J. Survilaitė. Atstumtoji išeivijos karta

Sofija Čiurionienė Kymantaitė 1919–1921 metų savanoriams rašė: Reikia žinoti viena! Laisvę ir nepriklausomybę savo kraštui galima iškovoti ginklu, bet…(ją) išlikyti tegali tik kultūringi, šviesūs ir išminingi žmonės.

Kur šiandien tokių šviesių patriotų, kokia buvo ir senoji išeivijos karta, ieškoti?

2020 m. rugsėjo 16 d. posėdžiavusi LR seimo ir PLB komisija žarstė vieni kitiems padėkas „už Tėvynei atliktus milžiniškus darbus“, kurių nė vieno konkrečiai taip ir neįvardijo… Apie PLB emigrantų konkrečius „milžiniškus“ darbus Tėvynei taip ir liko neužsiminta, nes jų nėra. O jei yra, kodėl nepaminėta nė viena nusipelniusio emigranto pavardė Lietuvai paaukojusi finansinę, kultūrinę ar mokslinę paramą?

Negali būti blogiau, kai PLP valdybos veikla tebekvepia senuoju sovietiniu tamsumu, politinių slinkčių Tėvynės likimo vingiuose neišmanymu, nevertinimu ir tautine išdavyste. Ypač į akis krinta iš naujų emigrantų išmesti senosios išeivijos pasiekimai politinės laisvės ir lietuviškos kultūros vertinime? Kodėl netęsiamas išeivijos įdirbis lietuviškos kultūros puoselėjimo baruose Vakarų Europoje ir pasaulyje? Kodėl niekur neminimi asmenys 50 okupacijos metų kūrę Tautos istoriją užsienyje ir nesivadovaujama jų giliai patriotišku pavyzdžiu?

Tautos istoriją kuria asmenybės, o  kur jos pasislėpusios šiandien?

Kodėl niekada nepaminimos ir nepagerbiamos Mamos, užsieniuose išmokiusios savo vaikus be jokų kaštų gražiai kalbėti, rašyti ir skaityti lietuviškai? Išeiviai tėvai net neįsivaizdavo, kad galėtų nemokyti savo vaikų Motinos kalbos, kuri vienintelė stipriai susieja kūdikio žodžius su jausmais, o jausmai būtini išauginti tikrą žmogų. Lietuviškas mokyklėles steigė ir finansavo patys tėvai. Mokymo būdais ir patirtimi dalinosi tie, kuriems svetimoje aplinkoje sekėsi gerai išmokyti savo atžalas lietuviškai.

O štai 21-jo amžiaus pirmame dešimtmetyje užsienyje gyvenančių vaikų mokymo vairą išdidžiai perėmė mama, kuri nė žodžio neišmokė savo sūnų lietuviškai, su jais nuo gimimo kalbėjo angliškai, o mokyklėlių išlaikymui išsireikalavo, kad apmokėtų Lietuva iš savo vargano biudžeto…

Kur pasislėpusios pavardės dabartinių turtingų emigrantų ir už milijonierių sėkmingai ištekėjusių lietuvaičių panelių, suteikusių konkrečią finansinę paramą Lietuvos senelių, invalidų, našlaičių vaikų namams, daugiavaikėms šeimoms, vienišoms našlėms motinoms? Kur tie šių dienų emigrantai/geradariai didvyriai?

Kodėl PLB veikloje viskas nukreipta į savo pačių pagarsinimus aukštame lygyje: pvz. kodėl LR konstitucijos ir vyriausybės pirmenybę spręsti lietuviškos pilietybės klausimus PLB prisiskiria sau!?

Survilaitės knygoje „Paralelės“, 2020 JAV išeivė žymaus išeivijos lietuvių Poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė nuogastauja: Taip norėtųsi, kad naujoji karta susidomėtų senosios išeivijos veikla, bet kaip tai padaryti – yra didelis iššūkis.

PLB valdybos kultūros komisijos pirmininkė duodama atsakymą (2016-07-17) į žurnalisto pasakymą, kad apie ŠLB-nę jis nėra nieko girdėjęs, pati būdama bendruomenės pirmininkė, nesugeba paminėti apie Šveicarijos išeivijos veiklą parašytų jau keturių reikšmingų dokumentinių knygų, plačiai atskleidžiančių Šveicarijos išeivijos veiklos pasiekimus Lietuvos okupacijos metais ir milžinišką labai konkrečiais darbais išreikštą išeivijos paramą atsikuriant Lietuvai.

Kuo LR spaudos, radijo ir televizijos rėmino fondo lėšomis(2018-2020) paremta ŠLB-nės surengta mėgėjiškų fotografijų paroda „Mes ir Jie“ stengiasi nustebinti Lietuvos gyventojus? Joje irgi neišliks nė vieno Tautai nusipelniusio išeivijos tautiečio, ir nė vieno Tautos geradario emigranto vardas. Galima įsivaizduoti, kaip tokio primityvumo parodą/dovaną Lietuvai priėmė ne vienas talentingas Vilniaus ar Kauno LR fotografijos sąjungos tarptautiniais apdovanojimais atžymėtas fotomenininkas, ką jis pamatė ir ką išgirdo iš ne tik primityvaus, bet ir politiškasi klaidingo vadovės paaiškinimo?

Lietuviškos kultūros metraščiai saugo užrašytus pavyzdžius, kaip mūsų senoji menininkų karta dėjo pastangas, kad prieškariu pasiektas vakarietiškos kultūros lygis nepražūtų sovietinės ideologijos griaužtuose. Štai E. Mieželaitis, giliais sovietinio režimo laikais išdrįso pareikšti savo nuomonę dėl keliamos politinės kompanijos (1958) prieš Aistį ir Brazdžionį, drąsiai pasakydamas: „Abudu jie didžiai talentingi, tikri poetai.“ Nesvarbu, kokia jų ideologija… Apie nuo režimo pasitraukusius lietuvių Rašytojus poetas M. Martinaitis atsiliepdavo kaip apie lietuviškos Tautinės literatūros pagrindėjus patriotiškumo, išskirtinio tautinio savitumo bei meninės išraiškos spalvų menininkus. S. Geda prisimena, kaip 1949-05-13 tarybinės Lietuvos komunistų partijos suvažîavime E. Mieželaitis svarstytas už lyrikos rinkinio „Tėviškės vėjas“ apolitiškumą ir dekadenciją, pasiteisino, kad visada mokėsi iš Brazdžionio, Kossu-Aleksandriškio ir kt., nes jie gerai žinojo prancūzų: Verlaino. Baudelairo (Baudelaire), Malarmo (Mallarme) ir Paulo Valerio (Paul Valery) kūrybą…

Talentingieji mūsų Tautos rašytojai užsienyje gelbėjo prieškarinį Tautos literatūrinį kraitį. Šių asmenybių vardai neturi būti ištrinti iš bendrosios Tautos istorijos. Štai keli pavyzdžiai:

„Turime parodyti, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus…“ – rašė Stasys Barzdukas drauge su Pranu Skardžiumi ir J. M. Laurinaičiu išleisdami  „Lietuvių kalbos vadovą“ (1950). Tos pačios nuostatos buvo kartojamos ir pagal J. Bačiūno ir Stasio Barzduko projektą JAV pradėtame leisti žurnale „Pasaulio lietuvis“ (1963). Tik nugriaudėjus paskutinėms II-jo pasaulinio karo salvėms pabėgėlių stovykloje Vokietijoje pasirodė A. Nykos Niliūno eilėraščių rinkinys „Praradimo simfonija“ (1946). Jo pastangomis tais pačiais metais išleistas Lietuvos rašytojų metraštis „Tremties metai“. Jame 72 lietuvių autorių poezijos ir prozos kūriniai. Kasmet pasirodydavo lietuvių autorių kūriniai: 1946 m. A. Škėmos „Svetimame krašte“; 1946 m. M. Katiliškio „Feljetonai“; 1946 J. Meko redaguotas avangardistinis „Kultūros žurnalas“; 1947 m. L. Dovydėno „Nuodėguliai ir kibirkštys“; 1948 m. P. Andriušio „Siela lagamine“; 1949 m. (JAV) N. Mazalaitės „Apversta valtis“… Visiems šiems  autoriams 1950 m. paskirti vakarietiški apdovanojimai…

Kokiais „pasiekimais“ po 30-ties atgimusios Lietuvos metų šiandien mus siekia pamaitinti dabartinė PLB valdyba? Kultūros komisijos (p. J. Kaspersena (Caspersen) sukurtas katalogas „Egzodika arba Pasaulio lietuvių rašytojų antologija“, Lietuvių Fondo lėšomis išleistas 2019-jų gegužyje išėjo primityvus, kaip neatsakingai neprofesionaliai nuaustas pasityčiojimas iš 50-tyje metų pasaulinėje literatūroje įsitvirtinusios lietuviškos išeivijos pasaulinio lygio Rašytojų – vadintų ir tebevadinamų Tautos autoritetais.

Tenka nubraukti ašarą pasklaidžius tokį katalogą/„šedevrą“…

„Egzodikos“ laiko traukinys nuvingiuoja per 5-6 dešimtmečius iki šių dienų. Atrinktų autorių amžiaus skirtumai siekia irgi 50 metų amžiaus skirtumus (pvz., V. Bogutaitė gm. 1934, o M. Blekas (Black) gm. 1982) Traukinyje susodinti 35 skaitytojams nieko nesakantys (išskyrus tik kelis žinomus tikrus rašytojus) vardai ir veidai. Kodėl LR Rašytojų sąjungos taryba, kelianti aukštus reikalavimus stojantiems į LRS, leidžia taip grubiai peržengti „Egzodikos“ autorei įgaliojimus, ir jokį rašytoją padaryti ir paskelbti  Pasauliniu Lietuvos rašytoju?

Tik ką Lietuvoje buvo išleista Lie­tuvos istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 m.“ Vienas žinomiausių išeivijos tyrinėtojų Lietu­voje pabandė šiame solidžiame leidinyje apžvelgti, kokius darbus per šimtmetį vardan tos Lietuvos nu­vei­kė už Atlanto gyvenantys lietuviai išeiviai (norintiems plačiau susipažinti – straipsnis 2019 birželio mėn „Bernardinuose“).

Pagalvokime, kaip turėtume puoselėti išeivių dr. B. Nainio, dr. V. Kamanto, senųjų išeivijos grandų – buv. PLB valdybų pirmininkų – sumanymus, subrandintas jų mokslinėse knygose, nes dabartinės PLB valdybos veiklos žemumos visiems seniai gerklėje stringa.

Gyventi svetimoje šalyje ir priklausyti Lietuvių Bendruomenei yra išskirtinis jausmas. Gražu, kai susikalbama bendru Tėvynės balsu, kai gyvenama taikoje su Dievu ir Žmogumi, o vadovo žvilgsnis nukreiptas ne į savęs garsinimą, o branginantis lietuviškus papročius, įsiklausantis į kiekvieno svetimoje šalyje apsigyvenusio tautiečio balsą.

Tik įgimti, šventi dalykai apsprendžia Žmogaus – Piliečio „dvasinės būties laipsnį, kuris yra apvirkščiai proporcingas materijos kiekiui“, – sakė visų gerbiamas kunigas Vaclovas Aliulis.