V. Valiušaitis. Antanas Valiukėnas – LAF ryšininkas su demokratiniais Vakarais II pasaulinio karo metais

Antanas Valiukėnas gimė 1913 m. Utenos apsk., Daugailių vals., Taukelių kaime, ūkininko šeimoje. Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Antanas Valiukėnas išėjo gerą žurnalistikos mokyklą: redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.

1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo žurnalą „Vairas“.

Sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė apie brolio Antano atsiradimą Berlyne rašo: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (iš tiesų – birželio 21-ąją, netrukus po Lietuvos okupacijos – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro [Kazio Škirpos] patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“

Išeivijos istorikas ir politologas Tomas Remeikis jo sudaryto dokumentų rinkinio anglų kalba „Lithuania under German occupation 1941-1945“ [1] įvadiniame straipsnyje rašo, kad amerikiečių pasiuntinybė Stokholme „vykdė savotiškas Strateginės tarnybos funkcijas ir ji buvo aprūpinama informacija“. 

Istorikas Augustinas Idzelis tas funkcijas apibrėžia konkrečiau: „Amerikos ambasada Stokholme tuo metu buvo savotiškas informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centras. Jų darbas buvo sekti, kas darosi Sovietų Sąjungoje, okupuotuose Baltijos šalyse, įskaitant Lietuvą. Informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centro vadovas buvo Briusas Hoperis (Bruce Campbell Hopper) (1892-1973) – profesorius iš Harvardo universiteto. Visi Kenedžių (Kennedy) vaikai buvo jo studentai Harvardo universitete. B. Hopperis turėjo labai artimus ryšius su Kenedžių šeima. Jis buvo laikomas Sovietų Sąjungos ekspertu. B. Hoperio padėjėju dirbo buvęs amerikiečių chargé d’affaires JAV pasiuntinybėje Kaune. Po Lietuvos okupacijos jis buvo perkeltas į Stokholmą“ [2].

Kokiu keliu informacija iš vokiečių okupuotos Lietuvos pasiekdavo JAV pasiuntinybę Stokholme, paaiškina T. Remeikis: „Svarbus tarpininkas čia buvo lietuvių bendruomenė Švedijoje. Tačiau lemiamą vaidmenį vaidino buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje Vytautas Gylys ir jo štabas.“ V. Gylys, informaciją iš Lietuvos antinacinio pogrindžio gautą per buvusią Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, perduodavo savo kolegoms amerikiečiams.

T. Remeikis nurodo, kad V. Gylys turėjo keletą tokių kelių: „Visų pirma tai buvo Antanas Valiukėnas, kuris išvengė sovietų okupacijos ir turėjo nuolatinį leidimą gyventi Vokietijoje karo metu. Ten jis užmezgė daugelį diplomatinių kontaktų, kurie palengvino pogrindžio medžiagos pristatymą į Stokholmą. Informaciją Valiukėnui teikė patikimi kurjeriai, kurie užėmė oficialias pareigas Lietuvoje ir, kaip vokiečių administracijos pareigūnai, turėjo teisę laisvai keliauti į Vokietiją“ [3].

Artimas Valiukėno pogrindžio veiklos bendradarbis, žinomas lietuvių išeivijos teisininkas VLIKe Bronius Nemickas nurodo, kad tas „patikimesnis ekspedijavimo būdas“ buvo per Švedijos karo atašė Berlyne pulkininką Kurtą Hermaną Juhliną-Danfeltą (Curt Herman Juhlin-Dannfelt) [4]. K. H. Juhlinas-Danfeltas nuo 1928 iki 1933 ėjo Švedijos karo atašė pareigas Baltijos šalims. Galima manyti, kad būtent tuo metu su lietuviais karininkais susiklostė abipusio pasitikėjimo santykiai, kurie išliko net ir pavojingomis karo meto sąlygomis. Iki pereidamas į profesionalią diplomatinę tarnybą, Kazys Škirpa dešimt metų (1928-1937) taip pat ėjo karo atašė pareigas.

Istorikas A. Idzelis šį ryšį patvirtina, pateikdamas papildomų detalių: „A. Valiukėnas visą medžiagą, kuria surinkdavo apie Lietuvą, per Švedijos karinį atašė pulkininką K.H. Juhliną-Danfeltą, kuris dažnai tarnybiniais reikalais vykdavo į Stokholmą, siųsdavo Vytautui Gyliui, Lietuvos pasiuntiniui ir įgaliotam ministrui Švedijoje. Tie visi raportai iš Berlyno buvo gauti V. Gylio. O V. Gylys visą medžiagą atiduodavo Amerikos ambasadai Stokholme“ [5].

Paties Lietuvos pasiuntinio V. Gylio ji buvo įteikiama JAV atstovui Švedijoje įgaliotam ministrui Heršeliui Vespasijanui Džonsonui (Herschel Vespasian Johnson). O jo pavaldinys, nepriklausomybės laikotarpiu dirbęs Amerikos konsulu Lietuvoje Haris E. Karlsonas (Harry E. Carlson), pasirūpindavo dokumentų išvertimu į anglų kalbą ir parašydavo paaiškinimus. Dera pažymėti, kad tie paaiškinimai bei komentarai, kaip su mūsų šalies padėtimi gerai susipažinusio diplomato, Lietuvos atžvilgiu buvo objektyvūs ir teigiami.

Tokiu būdu parengta medžiaga, drauge su įgalioto ministro ambasadoriaus Heršelio V. Džonsono lydraščiu, diplomatiniu keliu buvo siunčiama į Vašingtoną Valstybės departamentui, dalis jos – net ir  Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijai. Tokiu būdu vienas iš Lietuvos antinacinio pogrindžio tikslų buvo pasiekiamas: autentiška ir dokumentuota medžiaga apie lietuvių tautos kovą su nacistiniu okupantu bei jos pastangos atkurti paneigtą valstybinę nepriklausomybę, buvo perduodama Vakarams, kovojantiems prieš hitlerinę Vokietiją. Be abejo, tikintis ir laukiant pagalbos iš Vakarų. Šie dokumentai JAV Valstybės departamente ir Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijoje buvo perskaitomi, tačiau, pasak T. Remeikio, jie nepajėgė pakeisti sąjungininkų politikos Lietuvos atžvilgiu ir tarnavo tik kaip žvalgybos šaltinis.

T. Remeikio knygoje skelbiamos 74 (!) amerikiečių diplomatų pranešimai (depešos) ir jos aprėpia maždaug trejų metų okupacijos laikotarpį – pristatomi faktai liečia įvykius nuo 1941 m. vidurio iki 1944 m. pabaigos.

1945 m. gegužės 19 d. A. Valiukėnas sovietinės karinės žvalgybos „Smerš“ agentų Berlyne pirmąsyk buvo areštuotas. Suėmimo metu paimta A. Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį̨ Lietuvoje, antrąsyk ją užplūdus bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.

Istorikas Arvydas Anušauskas nurodo, kad Berlyne tuo metu veikė speciali iš okupuotos Lietuvos atsiųsta NKVD operatyvinė grupė, vadovaujama pulkininko Aleksandro Slavino. Ji esą turėjusi sulaikyti „karo nusikaltėlius“. „Vėliau paaiškės, – rašo A. Anušauskas, – kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta“ [6].

Antano sesuo E. Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“ [7].

Pats A. Slavinas, „perestroikos“ metais, beje, apsigyvenęs Vakarų Vokietijoje, taip aprašo Valiukėno areštą: „Eidamas iš vieno buto, kuriame budėjo, į kitą, kur buvo vokiečiai antifašistai, kapitonas I. Blochas pastebėjo nepažįstamąjį, važiuojantį dviračiu, kuris įdėmiai žvalgėsi į langus to buto, iš kurio kapitonas ką tik išėjo. Įsižiūrėjęs Blochas atpažino Valiukėną. Galvoti nebuvo laiko, todėl, priėjęs prie šio žmogaus visiškai arti, Blochas nukreipė į jį savo TT ir įsakė pakelti rankas. Po to jis atvedė Valiukėną į butą, kur budėjo antifašistai vokiečiai. Vienas iš jų tučtuojau susisiekė su manim, ir po valandos jau pradėjau tardymą“ [8].

„Slavino čekistų grupės sugaudytų asmenų kančių kelias prasidėdavo Berlyne Lichtenbergo kalėjime, kur minėtos grupės čekistai kvotė suimtuosius, pirmiausia stengdamiesi išgauti informaciją apie potencialias naujas aukas, – rašo Kovo 11-osios akto signataras Mečislovas Treinys, knygos apie A. Valiukėną „Gyvenimas – meteoro skrydis“ (2003) autorius. – Išgavus šią informaciją, suimtieji buvo vežami į Lietuvą, į Vilniaus Lukiškes ar NKVD vidaus kalėjimą, kur vėl buvo nuodugniai tardomi“ [9].

Tačiau tardymų Berlyne protokolų, išskyrus „Smerš“ tardytojų pradėtos ir nebaigtos kvotos niekieno nepasirašytą protokolą, Valiukėno byloje nėra, nors Slavinas tvirtina pats asmeniškai jį tardęs Berlyne.

Apie A. Valiukėno kalinimą Vilniuje išlikę labai nedaug informacijos. Kad jis čia buvo kalinamas, tardomas ir varginamas nežinojo nei jo giminės, nei pažįstami, jis negavo jokios materialinės paramos – maisto ar drabužių. Jis taip pat neturėjo jokių žinių apie savo artimųjų – motinos ir seserų, Berlyne likusios sužeistos žmonos Laimos, Vokietijos pabėgėlių stovyklose atsidūrusių pusbrolio Simeono ir brolio Mečio – likimą. Tai dar labiau apsunkino jo dalią.

Apkaltintas pagal RSFSR BK 58 str. 1a ir 11 dalis (vykdžius antisovietinę veiklą), A. Valiukėnas su enkavedistais nediskutavo, savosios veiklos, kurią jie laikė nusikalstama, neneigė. Apie savo rezistencinę veiklą Vokietijoje 1945 m. liepos 12 d. tardomas Vilniuje sakė: „Kaip Škirpos asmeninis sekretorius, aš turėjau perduoti į buvusias Lietuvos pasiuntinybes Amerikoje, Anglijoje ir kitose šalyse informaciją apie padėtį Lietuvoje, taip pat apie nacionalistinių [10] partijų ir organizacijų, esančių LSSR teritorijoje, veiklą“ [11].

Panašiai jis kalbėjo ir porą mėnesių anksčiau, 1945 m. gegužės 19 d. Berlyne kvočiamas „Smerš“ tardytojo, gvardijos kapitono Alchverzovo (Allachverzov): „Kaip sakiau anksčiau, mūsų uždavinys buvo sukurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Dėl to, turint omenyje, kad, pasibaigus karui, Lietuvos klausimas bus sprendžiamas tarptautinėse konferencijose ir Sovietų Sąjunga stengsis įrodyti, kad lietuvių tauta yra už Sovietų Sąjungą, mes siekėme surinkti kiek galėdami daugiau faktų apie nepasitenkinimo apraiškas Lietuvoje, kad šį medžiaga taptų konferencijoje įrodymu, jog Lietuvą būtina nuo Sovietų Sąjungos atskirti“ [12].

Lietuvos diplomatijos šefas ir pasiuntinys Italijoje Stasys Lozoraitis vyresnysis, jau paaiškėjus, kad A. Valiukėnas sovietų agentų pagrobtas ir išgabentas už „geležinės uždangos“, laiške rašytojui ir medicinos daktarui Juliui Viktorui Kaupui 1946 m. balandžio 29 d., Valiukėnui dar kalint Vilniuje, rašė: „Man labai malonu patirti, kad Tamstai pasisekė išlikti sveikam vokiečių kalėjime ir nepatekti į bolševikų rankas. Iš dr. Valiukėno, su kuriuo Tamsta bendradarbiavai, gaudavau daug svarbios ir gerai sutvarkytos dokumentacijos. Stebėjausi jo drąsa bei sumanumu ruošiant medžiagą ir surandant gerus susisiekimo kelius à la barbe des boches [13] ir dažnai bijodavau, kad vokiečiai nepagautų jo ir nepakartų. Gaila šito gero vyro, gaila, kad niekuo negalima jam padėti“ [14].

Kitaip tariant, tų 74 (!) JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius A. Valiukėnas – jo sumanumas šią informaciją gauti, analitiniai gebėjimai ją apdoroti, profesionaliai parengti užsienio kalba bei drąsa itin pavojingomis totalitarinio nacių režimo sąlygomis pristatyti adresatams demokratiniuose Vakaruose. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“ [15].

Netenka abejoti, kad A. Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be ambasadoriaus Kazio Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su K. Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų [16] rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą, nušalino Kauno komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai demoralizuoti bei išsklaidyti neįstengė.

Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:

„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.
2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.
3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.
4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui“ [17].

„Jį [laišką] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“. – Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“ [18].

Atkreipkime dėmesį: jau 1941 m. liepą lietuviams buvo visiškai aišku ką reiškia vokiečių atėjimas –  net ūkininkai tai suprato!

Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) centro Berlyne ryšiai per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karo atašė Berlyne pulk. Kurtą H. Juhliną-Danfeltą su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti.

Vilniuje Valiukėnas ilgai tardytas, o 1946 m. kovo 19 d. jam buvo paskelbtas LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuosprendis. Į pirmininkaujančiojo klausimą, kuris protokole neužrašytas, Antanas Valiukėnas be kita ko atsakė: „Aš kovojau už laisvą Lietuvą ir man, kaip žurnalistui, buvo svarbi demokratinė Lietuva su laisva spauda.“

Nuosprendis, kurį pasirašė LSSR NKVD Karo tribunolo pirmininkas justicijos majoras Choliavkinas, buvo paskirtas pagal Rusijos Federacijos, t.y. valstybės, kurios pilietis Valiukėnas nebuvo, joje niekada negyveno ir net nesilankė, Baudžiamąjį kodeksą. Jam paskyrė dešimties metų „pataisos darbų stovyklos“ ir penkerių metų tremties bausmę.

Mečislovas Treinys rašo: „Vilniaus kalėjimo Nr.1 viršininkui 1946 m. kovo 19 d. buvo pasiųsta „forma Nr.4“ 10-čiai metų nuteisto [kalinio A. Valiukėno] „tolesniam laikymui areštuotam“ [pod stražej]. Kalinimui nukreiptas į Tolimuosius Rytus, į Nachodką. Tiksli Antano išgabenimo į Sibiro lagerius data byloje nenurodyta. Čia nėra duomenų ir apie kalėjimo vietą (ar vietas), taip pat mirties aplinkybes“[19]. A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.

Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) tebuvo vos 33-ejų metų amžiaus…

Knygos „Gyvenimas – meteoro skrydis“ autorius M. Treinys pažymi: „Antaną reabilitavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas 1990 m. birželio 21 d. Jo reabilitacijos pažymėjimą pasirašė šio teismo pirmininkas Mindaugas Lošys. Manau, kad šis aktas teturi simbolinę reikšmę, nes jį ir jo idėjos bendražygius reabilitavo JOS DIDENYBĖ ISTORIJA“ [20].

Nuorodos:

[1] Lithuania under German occupation 1941-1945. Despatches from US Legation in Stichhom. Compiled and Edited by Thomas Remeikis. Vilnius: Vilnius University Press, 2005, 732 pages.
[2] A. Idzelis: amerikiečiai gynė lietuvius nuo lenkų puolimų. – DELFI, 2014 m. balandžio 12 d. Prieiga internetu: www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-idzelis-amerikieciai-gyne-lietuvius-nuo-lenku-puolimu.d?id=64093126
[3] Lithuania under German occupation 1941-1945…, 5 p.
[4] B. Nemickas. Trys Antano Valiukėno pranešimai demokratiniam užsieniui. – Naujoji Viltis, 1986, Nr. 19, 34 p.
[5] A. Idzelis: amerikiečiai gynė lietuvius nuo lenkų puolimų. – DELFI, 2014 m. balandžio 12 d. Prieiga internetu: www.delfi.ltWik/news/ringas/lit/a-idzelis-amerikieciai-gyne-lietuvius-nuo-lenku-puolimu.d?id=64093126
[6] A. Anušauskas, G. Sviderskytė. XX amžiaus slaptieji archyvai. Dingę Berlyne. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 118.
[7] E. Budnikienė. Pasiaukojęs Lietuvos bylai. – Tremtinys, 1993 balandis.
[8] A. Aleksas. Atpildas. – Tiesa, 1978 m. balandžio 3 d.
[9] M. Treinys. Gyvenimas – meteoro skrydis. Vilnius: Neolitas, 2003, p. 265.
[10] Protokole įrašyta formuluotė „nacionalistinės partijos LSSR teritorijoje“, be abejo, NKVD tardytojo, ne A. Valiukėno.
[11] LYA, f. K-1, ap. 58.  A. Valiukėno byla Nr. 3128/3, l. 56.
[12] LYA, f. K-1, ap. 58. A. Valiukėno byla Nr. 3128/3, vokas 235, l. 32.
[13] Bošų (vokiečių) panosėje (pranc.)
[14] Iš diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio laiškų, rašytų 1945-1947 metais. Parengė Rimantas Morkvėnas. – Kultūros barai, 2011 m. Nr. 2, p. 83.
[15] A. Idzelis: amerikiečiai gynė lietuvius nuo lenkų puolimų. DELFI, 2014 m. balandžio 12 d. www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-idzelis-amerikieciai-gyne-lietuvius-nuo-lenku-puolimu.d?id=64093126
[16] Politinė grupė, pasisakiusi už Lietuvos nepriklausomybę, tačiau rėmusi vokiečių reikalavimą nekelti nepriklausomybės klausimo vykstant karui, o besąlygiškai jungtis į kovą su bolševizmu; nepriklausomybės klausimas, atsižvelgiant į lietuvių šioje kovoje įnašą, esą būsiąs sprendžiamas karui pasibaigus.
[17] Kazys Škirpa: „Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti“. – Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2019 m. Nr. 2, p. 30.  http://www.rofondas.lt/wp-content/uploads/2019/07/NS_2019_228.pdf
[18] Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga. II laida. Vilnius: Žara, 2020, p. 468.
[19] Gyvenimas – meteoro skrydis…, p. 288.
[20] Ten pat, p. 266.

Lietuvos istorinę atmintį atkuria ir skleidžia Užupio bendruomenė

 

 

Finansuoja Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija