Knygynų lentynas jau pasiekė „13 lietuvių liaudies pasakų apie raganas“ – tai pirmasis šalyje liaudies pasakų apie raganas rinkinys. Jis iliustruotas originaliomis dailininko Ojaro Mašidlausko iliustracijomis. Vaizdingoje knygoje visos pasakos pritaikytos šiuolaikiniams vaikams, sušvelninti kraupūs istorijų nutikimai. Išskirtinę knygą išleido leidykla „Maketonas“.
Pasak leidinio redaktorės Birutės Talandienės, klasikinėse lietuvių liaudies pasakų versijose drąsiai vaizduojami žiaurumai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl šiuolaikiniai tėvai kartais net neskatina vaikų domėtis lietuvių liaudies kūriniais. Redaktorės pagalba pasakų turinys pritaikytas dabartiniams vaikams – į siužeto vingius įpinta humoro gaida, o itin žiaurios scenos pakeistos subtilesnėmis, istorijų veikėjai savo tikslą pasiekia išmintimi, gerumu, atkaklumu ir be smurto. Rengiant rinkinį išlaikytas visų pasakų autentiškumas.
Leidinys iliustruotas dailininko O. Mašidlausko iliustracijomis, leidžiančiomis kitu žvilgsniu pažvelgti į raganos atvaizdą – šiuolaikišką, tačiau kartu įkūnijantį blogio jėgas. Kiekvienai pasakai sukurtose spalvingose ir intriguojančiose iliustracijose vaizduojama gėrio pergalė, mažieji skatinami susikurti savitą istorijos paveikslą.
Raganų tematika pasirinktina neatsitiktinai
Rinkinio įvadinėje dalyje pateikiamos mokslininko – etnografo Arūno Vaicekausko įžvalgos apie raganos kilmę, jos atsiradimą liaudies pasakų siužetuose ir aptariama, kokią įtaką vaikų auklėjimui turi jiems sekamos siaubo stebuklinės pasakos.
Anot A. Vaicekausko, viena pagrindinių „baisių“ pasakų apie raganas paskirčių būdavo mokyti vaikus apie tai, kad šalia laimės ir sėkmės žmogų visuomet lydi pavojai ir netektys. Tik sukrečiantys pavydžiai padėdavo susipažinti su tikru gyvenimu. Taip pat pasakos tapdavo pagalbine priemone, padedančia geriau perprasti ir atpažinti savo jausmus, prisitaikyti prie supančios aplinkos.
Raganos – mistinės būtybės, kurių įvaizdis iki pat šių dienų išlikęs nevienareikšmis ir spalvingas. Jos siejamos su kaimo žmonių senuoju tikėjimu ir stebuklinėmis pasakomis. Mūsų protėviai tikėdavo, kad senovėje raganos gyvendavo tarp žmonių ir nuo jų skirdavosi tik išskirtiniais savo gebėjimais. Jas senieji gyventojai atpažindavo tik tapę atsitiktiniais neįprastų įvykių liudininkais, o laikydamiesi tam tikrų draudimų arba patys griebdamiesi magijos – apsisaugodavo nuo kerų.
Tuo tarpu stebuklinių pasakų ragana išsiskirdavo savo nepatrauklia išvaizda ir priklausė žmogui nepavaldžiam laukinės gamtos pasauliui. Savyje ši būtybė nešė grėsmę – žmogus lengvai galėjo pražūti tiek laukinėje gamtoje, tiek nuo piktų raganos pinklių.
Mistinių tautinių motyvų pritaikymas šiandien – naujai atgimstantis paprotys. Pastebima vis daugiau liaudies bruožų žinomuose teatro, dailės, muzikos kūriniuose. Tradicinėse pasakose užkoduoti simboliai vis dar tebėra svarbūs ir sutinkami kasdienybėje.
Naująjį pasakų rinkinį sudaro 13-a lietuvių liaudies pasakų, tarp kurių ir pačios žinomiausios „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, „Auksaplaukis ir auksažvaigždė“, „Trys broliai“ bei kitos daugeliui nuo vaikystės puikiai pažįstamos pasakos. Knyga skirta vaikams nuo 7 metų ir visiems, norintiems pasinerti į stebuklingų istorijų pasaulį.
Leidinį galima įsigyti didžiuosiuose prekybos centruose, elektroniniuose knygynuose bei pasakų rinkinio leidėjo „Maketonas“ interneto parduotuvėje. Pandemijos metu išleista knyga jau susilaukė pirmųjų skaitytojų dėmesio.
kaip suprasti teiginį “išlaikytas visų pasakų autentiškumas” su pabrėžiamu visų (!) pasakų siužeto “sušvelninimu”? Tai gal reikia vieną kartą apsispręsti, ar toliau štampuoti pasakas apie Sindirelą, Rapuncelę, Snau-uaitę ir Arijielę, ar populiarinti autentiškus lietuviškus siužetus, be jokių ten išromijimų?
„Vaizdingoje knygoje visos pasakos pritaikytos šiuolaikiniams vaikams, sušvelninti kraupūs istorijų nutikimai.“ Vajetau, bet vaikai per TV kokius filmus mato? O nusikaltimų aprašymai žiniasklaidoje? „itin žiaurios scenos pakeistos subtilesnėmis, istorijų veikėjai savo tikslą pasiekia išmintimi, gerumu, atkaklumu ir be smurto“ Tokių perdirbų pasakų vertė, kaip ir glaistytų varškės sūrelių.
Dalis jaunimo skausmingai ieško prie ko prisišliejus, kad būtų glostomas per galvelę, apdovanojamas ir giriamas už ,,modernumą ir pažangumą”, kad nebūtų vieninteliais teisiais apsiskelbusiųjų bandos nuspirtas į atskirtį ir išjuoktas. Tokios kilmės ,,pažangumas”, kad ir kokiame amžiuje buvęs, buvo ir liks kolaboravimu su viską aplink trypiančia to meto
banda, naikinančia iš tiesų laisvą, nes savarankišką, su banda nederinamą mintį. Deja, ir ,,liberalams” paėmus vadžias į rankas.
Kad lietuvių pasakos atsilikėliškos, išsigimėliškos, kad jomis auginami pabaisos*, pačioje Nepriklausomybės pradžioje išgirdau. Jau tada nuo vaikų auklėjimo pradėjo naikinti mūsų savimonę, viską, kas su tapatybės pagrindais susiję. Išgirdau tą ,,autoritetingą” išvadą, eidama su savo radijuku pro Černiachovskio paminklą ir gaudžiau orą. Sustojau, žvalgiausi, ar dar kas nors tą stotį įjungęs, ar tą patį girdi, kaip tai supranta?.. Mano iš tarpukario atėjusi mokytoja dar mokykloje aiškino kitaip, mokė saugoti lietuvišką tautosaką. O per radiją kalbantis jaunikaitis keliais sakiniais viską sutriuškino? Vadinasi, Sąjūdis – klaida, nes, štai, žmogus iš Vakarų(!), nors ne tiesiai, bet beveik taip aiškino – būtina ryžtingai atsisakyti tautinio paveldo! Juk ,,negali meluoti” mokslininkas iš Amerikos!
Taikliausias propagandistų smūgis buvo tas, kad tai aiškino ,,žymus, pažangus, autoritetingas” **, berods, ,,JAV un-to mokslininkas”… Žinant mūsų palankumą Vakarams, o ypač JAV, jau tada buvo parengtas įv. ,,garsius un-tus baigusių” desantas, kurio paskirtis – mūsų moralinis triuškinimas, paklaidinimas. Užduotis – įtikinti, jog lietuvių viskas ne taip, jog viską daro ne taip, jog jie didžiausi pasaulio nevykėliai. (Kaip panašu į primityvią. bet veiksmingą kokio nors klasės ,,autoriteto” taktiką – išsityčioti, sugniuždyti ir priversti aklai jam paklusti).
Praėjo 30 m., ir vėl prisimintos tos ,,taikios, meilę nešančios” propagandos mašinos ,,tiesos”?
Pasakos ne šiaip per amžius išgyveno. Tai, kas nevertinga, nesaugoma. Psichologai paaiškins, jog tėvai ir jų sekamos pasakos skirtos ir vaiko fantaziją vystyti, ir supažindinti jį su pasauliu, kuriame gyvena, ir ne tik gyvenimo šventei paruošti, bet ir įspėti bei parengti tarpušvenčio netikėtumams, net ir neįsivaizduojamiems sunkumams. Žinoti, jog gyvenimo tikrovėje ne tik žiedai žydi ir bitutės dūzgia. Ar ne todėl Sąjūdžio rišamoji medžiaga buvo ne neapykanta, ne įniršis, ne įžeidinėjimai, o ypatingas dvasinis pakilimas? Ar ne todėl net ir po pergyvento Sausio, išvedamų sovietų pulkų kariams moterys dargi dovanų nešė – kažką jam, ar jo mamai? Ar ne tos ,,pabaisiškos” pasakos Sąjūdžio žmonių kartą būtent tokią užaugino? Ar ne todėl tada vienas kitam vis primindavome, jog esame kilnūs, todėl savo elgesiu neturime pamėgdžioti NKVDistų, KGBistų, – neturime teisės keršyti čia atsiųstiems kareivukams už tai, ką ne jie padarė?
———————————————–
* Ir sutapk tu man – šiandien LRT ,,Studija 50″ laidoje su Sąjūdžio laikų fotografu buvo pabrėžta apie to meto mūsų dvasią – jokio pykčio, juolab agresijos (o juk ne švęsti rinkosi – okupantą ir jo santvarką išprašyti lauk atėjo ir tikėjosi visko!). Visi malonūs, vieni kitiems paslaugūs; nežiūrint nerimo kirmino, visi susitelkę į tikslą, pakilios nuotaikos). Ir visus juos užaugino būtent lietuviškos pasakos, žaidimai, dainos 🙂
** Ir spėk tu man tokiu dar nesubrendusiu balsiuku kalbėdamas, tokiu visokiu patapti! 🙂 Bet juk per radiją veido nesimato 🙂