Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido knygą „Sibiro madona“, sudarytą autentiškų tremtinių liudijimų pagrindu (sudarytoja – Birutė Panumienė). Per vienos nedidelės tremties vietos – miško kirtimo punkto Korbiko (Krasnojarsko kr.) – prizmę atspindima daugumos ištremtų ir įkalintų Lietuvos žmonių jausena.
Tai knyga apie stiprią tikėjimo reikšmę, ištveriant ištikusią tragediją – prievartinį atskyrimą nuo tėvynės. Politinio kalinio Jono Maldučio 1955 m. išdrožta Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kaip bendras paminklas visoms tremties ir kalinimo aukoms, buvo vienintelė tokia visame Sibire.
2010 m. skulptūra pargabenta į Lietuvą ir po sudėtingo atnaujinimo 2018 m. sausio 13 d. pašventinta Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje. Tų pačių metų rugsėjo 22 d. ją pagerbė popiežius Pranciškus.
Pateikiamos kelias knygos ištraukos:
Iš skulptoriaus brolio, tremtinio Juozo Maldučio atsiminimų:
„Jonas iš pradžių buvo kalinamas Archangelsko srityje. Ten buvo žiauru. Jis kalėjo ne su politiniais, o su kriminaliniais. Buvo jau atsisveikinimo laišką parašęs. Bet 1950-aisiais jį perkėlė į Irkutsko sritį, į Vichorevką. <…>
…Moterys pradėjo prašyti, kad Jonas išdrožtų Mariją. Jos paveiksliuką kažkas turėjo maldaknygėje.
Julius Lukys parvilko traktoriumi iš miško storą pušį. Reikėjo instrumentų, nebuvo nieko, tiktai kirvis. Kažkokius įrankius jam padarė netoliese gyvenęs kalvis Juozas Katilevas.
Jonas Mariją dirbo ne viešai – užsidarydavo, kad žmonės aplink nevaikščiotų ir netrukdytų, sakė: „Jeigu dirbi, tai visos kitos mintys turi dingti.“
Išdrožė Mariją ir pastatė Korbiko kapinaitėse. Paminklas ne kam nors vienam, bet visiems ten palaidotiems, visiems tremtiniams.“
Iš 1941 metų tremtinio, skulptūros pargabenimo rengėjo ir vykdytojo Rimvydo Racėno teksto:
„Skulptūra nebuvo antkapinis paminklas. Tai labai aukšto meninio lygio, didelio švento įtaigumo, malonios veido išraiškos Madonos statula, išdrožta su tokia meile ir taip krupščiai, kad buvo matyti net raukšlelės ant rankų. Tai tikėjimo ir vilties, Tėvynės ilgesio ir lietuviškų papročių saugojimo simbolis, globos ir užtarimo prašančių vargšų tremtinių paguoda. <…>
Daugelis tremtinių, kurių artimieji mirė Sibire, niekada neras jų kapų. Net nesužinos, kokioje pievoje, o gal šiukšlyne, jie užkasti. Šis paminklas yra vienintelis autentiškas jų skausmo liudininkas. Kenotafas be vardų…
2018 m. rugsėjo 22 d. popiežius Pranciškus apsilankymo Lietuvoje metu lankėsi Vilniaus arkikatedroje. Tremtinių koplyčioje pagerbdamas Švč. Mergelę Mariją, kurios įvaizdį čia sukuria iš Sibiro pargabenta skulptūra, padėdamas prie jos gėlių, pasimelsdamas ir paliesdamas ją, pagerbė visų nuo sovietų okupacijos nukentėjusiųjų kančias ir priminė pasauliui, kad žmonija turi mokytis iš klaidų ir eiti į priekį jų nekartodama.“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Susiję straipsniai:
- Seimo nariai išreiškė susirūpinimą dėl ketinimų naikinti 3 lituanistinius institutus, VLKK ir LGGRTC
- Grįžulo Ratai – nekaltai ištremtų artimųjų, niekada nepažintų Sibiro vaikų amžinieji namai
- Signatarų namuose bus pristatyta V. Budvyčio knyga apie Joną Basanavičių
- Bus pristatyta prieš 100 metų išleista knyga „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“
- Bus pristatyta kario E. Kuckailio knyga „Partizano žiedas“
- Bus pristatyta tremtinio R.Racėno knyga „Į mielą šalį Lietuvą“
- Knygą pristatęs psichologas P.Rakštikas: gyvename, ar tik imituojam gyvenimą?
- Bus pristatyta Gedimino Kajėno knyga „33 portretai: pokalbiai su menininkais“
- Kaune buvo pristatyta knyga „Portretas: Juozas ir Jadvyga Tūbeliai“
- Palūšėje pristatyta bendruomenės išleista knyga „Palūšė drobėje ir žody“
- Bus pristatyta nauja V. Plečkaičio knyga apie laisvės troškimą ir komunizmo grimasas
- F. Ostaseskio knyga „Penki kvietimai“: jautriai apie mirties prigimtį ir prasmingą gyvenimą
- Pirmojo Prezidento ir Prezidento institucijos 100-mečiui – solidi knyga „Prezidento rūmai Kaune“
- Bus pristatyta knyga „Juozo Tūbelio laikai“
- R. Čekutis. LGGRTC puolimo gijos driekiasi ir iš užatlantės
- Kaip išrinkti tinkamiausią knygą mažam vaikui?
- Belgijoje pristatyta knyga apie Lietuvą ir jos kultūrą
- Bus pristatoma lietuvių kalba išleista knyga „Joga Vasišta“
- Pristatyta V.Juknaitės ir A.Baltėno knyga „Kad pamatytų šitą pasaulį…“
- Poeto Gintaro Bleizgio kūrybos vakaras su nauja knyga
- A. Adamkovičiaus knyga „Germanavičiai, Zorka (Sinicai), apylinkės (iki 1939 m.)“
- 75-metį švenčiančio R. Granausko dovana skaitytojams – knyga „Trečias gyvenimas“
- Vilniaus A. Mickevičiaus bibliotekoje bus pristatyta knyga vaikams „Mano sesė ir aš“
- Knyga – vertybė, o ne popierius
- O. Voverienė. Mokslotyrininkas dr. Algimantas Jakimavičius ir jo bičiulių knyga apie jį
- 75-ąjį gimtadienį švenčiantis signataras R. Gudaitis Seime pristatys savo naują knygą
- V. Terleckas. Knyga apie vimdančią istoriją, išvietes, okupacijos naudą ir kitką
- Kūrybiškai siautėjantis D.Čepukas pristatė naujausią savo knygą (nuotraukos)
- Utenos kraštotyros muziejuje pristatyta nauja B.Juodzevičiaus knyga apie partizanus
- Maskvoje išleista knyga apie mitų, legendų, mįslių ir paslapčių pilną Vilniaus miestą
KAIP MUS į SIBIRĄ VEŽĖ? Man tada buvo tiktai pustrečių metukų. Tad pasakosiu tai ką pasakojo MAMYTĖ ir tremtiniai – paaugliai. Vyrų mūsų traukinyje nebuvo. Vienas kitas paauglys.
Šis trėmimas sutapo su 41-jų karo pradžia! Tad priešinga kryptimi į frontą buvo gabenami kariniai traukiniai su karine amunicija ir technika. Suprantama, visas SOVIETINĖS valstybės dėmesys buvo nukreiptas ne tremtinių ”gerovei” užtikrinti, bet, kaip greičiau į frontą praleisti traukinius.
Todėl traukiniai su tremtiniais, dažniausiai stovėdavo atsarginiuose keliuose.
Suprantama ir tai, kad tuo metu, niekas į tremtinius, su klykiančiomis, iš nevilties, moterimis, maldaujančiomis atidaryti TREMTINIŲ vagonų vartus, niekas nekreipdavo dėmesio!
Iš traukinio neišleisdavo, ir važiuojant per miestus. Sustodavo tiktai laukuose išmesti iš vagono lavonėlius,
Moterys pastebėjo, kad vienus lavonėlius “sanitarai” su maišais, nešdavo į traukinio priekį, kur garvežyje lavonėlius sudegindavo, kitus lavonėlis, – numesdavo į pakraštį!
Kelionės metu, niekas mūsų nei maitino, nei vandeniu stengėsi pamaloninti. Ir taip truko tris mėnesius, kol mus atgabeno į paskutinę stori – BIJSKĄ!
TAI buvo SODOMĄ IR GOMORA! Ją aš regiu iki šio laiko!
Be maisto, be vandens, plyname lauke! Moterys verkia, vaikai ir kūdikiai klykia! Nei maisto, nei higienos priemonių?! Pradžioje “Pirkliai” paėmė su didesniais vaikais, o pabaigoje jau ir MAMYTĘ su mumis.
Galiausiai mus nuvežė už 300 kilometrų į Ongudajaus rajono TABATOJŲ, kur laikinai, iki pirmųjų
šalčių, piemens namuke, sugrūdo net kelias šeimas. Ten mes sutikome ir pirmąją tremties žiemą.
. .
Kažkurioje Svobodos laidoje tai buvo tiesiai pavadinta vergų gabenimu neapmokamam darbui. Sovietų, darbo klasės valdomoje šalyje kelis dešimtmečius naudotas vergų darbas.
Gerbiama Žemyna! 41-jų tremtis nieko bendro neturėjo su vergija! TAI BUVO GENOCIDAS!
Pirmąją tremties žiema mes negavome nei gabaliuką duonos. Niekas mus neatėjo net patikrinti, ar esame?!
Mūsų namuke, pirmąją žiema, prie mano akių, vienas po kito, mirė net du Kalvaitienės mažiliai!
42-jų pavasary, mūsų baraką, atėjo du KGB-istai, neva vežti mus į RUSIJAI DRAUGIŠKĄ KANADĄ!
Kgbistas paklausė MAMYTĖS – eto vsė vaši? (Ar tai visi jūsų?) Mamytė atsakė – VSĖ VAŠI! Jie pamatė mus TRYS jau MERDINČIUS, paskubėjo išbėgti namuko, kad netektų su mumis vėliau tampytis! Taip mes buvome išgelbėti nuo LAPTEVŲ JŪROS SIAUBO!
Mat, tą pavasary, šeimos, kurių vaikai ATLAIKĖ pirmąją tremties žiemą ir net nesusirgo, buvo vėl pakrautos į mašinas, o vėliau ir į baržas, ir nugabentos prie LAPTEVŲ jūros, iš kur jau tikrai negrįš niekada! PIRMOJI TREMTIS LIUDIJO, KAD TAI BUVO NE TREMTIS BET – TIKRASIS GENOCIDAS!!!
O SKELBTA KANADA – TAI JAUKAS, KAD TREMTINISI NESTRESUOTU ir NEPANYKUOTŲ!
Nežinau, ar iš nežinojimo, ar sąmoningai laidoje kalbėjo tik ta tema – vergų išnaudojimą darbams nežmoniškomis sąlygomis.
Senelio sesuo buvo viena išvežta (jos vyras ir sūnus buvo vietoje ,,sutvarkyti”), atsidūrė Kazachstane. Jie buvo paskirstyti stepėje po vieną būdelėse, kuriose miegant net normaliai išsitiesti nebuvo įmanoma, o naktimis kankino šaltis, o būdelės sienas draskė ir lojo, stūgavo šakalai. Nežinau, ar stepės periodu jie ką nors dirbo, ar tik tūnoti būdelėse buvo priversti. Kartkartėmis prieidavo kazachas ir siūlydavosi ją išgelbėti, jei taps jo žmona. Neįsivaizduoju tokio valios stiprumo – ji kas kartą atsisakydavo. Kai atbuvo būdelėje, kiek jai skirta, buvo perkelti į gyvenvietę ir ten jau dirbo.