai mesta“. Nuolatos keičiantis mokyklos vadovybei ir mokytojams, Karo aviacijos mokyklos mokiniai tik fragmentiškai buvo mokomi karybos ir aviacijos. Iki skraidymo pratybų pradžios mokyklos mokiniai buvo išklausę tik trumpą pagrindinių aviacijos disciplinų kursą.

Nuosekliai mokytis taip pat trukdė vykstančios Nepriklausomybės kovos, nes tiek mokyklos mokytojai – instruktoriai, tiek mokiniai nuolatos vyko į frontą vykdyti Generalinio štabo paskirtų užduočių. 1919 m. birželio 13–21 d. mokinys J. Kumpis buvo išsiųstas į Utenoje veikusį I oro kovos būrį. Šis būrys buvo įkurtas gegužės 28 d. frontui su bolševikais nutolus daugiau nei 150 km nuo Kauno. Karo aviacijos mokyklos mokiniai J. Kumpis ir Leonas Sliužinskas komandiruoti į I oro kovos būrį saugojo laikinai įrengtą lėktuvų angarą, aviacinę techniką ir benzino atsargas, ruošė lėktuvus skrydžiams į frontą.

Pirmieji skrydžiai

1919 m. birželio 10 d. Aviacijos dalis iš Lietuvos besitraukiančių vokiečių nupirko tris mokomuosius Albatros gamybos lėktuvus Alb. B.IIa., pagamintus 1917 m., ir Rumpler gamybos treniruočių lėktuvą Ru. C.I. Įsigijus mokomųjų lėktuvų, Karo aviacijos mokyklos mokiniai, atsižvelgiant į jų gabumus, buvo suskirstyti į lakūnų ir žvalgų grupes. 1919 m. liepos 23 d. J. Kumpis buvo paskirtas į Karo aviacijos mokyklos II mokinių lakūnų grupę, jos instruktoriumi buvo pasamdytas vokietis vyr. ltn. Fricas Šulcas (Schultz). Pradinio mokymosi etapo metu mokiniai lakūnai mokėsi skraidyti Alb. B.IIa. tipo lėktuvu. Skraidymo pratimai vyko anksti nuo 3.30 val. iki 6.30 val. esant ramiam ir geram orui ir instruktoriams neskraidant į frontą.

Aviacijos dalies inspektorius švedų mjr. Olė Dahlbekas (Olle Dahlbeck), matydamas situaciją Karo aviacijos mokykloje, suvokė, kad per trumpą laiką ir turimais resursais neįmanoma visų priimtųjų į mokyklą parengti gerais lakūnais. Jis pasiūlė iš mokinių lakūnų grupės atrinkti 4 geriausius mokinius, jiems išimtinai skirti tik skraidymo pamokas tam, kad jie galėtų būti paruošti kaip galima greičiau savarankiškam skraidymui. Karo aviacijos mokyklos viršininkas, vykdydamas Aviacijos dalies įsakymą, rugpjūčio 24 d. sudarė 6 pažangiausių mokinių grupę, į kurios sudėtį įtraukė ir J. Kumpį. Aviacijos dalies inspektoriaus pasiūlymai davė rezultatų, ir 1919 m. rugsėjo 2 d. Juozas Kumpis, vienas iš pirmųjų Karo aviacijos mokyklos mokinių, su lėktuvu Albatros B.IIa. atliko pirmąjį savarankišką savo skrydį.

Tolimesnį J. Kumpio mokymąsi skraidyti sustabdė du nemalonūs įvykiai. 1919 m. rugsėjo 28 d. instruktorius vyr. ltn. Fricas Šulcas Kauno aerodrome  bandydamas Halb. C.L.IV lėktuvo kulkosvaidžius, neaukštai ir neatsargiai manevruodamas, nukrito ir žuvo, o likę vokiečiai instruktoriai 1919 m. spalio 28–29 d. buvo suimti ir ištremti iš Lietuvos, po to kai Haris Roteris (Rotter) 1919 m. spalio 28 d. pagrobė Aviacijos dalies lėktuvą ir juo į Vokietiją išskraidino internuotą buvusį Turkijos karo ministrą gen. Enver-Paša ir jo palydovą. Aviacijos dalyje liko vienintelis lakūnas instruktorius vyr. ltn. Pranas Hiksa, kuris turėjo skraidyti į frontą, todėl neturėjo laiko Karo aviacijos mokyklos mokinių mokyti. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją, buvo nutarta paspartinti lakūnų mokymą ir išleisti iš mokyklos baigusius tik teorinį kursą.

Rudenį Karo aviacijos mokykloje buvo tęsiami teoriniai užsiėmimai – būsimieji lakūnai mokėsi aerofotografijos, žvalgybos, bevielio telegrafo dalykus, studijavo artilerijos ir aviacijos teoriją, taip pat praktikavosi remontuojant aviacijos motorus, mokėsi fotografuoti. 1919 m. gruodžio 1 d. tobulinti rikiuotės įgūdžių, gilinti karybos disciplinų žinių bei išlaikyti baigiamuosius egzaminus Karo aviacijos mokyklos mokiniai buvo išsiųsti į Karo mokyklą, iš kurios grįžo gruodžio13 dieną. 1919 m. gruodžio 16 d. Juozas Kumpis – Karo aviacijos mokyklos 1-osios laidos mokinys – pagal pažymius trečiuoju numeriu baigė minėtą mokyklą, jam suteiktas inžinerijos leitenanto laipsnis ir tolimesnei tarnybai paskirtas į Aviacijos dalį.

Tarnyba aviacijos dalyje

Baigusiems Karo aviacijos mokyklą mokiniams dar reikėjo mokytis ne vien tik įvairių teorinių disciplinų, bet ir tobulinti skraidymo įgūdžius. Šiam tikslui 1920 m. pradžioje, patvirtinus naujus Aviacijos dalies etatus, buvo įkurtas Mokomasis būrys, jo vadu paskirtas vyr. ltn. P. Hiksa. Ltn. J. Kumpis, jau kaip lakūnas, savo tarnybą Aviacijos dalyje pradėjo Mokomajame būryje. 1920 m. sausio 7–25 d. tarnybos reikalais ltn. J. Kumpis buvo komandiruotas į kovų su bermontininkais nualintus gimtuosius Šiaulius. Trūkstant karininkų, 1920 m. sausio 18 d. ltn. J. Kumpis paskirtas Linksmadvario angaro ir aerodromo prižiūrėtoju. Mokomajame būryje ltn. J. Kumpį skraidyti mokė būrio vadas vyr. ltn. P. Hiksa (jis 1916–1917 m. mokėsi Peterburgo aviaskraidymo mokyklą Jungtinėje Karalystėje).

Vykdant struktūrines reformas 1920 m. balandžio 1 d. Mokomasis būrys buvo perorganizuojamas į I oro eskadrilę, jos vadu paskirtas vyr. ltn. P. Hiksa, o ltn. J. Kumpis kartu su kitais Karo aviacijos  mokyklos mokiniais paskirti naujai suformuotos eskadrilės mokiniais lakūnais. Užpildant eskadrilės  administracinius etatus, ltn. J. Kumpis balandžio 26 d. paskirtas eiti I oro eskadrilės adjutanto ir aerodromo komendanto pareigas. Po pavasario ir vasaros skraidymų su instruktoriais vyr. ltn. P. Hiksa ir vyr. ltn. Otu Ranu (Otto Rahn) įgijęs pakankamai žinių ir praktinių įgūdžių ltn. J. Kumpis 1920 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirtas eiti karo lakūno pareigas į I oro eskadrilę. Aviacijos dalyje ypač trūko lakūnų, todėl mokiniai lakūnai vos pramokę skraidyti buvo skiriami į karo lakūno pareigas ir vykdė kovinius skrydžius į frontą. Eskadrilės vadui išvykus, devyniolikmetis ltn. J. Kumpis rugsėjo 25–30 d. laikinai ėjo Oro eskadrilės vado pareigas.

Kulkų suvarpytais sparnais iš fronto

1920 m. liepos mėnesį viename iš Karo aviacijos įsakymų rašoma, kad nuo priėmimo į Aviacijos dalį ltn. J. Kumpis atliko 126 skrydžius, ore išbuvo 10 val. 50 minučių. Turėdamas tokį minimalų lakūno stažą, 1920 m. rugpjūčio 29 d. jis išskrido į savo pirmąjį iš devynių kovinių skrydžių į frontą išžvalgyti Vilniaus apylinkių.

1920 m. rugpjūčio 31 d. skrisdamas kartu su žvalgu ltn. Juozu Pranckevičiumi bombardavo ir apšaudė lenkų pėstininkų ir raitelių dalinius bei gurguolę Suvalkų-Seinų-Augustavo rajone.

1920 m. rugsėjo 3 d. esant ypatingai prastoms oro sąlygoms dalyvavo Lietuvos kariuomenės puolime Suvalkų kryptimi ir subombardavo į šiaurę nuo Suvalkų įsitvirtinusią artilerijos bateriją. Grįždami po skrydžio atgal į Kauną su ltn. J. Pranckevičium aptiko į šiaurės vakarus nuo Suvalkų judančią lenkų kariškių gurguolę, kurią atakavo bombomis ir kulkosvaidžiais. Per vieną iš šių skrydžių į lenkų frontą ltn. J. Kumpio kovos draugas žvalgas ltn. J. Pranckevičius buvo sužeistas į ranką. Apie sužeidimą ltn. J. Pranckevičius rašė: „Tik nei iš šio, nei iš to čiaukšt… ir mano ranka, kuri ant buožės gulėjo, it kieno nors su lazdele nustumta, nukrito. Žiūriu, kulkosvaidžio buožė įskelta. Gniaužiu ranką, nieko, linksta, tik sąnariuose truputį skauda.“ Lietuvos kariuomenės puolimui užstrigus rugsėjo 7 d. vieno iš žvalgybinio skrydžio metu kartu su žvalgu ltn. J. Kumpis apšaudė apkasuose įsitvirtinusius lenkus. Rugsėjo 25 d. ltn. J. Kumpis ir ltn. Juozas Šabanavičius, žvalgydamiesi tarp Kapčiamiesčio ir Alytaus, prie Beržiūnų km. aptiko ir apšaudė apie 100 vežimų lenkų kariuomenės koloną. Per tarnybą aviacijoje ltn. Juozas Kumpis atliko 165 skrydžius, ore išbuvo 46 val. 32 minučių. Į lenkų frontą skrido 9 kartus.

Apdovanojimas Vyčio kryžiumi

Atlikti pavojingi skrydžiai ir parodyta drąsa neliko nepastebėti. 1920 metų rugsėjo 13 dieną Aviacijos dalies vadas karo lakūnas gen. ltn. Juozas Kraucevičius kreipėsi į Generalinio štabo

viršininką su tokiu pareiškimu: „Lakūnai leitenantas Juozas Kumpis, Jurgis Dobkevičius, taipgi oro žvalgas leitenantas Juozas Pranckevičius nuo pat pradžios paskyrimo manęs Aviacijos vadu atsižymėjo uolumu lavinime savęs aviacijos moksluose, ypatingai pasiekime pilotažo mokslų, stengdamiesi, kaip galima greičiau patekti į skaičių Tėvynės gynėjų ir savo karo tarnyba atnešti mūsų armijai kaip galima daugiau naudos. Ir iš tikro, kaip tik ištiko reikalas karinės pagalbos mūsų kariuomenei, išvardyti karininkai parodė savo ištvermę darbuose. Šių metų rugsėjo 3 dieną gautas buvo įsakymas apšaudyti priešininką Suvalkuose ir Augustave iš kulkosvaidžių ir bombomis.

Neatsižvelgiant į tai, kad visi išvardyti lakūnai praeitą dieną atliko svarbią ir ilgą oro žvalgybą. Šiame atsitikime jie, pilnai suprasdami užduoties atsakomingumą, patys pasisiūlė išpildyti šią užduotį ir atliko tą, parodę savo ypatingą drąsą. Nežiūrėdami į sunkias lėkimui atmosferos sąlygas (vėjas, lietus), jie pasiekė nurodytus užduotyje punktus, nusileido iki 400–300 metrų ir apsvaidė priešą bombomis.

Priešas, matydamas kasdieninius mūsų lakūnų apsilankymus, buvo pasirengęs tuokart sutikti žemai nusileidusius aparatus ir smarkiausiai apšaudė iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Į aparatus kliuvo daug kulipkų, ne vienoje vietoje jau pramušė orlaivius, žvalgą leitenantą Pranckevičių sužeidė rankon, bet tas viskas nesustabdė narsių lakūnų. Jie leidosi vis žemyn ir vis smarkiau šaudė į priešą iš kulkosvaidžių, mėtė bombas, kol galutinai priešą demoralizavo visose apšaudytose dalyse.

Kada po užduoties išpildymo lakūnai grįžo aerodroman, tai pasirodė, kad aparate leitenanto Kumpio yra 8 skylės, pramuštas fiuzeliažas, sparnai, sumušta kulkosvaidžio buožė. Aparate leitenanto Dobkevičiaus 6 skylės, yra sugadintų svarbiausių aparato dalių.

Į išvardytus lakūnus tokie aparatų sugadinimai padarė įspūdį, patraukiantį prie naujų karžygiškų darbų. Jie tuoj sutaisė savo aparatus ir rytojuje vėl buvo pasirengę lėkti.

Toks nenuilstamas darbštumas, toks puikus karinis pasielgimas priverčia mane prašyti apdovanoti minėtus karininkus sulig užsitarnavimo.

Prašau Tamstos tarpininkavimo dėl lakūnų paaukštinimo leitenantų Juozo Kumpio, Jurgio Dobkevičiaus ir oro žvalgo leitenanto Juozo Pranckevičiaus į vyresniuosius leitenantus už pasižymėjimą mūšyje.“

Tačiau kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas nesutiko su tokiu siūlymu, 1920 metų rugsėjo 22 d. rezoliucija: „Nesutinku, kol nebus išdirbtos karininkų tarnybos ėjimo taisyklės. Galima duoti kryžių, o ne laipsnį.“

1920 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis įsakymu už pasižymėjimą mūšiuose su priešu 1-ojo laipsnio Vyties kryžiumi su kardais (Nr. 947) apdovanojo aviacijos ltn. Juozą Kumpį. Tai buvo vienintelis besikuriančios Lietuvos kariuomenės apdovanojimas, įteikiamas tik už reikšmingus pasižymėjimus mūšiuose.

Vis dėlto garbingai užtarnauto apdovanojimo nespėta įteikti. 1932 m. vasario 3 d. ltn. J. Kumpio tėvas Aleksas Kumpis kreipėsi į ordinų kanclerį su prašymu gauti žuvusiam sūnui taip ir neįteikto Vyčio kryžiaus. 1932 m. balandžio 29 d. buvo išduota laikinasis liudijimas ir Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinas.

Lemtingas skrydis į frontą

1920 m. spalio 3 d. Lenkų kariuomenė prie Varėnos užgrobė Lietuvos kariuomenės šarvuotąjį traukinį Gediminas. Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas Aviacijos daliai (nuo rugsėjo 22 d. pervadintai Oro laivynu – aut. past.) įsakė surasti traukinį ir subombarduoti, kad juo nepasinaudotų priešininkai. Oro laivyno vado gen. ltn. J. Kraucevičiaus įsakymu užduotį pavesta atlikti šešių lėktuvų eskadrilei.

Plk. ltn. L. Peseckas prisimena kaip bombardavimo metu buvo numuštas ltn. J. Kumpio lėktuvas: „Viršum Varėnos geležinkelio stoties Juozas Kumpis su LVG C. VI (Borto Nr. 9090) nusileido žemiau negu kiti – jis stengėsi sudaryti sąlygas žvalgui J. Pranckevičiui kuo geriau pataikyti į vagonus su karine važna. Judviejų bombos pataikė į svarbų lenkų vagoną – jis sprogo ir uždegė dar keturis gretimus… Tačiau tuo pačiu metu kulkosvaidžių serijos iš žemės persiuvo ir LVG. Dvi kulkos pataikė į piloto Juozo Kumpio galvą viršum ausies. Jis čia pat prarado sąmonę, ranka paleido vairalazdę. Lėktuvas ėmė kraipytis ir nelygiai skristi.“

Iš lenkų nelaisvės grįžęs ltn. J. Pranckevičius apie paskutinį skrydį su ltn. J. Kumpiu pasakojo ltn. Antanui Stašaičiui, kuris tą pasakojimą vėliau perteikė: „Bepuolant Varėną staiga jis pajuto, kad lėktuvas nenormaliai pradėjo svyrinėti. Pranckevičius atsisuko į pilotą ir pamatė, kad leit. Kumpis gulėjo susmukęs sėdynėj su bejėgiškai atremta į lėktuvo kraštą galva. Kraujas ir peleninis sąmonės nustojusio lėktuvo draugo veidas viską pasakė pirmą akimirką. LVG be valdančios rankos kiekvieną sekančią minutę grėsė įeiti suktukan. Žvalgas griebė už vairų, kad bent kiek arčiau žemės sveikiems nuplaniruoti. (Derėtų patikslinti, kad lėktuve nebuvo galutinai įrengti antrieji vairai, buvo tik lizdas vairalazdei įstatyti, žvalgas ltn. J. Pranckevičius, pagriebęs raketinį pistoletą, įkišo jo vamzdį į vairalazdės lizdą ir taip jį valdydamas, sumažino lėktuvo greitį, bei koregavo skridimo kryptį – aut. past.) Jis pats nemokėjo lėktuvo tupdyti, mažai buvo ir tiesiai skridęs.<…>

– Ėjau žemyn – pasakojo Pranckevičius. – Pamačiau lygesnę vietą – geležinkelio liniją. Pasukau ten. Prie žemės patraukiau ir staiga mes atsimušėm į žemę. Nustojau sąmonės ir ją atgavau, kaip aplink stovėjo lenkai.“

Lėktuvas nukrito prie žibalo krautuvės. Tūpimo metu nuo smūgio ltn. J. Kumpiui buvo su- laužyta krūtinė, smarkiai sutrenktas visas kūnas. Sunkiai sužeistas ltn. J. Kumpis ir žvalgas ltn. J. Pranckevičius pateko į lenkų nelaisvę. 1920 m. spalio 10 d. nuo patirtų sunkių traumų taip ir neatgavęs sąmonės ltn. Juozas Kumpis mirė Varėnos ligoninėje. Spalio 13 d. pasiekęs fronto liniją su lenkais, Karo aviacijos viršininko adjutantas ltn. Simas Stanaitis atsiėmė ltn. J. Kumpio palaikus. Fronto barą saugoję Lietuvos kareiviai atvedė aviacijos adjutantą ltn. S. Stanaitį prie keturkampės iš eglinių lentų sukaltos dėžės. Atidarius dangtį, ltn. S. Stanaitis pamatė mirusį savo kovos draugą, paguldytą su vienais apatiniais, jam ties dešiniąja ausimi kulkų kliudymo žymės, o ant krūtinės padėta 5 pfenigų moneta. Taip siekta pasijuokti iš Lietuvos aviacijos dalies – tarsi joje skraido tik samdyti vokiečių lakūnai, o savo išugdytų lakūnų Lietuva neturi. Žuvęs lakūnas ltn. Juozas Kumpis buvo pašarvotas Kaune, Aleksoto aerodrome angare,

laikantis aviatorių laidotuvėms būdingų tradicijų. Giminaičių prašymu ltn. J. Kumpis buvo palaidotas Šiauliuose, Šiaulių miesto senosiose kapinėse. Į gimtąjį miestą ltn. J. Kumpio palaikus palydėjo ltn. Genrikas Bezumavičius ir ltn. L. Peseckas. Žuvusiojo spalio 14 d. Šiaulių geležinkelio stotyje laukė tūkstantinė minia, gedulinga procesija nusitęsusi kelis kilometrus. Lakūną į kapus palydėjo iš Kauno atskridę keli Karo aviacijos lėktuvai su juodomis vėliavomis ant sparnų. Lemtingo skrydžio metu su ltn. j. Kumpiu skridusį ltn. J. Pranckevičių lenkai iš nelaisvės paleido 1921 m. balandžio 12 dieną. Būdamas priešo nelaisvėje dėl sunkių gyvenimo sąlygų ltn. J. Pranckevičius susirgo džiova ir grįžęs į Lietuvą 1926 m. kovo 25 d. nuo jos mirė eidamas Mokomosios eskadrilės vado pareigas.

Atminimas

1930 m. spalio 4 d. į Karių savanorių komisiją kreipėsi ltn. J. Kumpio tėvas Aleksas Kumpis su prašymu „kovose su Lietuvos priešais“ žuvusį sūnų apdovanoti Savanorio medaliu. 1934 m. spalio 14 d. Nepriklausomybės kovose žuvusį ltn. J. Kumpį Karių savanorių komisija pripažino Lietuvos kariuomenės savanoriu ir apdovanojo Savanorio kūrėjo medaliu (Nr. 5723). 1934 m. birželio 7 d. Kauno miesto tarybos nutarimu Nr. 726 J. Kumpio vardu pavadinta gatvė Kaune, Aleksote. Sovietinės okupacijos metais gatvė pervadinta Valerijaus Čkalovo vardu, o 1990 m. rugpjūčio 16 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 246 jai grąžintas J. Kumpio vardas. Taip pat Juozo Kumpio vardu pavadinta gatvė Zokniuose greta Šiaulių oro uosto. 1938 m. Karo muziejuje atidarytoje kriptoje, skirtoje žuvusiems kariams, įrašytas ltn. Juozas Kumpis. 2000 m. lapkričio 17 d. atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale atidengta atminimo lenta (architektas Algimantas Mikėnas). 1995 m. Vilius Užtupas išleido miniatiūrinę knygelę iš serijos apie Lietuvos lakūnus, skirtą karo lakūnui Juozui Kumpiui. Garsus filatelistas Gediminas Karpavičius 1999 m. kovo 12 d. išleido proginį voką, skirtą ltn. J. Kumpiui.

Ištrauka iš VšĮ „Plieno sparnai“ spaudai rengiamos knygos „Propelerių kryžiai“

Nuotraukos ir iliustracijos iš Lietuvos aviacijos muziejaus, Mindaugo Sereičiko kolekcijos, Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvų