Daugelis mano, kad, lesindamas paukščius žiemą, juos gelbėja nuo šalčio ir mirties. Tai tik dalis tiesos. Pirmiausia, reiktų nepradėti lesinti per anksti. Daroma klaida pradėjus zyles, genius, bukučius lesinti dar net nepasirodžius pirmajam sniegui bei rimtoms šalnoms. Kita klaida – vandens paukščių – gulbių, ančių – lesinimas vandens telkiniuose.
Pradėdami lesinti anksčiau, žmonės daro meškos paslaugą mirguojantiems paukščiams. Jie turėtų išskristi į pietinius kraštus, tačiau žmonės juos pripratina prie lesyklų, taip savotiškai iškreipia paukščių migraciją. Paukščius reikėtų pradėti lesinti tik tada, kai pradeda spausti šaltukas – tuomet bus pasilikę tik tie paukščiai, kurie įprastai žiemoja Lietuvoje. Paukščiai pripranta prie lesyklos vietos. Kai labai šąla, jie kitur nebeieško maisto. Jeigu nutrauki paukščių lesinimą, nepaberi lesalo kelias dienas, tie paukščiai gali žūti.
Kita klaida, kuri taip pat neretai kartojama – vandens paukščių – gulbių, ančių – lesinimas vandens telkiniuose. Gulbės pripranta prie maisto, tad niekur neskrenda ir joms atsiranda didelis pavojus prišalti. Tad gulbes, antis vandens telkiniuose lesinti griežtai draudžiama. Aplinkos ministerija rengia įstatymų keitimo pataisas, kuriose bus numatyta, kad ateityje lesinantieji laukinius vandens paukščius galės būti patraukti ir baudžiamojon atsakomybėn.
Būtina pažymėti, kad gali pasitaikyti atvejų, kai laukinių vandens paukščių lesinimas yra būtinas, o ypač tokiais atvejais, kai paukščiai būna jau sugrįžę po žiemos ir juos užklumpa netikėti šalčiai. Tada patys paukščiai nebepajėgia susirasti maisto, tai tokiu atveju Aplinkos ministerija išduoda atskirą nurodymą lesinti laukinius vandens paukščius. Apie tokį ministerijos sprendimą informuojamos atsakingos institucijos.
Kiekvienas žmogus galėtų įsirengti lesyklėlę ir padėti zylutėms, bukučiams, geniams ir kt. žiemą. Lesyklėlė nebūtinai privalo būti sudėtingos konstrukcijos ir brangi. Jau pagamintą ją galima įsigyti parduotuvėse. Lesyklą galima susimeistrauti ir patiems. Galima iš plastikinio butelio išpjauti kelias landas, paėmus keletą pieštukų ar medinių pagaliukų, pranerti juos per tas landas, kad paukščiai turėtų kur tupėti. Į butelio vidų priberti saulėgrąžų (žinoma, nesūdytų, nekepintų) ir pakabinti ant medžio ar pritvirtinti prie palangės iš lauko pusės.
Lesykloms gaminti tinkamos beveik visos medžiagos. Jos gali būti ne tik medinės ar plastikinės, bet ir šiaudinės, stiklinės. Puikiausiomis lesyklomis tampa net išskaptuotų moliūgų galvos. Lesyklas gali įsirengti ne tik nuosavus namus turintys paukščių mylėtojai, bet ir daugiabučių gyventojai. Tai nesudėtinga padaryti neįstiklintuose balkonuose. Galima pasigaminti tokią lesyklos konstrukciją, kuri leistų ją tvirtinti prie palangės iš lauko pusės. Paskui langą atsidarius į ją būtų galima kasdien priberti paukščiams lesalo.
Paukščius galima lesinti įvairiu maistu. Pavyzdžiui, vabzdžialesiams paukščiams, tokiems kaip zylės, geniai, bukučiai, tinka saulėgrąžos, sėmenys, nesūdyti, nerūkyti lašiniai. Kaip jau minėta, lesinti paukščius reikėtų nuolat – jeigu tik įmanoma lesalo paberti kiekvieną, ar bent kas antrą dieną.
Kai paspaudžia šaltukas, paukščiai kitur nebeieško maisto, tad paukščių lesinimas yra atsakinga pareiga, kurios kartą ėmęsis – turi tęsti iki pavasario. Maisto nebesiūlyti atėjus pavasariui. Sniegui pavasarį ištirpus, paukščių jau nereikėtų lesinti. Gamtai prabudus, paukščiai patys geba savimi vėl pasirūpinti.Galima po truputėlį mažinti porcijas, iš karto nenutraukti. Tada jau jie patys natūraliai sniegui nutirpus susiranda maisto. Viskas įvyksta dėl to sniego, jeigu jo danga stora – ji trukdo per susirasti lesalo. Taigi nereikia paukščių lesinti, kai nėra šalčių – pavasarį, vasarą, rudenį, kai jie patys gali susirasti maisto, o kai spaudžia stiprus šaltis, galima padėti jiems išgyventi. Kartais būtent dėl šaltų žiemų daug paukštelių žūsta, taip gali nutikti ir retesniems paukšteliams. Paukščių lesinimas, ypač tinkamu metu, tikrai atneša daugiau naudos nei pridaro žalos.
Būtų gerai, jei čia atsirastų tos paprastos lesyklėlės – butelio, perverto lakta, – nuotrauka. Tokią kone kiekvienas gali pasidaryti.
Neseniai kažkur buvo, norėjau parodyti, bet greitosiomis neradau 🙁 Ta nuotrauka ar piešinys gal net galėtų tapti rubrikos „prekės ženklu”. Bent jau sezono metu.
Taip nekaltai, taip vos matomai sninga, ir užvertė sniegu mano palangę su zylių pusryčiais …
O jei ir toliau taip bus, tai ir mums baltasis badas gali prasidėti – pasak radijo, ar ne Vilkaviškyje keliai neišvažiuojami… – Epidemiologai ir policija džiūgauja – žmonės užsnigti, lyg meškos, niekur nepajudės, viruso nenešios, o policijai nereikia šalti, laukuose ir keliuose neklaužadas vaikytis, medžioti…
Ornitologai paskaičiavo – po vienos tokios šaltos nakties zylutė praranda 10 g svorio. Kiek ji visa sveria (be plunksnų)? Jei nelesinsime, nepadėsime, kiek tokių šaltų naktų reikės, kad viena po kitos jos išnyktų? Anksčiau, kai ne daugiabučiuose gyvenome, kai kieme dubenėlis su šunelio ėdalu stovėdavo, kai sandėlyje ar tvarte vištų, kitų gyventojų būta, specialiai lesinti nereikėjo, nes aplink vis kažkokių nuobirų būdavo. Šiandien šaltomis dienomis reikia tuo pasirūpinti.
Ilgai trukusiais atkakliais ir sudėtingais moksliniais bandymais nustačiau, jog balandžiai ir zylės, ko gero, į girtavimą linkusios. Kai iškišu razinų saują, tuoj supuola ir išnešioja. O razina = sena raukšlėta vyn+uogė.
Kolegos tyrėjai, kas kokių kitų nuomonių šiuo klausimų turi?