Ar Lietuva susitars, kaip saugoti savo UNESCO pasaulio paveldą?

2020 – UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metai baigiasi. Praėjo ir šiems metams skirta baigiamoji konferencija. Ko pasiekėme būdami Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje UNESCO? Kokių tarptautinių užduočių neatlikome? Neabejojama, kad pasiekti ne visi tikslai. Visgi konferencijoje vieningai pabrėžta, kad norint gerinti Pasaulio paveldo sąrašo vertybių apsaugą Lietuvoje, valstybės institucijoms pirmiausia reikia susitarti, kaip saugoti tokį paveldą ir imtis glaudaus bendradarbiavimo, – rašoma Valstybinės kultūros paveldo komisijos pranešime spaudai.

Rengdama konferenciją, Valstybinė kultūros paveldo komisija siekė aukščiausiu lygmeniu pradėti diskusijas apie įsisenėjusias UNESCO pasaulio paveldo problemas. Galvosūkį, kaip tarptautiniu lygmeniu pripažinto mūsų valstybės kultūros paveldo apsaugą pakelti į aukštesnį lygmenį, sprendė institucijų lyderiai, naujosios kadencijos politikai.

Konferencijoje buvo dar kartą pabrėžta, jog trūksta aiškaus atsakingų institucijų veiksmų paskirstymo, nėra ilgalaikės išsaugojimo strategijos, vietovių stebėsenos, stokojama finansavimo, o moksliniai tyrimai vykdomi nepakankamai.

Lietuva, beveik prieš tris dešimtmečius prisijungusi prie UNESCO, įsipareigojo vykdyti bendrą tarptautinę politiką, o tapdama UNESCO konvencijų nare – perkelti šių tarptautinių dokumentų nuostatas į nacionalinę teisę. Akivaizdu, kad praktikoje buvo pasiekti ne visi tikslai.

Svarbu pastebėti, kad UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija numato, kad kiekviena vertybė privalo turėti tam tikrą valdymo sistemą, tačiau iki šiol nei viena pasaulio paveldo vietovė Lietuvoje neturi valdymo plano. Tai itin svarbu urbanizuotoms vietovėms – Vilniaus istoriniam centrui ir Kuršių nerijai dėl transporto ir turizmo srautų grėsmių suvaldymo.

Konferencijoje ne kartą minėta, jog UNESCO pasaulio paveldo statusas – tai ne tik didelė garbė, bet ir atsakomybė. Tačiau, jau ne vienerius metus Lietuva neturi nacionalinio UNESCO kultūros paveldo prižiūrėtojo, kas menkina Lietuvos vietą šioje organizacijoje. Tai galėtų būti vienas pirmųjų naujosios Vyriausybės uždavinių.

Norint išspręsti šias problemas, būtina tęsti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, įtraukti savivaldas, bendruomenes ir pagaliau susitarti, kaip gi turi būti saugomas pasaulio paveldas. Nes šiuo metu pripažįstama, kad vieningo požiūrio stoka neretai užkerta kelią minėtų problemų sprendimui. Pastaruoju metu pastebimas vis intensyvėjantis visuomenės įsitraukimas į kultūros paveldo išsaugojimo procesus, todėl kultūros paveldo politika turėtų būti ir tausojanti, ir lanksti – o tai valstybei nemenkas uždavinys.

Valstybinė kultūros paveldo komisija, būdama žinove kultūros paveldo apsaugos srityje, sieks atlikti prižiūrėtojo vaidmenį gerinant bendrą visų darbą – į problemų sprendimų paieškas įtraukiant įvairių lygių institucijas bei visuomenę.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą yra įrašytos 4 Lietuvos kultūros vertybės – Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinis lankas. Šiuo metu rengiama dar viena, jau penktoji – Kauno modernizmo architektūros nominacinė paraiška UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui.

Kauno modernizmo architektūros nominacinės bylos projektas ir tarptautinis patvirtinimas, kad jis atitinka administracinius paraiškai keliamus reikalavimus – bene ryškiausias UNESCO metų Lietuvoje minėjimo pasiekimas.

Anot Paveldo komisijos pirmininkės dr. Vaidutės Ščiglienės, „siekdami pasaulio paveldo statuso, privalome prisiimti ir tam tikrą atsakomybę bei įsipareigojimus“. Šiuolaikinėje paveldosaugoje varžomasi būtent gebėjimu valdyti pasaulio vertybes. Pirmasis Pasaulio paveldo centro įvertinimas – jau yra tam tikras įrodymas to, jog Lietuva yra pakankamai brandi valdyti šį procesą, išgirsti ir įtraukti visuomenę. Kitas žingsnis – galimybė būtent Kaunui įrodyti, jog jis yra pajėgus pasauliui pristatyti Kauno modernizmo (optimizmo) architektūrą.

Valstybinė kultūros paveldo komisija, paskatinuis UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metų paskelbimą, siekė ne tik paminėti vertybių įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą sukaktis, bet ir suvienyti naujos kadencijos Seimo ir Vyriausybės atstovų, Prezidento patarėjų, kitų valstybės institucijų lyderių, vietos valdytojų ir savivaldos atstovų svarbiausias mintis ir įžvalgas tam, kad pakeistume kultūros paveldo apsaugos kryptį ir pradėtume spręsti įsisenėjusias problemas.