A. Guogis. A.V. Rakšnys. Ar Lietuvoje yra sąlygos Naujajam viešajam valdymui?

Pasaulinė COVID-19 pandemija 2020-2021 metais parodė gyventojų susitelkimo ir altruizmo pavyzdžius, kai dažnas viešojo sektoriaus darbuotojas suaktyvino savo veiklą, tapo atsakingesnis ir darbštesnis, o asmeninio požiūrio į darbą ir aplinką motyvai suvaidino didelį vaidmenį. Dažnu atveju viešojo sektoriaus darbuotojams į pagalbą atėję savanoriai, ypač – sveikatos apsaugoje, padarė esminius pokyčius, patirdami didžiulį krūvį prižiūrint sergančiuosius ir jiems visokeriopai padedant, bei nesitikėdami jokio materialaus atlyginimo. Taip gerosios praktikos pavyzdžiu Lietuvoje gali būti pilietinė savigynos organizacija – Lietuvos Šaulių sąjunga. Atsakant į pandemiją aktyviai dalyvavo ne tik sveikatos, bet ir švietimo bei socialinės apsaugos, ypač – socialines paslaugas teikiantys darbuotojai. Tačiau ir privataus bei nevyriausybinio sektoriaus darbuotojai, žemės ūkio, IT specialistai, komunalinių paslaugų, prekybos bei transporto darbuotojai, parodė ypatingą susitelkimą ir mobilizaciją. Pandemijos metu buvo ir priešingų, neigiamų, egoizmu, nesupratimu ir neprisitaikymu paremtų pavyzdžių, taip pat – ir iš vadovų pusės, bet bendros visuomeninio gyvenimo ir susitelkimo tendencijos leidžia galvoti apie gyvenimo ir veiklų “perkrovimą” – kas sudaro palankesnes sąlygas Naujojo viešojo valdymo įgyvendinimui, negu jo atmetimui.

Gyventojų telkimo požiūriu pasaulyje puikiais pavyzdžiais yra užkrečiantys jaunimo atstovų veiksmai ir pasisakymai aplinkosaugos tematika, iš kurių žinomiausias yra Gretos Tiunberg (Greta Thunberg) iš Švedijos pavyzdys. Centrinės ir Rytų Europos šalyse puikiai veikia atskiri žurnalistai, mobilizuodami gyventojus pilietinėms akcijoms, nukreiptoms į viešojo sektoriaus darbo gerinimą Lietuvoje, Bulgarijoje, Slovakijoje ir kitur. Lietuvos viešajame gyvenime žinomiausi yra įvairūs žurnalisto Andriaus Tapino veiksmai ir nepriklausomos televizijos „Laisvės TV“  laidos, kurios dažniausiai yra nukreiptos į demokratijos stiprinimą, pilietiškumo ugdymą, politikų žodžių ir veiksmų neatitikimą, įvairių kitų negerovių ir atsilikimo išgyvendinimą. Vertinant aiškiau ir paprasčiau, Naujojo viešojo valdymo įgyvendintojai turi būti  kreipiami į tokį viešųjų paslaugų teikimą, kad paslaugų teikėjai pasižymėtų optimizmu, empatija, geranoriškumu, pasitiktiniu ir preventyviniu elgesiu, kuris būtų malonus paslaugų gavėjui ir gerintų, o ne blogintų jo psichologinę savijautą. A. Tapino iniciatyva  „Laikykitės medikai“, mobilizavusi tūkstančius žmonių COVID-19 kontekste, atskleidžia, kad piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos gali veiksmingai sąveikauti su viešojo sektoriaus institucijomis ir įsitraukti į viešųjų paslaugų bendrateikimą ir bendrakūrimą net ir tokiose valstybėse kaip Lietuva, kuriai nėra būdinga stipri dalyvavimo ir įsitraukimo kultūra, lyginant, pavyzdžiui, su Skandinavijos valstybėmis. Taip pat paslaugų teikėjai jaustų atsakomybę ne tik už patį paslaugų procesą, bet ir galutinius jo rezultatus. Faktiškai viešojo sektoriaus paslaugas tai pakeltų į palygintinas su privataus sektoriaus teikiamomis paslaugomis, kai yra stengiamasi dėl kliento.

Tai būtų tikroji realioji visuomeninė viešojo sektoriaus tarnystė žmonėms, o ne biurokratinė našta ir biurokratiniai sunkumai bei kliūtys, kurios kelia pasipiktinimą ir nusiskundimus. Ypatingą reikšmę Naujasis viešasis valdymas įgauna dėl savo socialinės ir humanitarinės vertės kūrimo, kuri turi išliekamąjį pobūdį ne tik dėl inovatyvaus ir multidimensinio vystymosi, bet ir dėl atitinkamos kultūros, istorinio „priklausomybės nuo tako“ būdu susiformavimo visuomenėje ir organizacijose. Kad neliktų visa tai tik teoriniame lygmenyje, galima pateikti Lietuvai kai kuriuos konkretesnius Naujojo viešojo valdymo įgyvendinimo  pasiūlymus tose srityse, kurios yra ypač jautrios vertybiniu požiūriu, yra artimos gyventojams, t.y. savivaldoje ir socialinėje politikoje. Siūlymai būtų tokie:

1) Atkreipti dėmesį į Naujojo viešojo valdymo (Gerojo valdymo) metodus, kurie orientuoja visuomenę ne tiek į didesnę ekonomizaciją ir kiekybinių rodiklių naudojimą, o kiek į socialiai jautresnius kokybinius rodiklius, atvirumą, skaidrumą, pilietiškumą, pliuralizmą, korupcijos nebuvimą, aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą, socialinę kokybę, socialinę atsakomybę ir socialinio teisingumo klausimus.

2) Iš kiekybinių rodiklių vertėtų išskirti socialinės reintegracijos rodiklius, kurie atspindėtų grįžusių į normalų gyvenimą marginalinių grupių atstovų procentą. Taigi siūlome sukurti savotišką socialinės reintegracijos rodiklių bazę. Matuojant socialinės reintegracijos lygį, būtų galima įvertinti ir valstybės socialinių institucijų veiklos efektyvumą, o taip pat – jų bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis ir privačiomis organizacijomis rezultatą. Socialinę reintegraciją naujojo viešojo valdymo kontekste būtų galima skatinti skiriant didesnę paramą socialiniams verslams, kaip, pavyzdžiui, salotų baras „Mano Guru“, kurie stengiasi reintegruoti asmenis į darbo rinką, turėjusius problemų su narkotinėmis medžiagomis.

3) Naudoti konkrečius administravimo metodus, tokius kaip „benchmarkingą“, t.y. „sugretinimo“ metodą, kai yra lyginamos organizacijos veiklos efektyvumo požiūriu, ir atsiliekančios organizacijos lygiuojasi ir mokosi iš toliau pažengusių organizacijų. Ypač „sugretinimo“ metodas administruojant ir tiriant socialinius procesus tiktų vykdyti decentralizuotų institucijų lygmeniu, t.y. – tarp savivaldybių. Tokiu kviestinu naudoti pavyzdžiu gali būti savivaldybių vertinimas Lietuvoje 2020 metais, kaip vienoje iš Europos Sąjungos šalių,  kurį pagal „Gerojo valdymo principų diegimo Lietuvoje“ projektą įgyvendino Europos Taryba ir Gerojo valdymo centras prie Europos Tarybos, Lietuvos Vidaus reikalų ministerija, Lietuvos savivaldybių asociacija ir VšĮ Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centras „Dainava“. Taip pat šio projekto metu buvo parengta Piliečių įtraukimo į savivaldybių sprendimų priėmimo procesus strategija.

4) Plačiau naudoti „piliečių“, kaip klientų pasitenkinimo viešosiomis paslaugomis tyrimus, taip pat „tyrimus dalyvaujant“ (collaborative research, participatory research), kurie realiai didina socialinę įtrauktį, kai tiriamieji (pvz., marginalinių grupių atstovai – pagal išbandytą Brazilijos tyrėjo Paulu Freire (Paulo Freire) metodiką Rio-de-Žaneiro lūšnynuose) supranta ir žino, kad yra tiriami, ir kartu su tyrėjais ieško išeičių iš susidariusių keblių, krizinių situacijų, pvz., atsisakant kenksmingų įpročių, įsidarbinant, pradedant mokytis ar dalyvaujant nevyriausybinių organizacijų veikloje. Piliečių pasitenkinimo viešosiomis paslaugomis matavimas, gali būti tiesiogiai susietas su piliečių grįžtamuoju ryšiu ir su konkrečios viešojo sektoriaus istaigos vadovo/vadovų atlyginimais, kontraktų pratęsimo galimybėmis. Tai veiksmingai yra įgyvendinusi Naujoji Zelandija.

5) Pergalvoti socialinės apsaugos sistemos struktūros klausimus pagal viešos-privačios partnerystės metodą. Taip, pvz., socialinio draudimo srityje galima būtų pagalvoti ne vien apie valstybinį socialinio draudimą pagal einamųjų įmokų-išmokų ar privačių pensijų fondų principą, bet ir valstybinių kaupiamųjų fondų sukūrimo galimybę. Jeigu visuomenėje mažiau pasitikima  valstybine einamųjų įmokų-išmokų sistema (Sodra) ar privačiais fondais, tai tada, kaip patikimumo ir efektyvumo garantija, galėtų tapti tarpinė būklė – valstybinių kaupiamųjų fondų sukūrimas (kaip, pvz., Norvegijoje), kuriuos valstybė tik administruotų, o diversifikuotos investicijos būtų daromos privačioje rinkoje.

6) Įteisinti laimės indekso skaičiavimą, kaip pagrindinį žmonių gyvenimo kokybės matą.

Vien tik ekonominės raidos rodikliai, tokie kaip BVP ar infliacijos, neatspindi piliečių pasitenkinimo gyvenimu ir laimės pojūčio. „Bendras nacionalinės laimės“ indeksas apima gyvenimo standartus, sveikatą, švietimą, ekologinės sistemos įvairumą, kultūrinį gyvybiškumą bei įvairovę, gerą valdymą, bendruomenės jausmą ir psichologinę savijautą. Prasidėjusį globalų viešosios politikos persiorientavimą į naują gerovės valstybės sampratą, kurioje reikšmingą vietą vaidintų laimės siekimas ir laimingų žmonių skaičius visuomenėje,  reikėtų skatinti žiniasklaidoje ir švietimo įstaigose.

Autoriai yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto mokslininkai