Lygiai prieš ketverius metus, 2016-ųjų lapkričio 19 d. Makedonijos sostinėje suskambo Lietuvos vardas. Tikrąja ir perkeltine prasme – žodžiais ir natomis. Skopjės Operos ir baleto teatre įvyko lietuvės kompozitorės Nerios Čepaitės-Goldberg baleto „Kleopatra“ premjera.
Lietuviško baleto premjera net ir Lietuvoje nėra kasdieninis įvykis. Kaip nutiko, kad makedonai atrado mūsų kompozitorės muziką?
2016-aisiais į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT), statyti L. A. Minkaus baleto „Don Kichotas“, buvo pakviestas rusų choreografas Vasilijus Medvedevas. Kaip tik tuo metu jis ieškojo muzikos naujam savo baletui „Kleopatra“, kuris turėjo būti statomas Skopjės Operos ir baleto teatre. Iki tol choreografo netenkino įvairių kompozitorių jam siūlytos kompozicijos.
Neria Čepaitė tuo metu dirbo LNOBT natografe. Baleto trupės direktorė Rūta Butvilienė pristatė ją V. Medvedevui, siūlydama pasiklausyti Nerios kūrybos ištraukų.
Šis susitikimas buvo lemtingas – abu kūrėjai suprato ilgai ieškoję vienas kito. Viena vertus, Neria jau seniai domėjosi senovės civilizacijų istorija, todėl Kleopatros tema jai buvo itin artima. Antra vertus, jau nuo ankstyvųjų studijų metų kompozitorė išsiskyrė ypatingu polinkiu kurti stambių žanrų formas – ji mielai rašė simfoniniam orkestrui, chorui, solistams. 2001 m., baigiant LMTA, suskambo jos „Requiem“. Panašių mąstelių kūrinių talentinga ir darbšti menininkė sukūrė ir daugiau. Tačiau nelengva buvo įgyvendinti tokių žanrų projektus. Koncertas, simfonija, siuita, opera… Šie ir kiti kūriniai dar nebuvo radę savo vietos po koncertų salės ar teatro stogu. Todėl galimybė parašyti muziką baletui, kurio metu scenoje ir orkestro duobėje turėjo dalyvauti apie 400 menininkų, Nerią pradžiugino ypatingai.
Neužilgo prasidėjo keli įtempto darbo mėnesiai. Kadangi choreografas ir kompozitorė atrado vienas kitą vėlokai, rašyti muzikai buvo likę labai mažai laiko. Neria kūrė dieną ir naktį. O pabaigus partitūrą, nebuvo apsieita ir be nuotykių. Artėjant premjerai, kompozitorė nuvyko į Skopję dalyvauti repeticijose. Ten buvo įsilaužta į jos kambarį ir pavogtas kompiuteris su visomis natomis bei garso įrašais. Teko per trumpiausią laiką įvairiais būdais mėginti viską atkurti. Pavyko. Premjera įvyko. Makedonijos žiūrovai buvo sužavėti spektakliu. Jis buvo noriai lankomas, „anšlaginis“. Autorė yra pasakojusi net kiek juokingų istorijų apie temperamentingųjų makedonų apsistumdymus eilėje, išpirkus bilietus į „Kleopatrą“. Baletas ne tik buvo, bet ir iš dalies tebėra rodomas. „Iš dalies“, nes šiuo metu dėl pandemijos Skopjės Operos ir baleto teatras nerodo jokių spektaklių. Tačiau jis tebėra repertuare. O šį pavasarį, karantino metu, „Kleopatra“ dar buvo rodoma nuotoliniu būdu.
Tais pačiais 2016-aisiais metais apie N. Čepaitę staiga prabilo ne tik Makedonijos, bet ir Lietuvos spauda. Pasirodė straipsniai, kuriuose pasakojama, kaip jauna perspektyvi, bet niekam nežinoma Lietuvos kompozitorė „išgarsėjo per vieną naktį“, buvo „makedonų nešiojama ant rankų“ ir pan. Sužibusi kaip kometa, žinia apie Nerią greit praskriejo per mūsų padangę ir vėl pradingo. O kompozitorė tuo tarpu dirbo toliau, brandino sumanymus naujiems baletams, rašė simfoninę „Kleopatros“ siuitą…
Kodėl staiga prabilau apie tai? Ketveri baleto gyvavimo metai lyg ir ne jubiliejus? O apie naują N. Čepaitės kūrinių premjerą lyg ir negirdėti?
Maždaug prieš du mėnesius Nerios draugus, kolegas ir jos kūrybos gerbėjus apstulbino netikėta žinia – 2020-ųjų rugsėjo 13-tą dieną Neria Čepaitė mirė. Iškeliavo, pakirsta ligos. Liko sumanymai, pradėti ir pabaigti kūriniai… Todėl atėjus baleto premjeros metinėms, trumpai prisiminkime kompozitorę, perversdami keletą jos gyvenimo puslapių.
Neria Čepaitė-Goldberg gimė 1976 m. 1995-aisiais ji baigė choro dirigavimą Kauno J. Gruodžio konservatorijoje. Dar besimokydama joje, Neria žavėjosi muzikos istorija, domėjosi kompozitorių biografijomis, noriai lankė muzikinį teatrą, eidavo į jį pasiruošusi – perskaičiusi libretus ir susipažinusi su partitūromis. Kaip prisimena bendramoksliai, Nerios akys sužibdavo, prabilus apie muziką. Baigusi konservatoriją, Neria Čepaitė įstojo į kompozicijos specialybę LMTA, prof. Vytauto Laurušo klasę. Čia jau antraisiais studijų metais ji pradėjo rašyti simfoninę muziką. Papildomai studijavusi dirigavimą (prof. J. Aleksa), ji gilinosi į orkestro instrumentų specifiką ir mėgino priversti orkestrą suskambėti įvairiausiomis spalvomis. Studijas vainikavo diplominis magistro darbas „Requiem“ kunigo R. Mikutavičiaus atminimui, kurį atlikti sutiko žinomi mūsų scenos meistrai – Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras (dir. Petras Bingelis) ir solistai S. Martinaitytė, V. Prudnikovas bei kiti.
Baigusi studijas, Neria daug dirbo savarankiškai. Analizuodavo partitūras, kūrė toliau. Atsivėrė ieškojimų kelias. Pradžioje dominavusi moderni ekspresionistinė stilistika pasikeitė kardinaliai – įžvelgusi savyje melodistinį talentą, Neria atsigręžė į tonalią muziką. Likusi ištikima sakralinei muzikai, didelių apimčių sceniniams kūriniams, ji pradėjo rašyti visiškai kitokia muzikine kalba – artima operetės, miuziklo stilistikai, neoromantine, neoklasikine, nevengė net ir populiariosios muzikos žanrų. Iš dalies šį virsmą įtakojo ir jos artimesnė pažintis su filmų kompozitoriaus Dž. Viljamso partitūromis, išsamus jų analizavimas. Ne mažesnį vaidmenį atliko ir asmeninė patirtis, suvokimas, kad eksperimentinė, avangardinė muzika pasiekia siauresnį klausytojų ratą. Kompozitorei buvo svarbu muziką rašyti publikai, o ne „stalčiui“, ji ieškojo kelio į klausytojų širdis, troško būti išgirsta, suprasta ir priimta. Šias mintis iliustruoja kompozitorės žodžiai, išsakyti pokalbyje su Audriu Antanaičiu „Alke.lt“ 2016-ųjų birželį. „Kompozitoriaus pašaukimas – rašyti melodiją ir teikti gėrį žmonėms“, – sakė ji.
N. Čepaitė-Goldberg dirbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 2014 m. ji papildomai baigė garso dizaino studijas.
Kaip bebūtų skaudu, kad Nerios kūrybinis kelias nutrūko, tačiau jos parašyta muzika liko. Įvairiausiomis formomis – pastebėta, palydėta triumfo, atlikta arba dar visai neatrasta. Dalį kūrinių galima išgirsti kompozitorės Youtube kanale, kiti kūriniai natų arba įrašų pavidalu yra saugomi asmeniniuose archyvuose. Teatsiveria šiai muzikai tolimesnis gyvenimas. O galbūt kada nors ir Lietuvos publika pamatys „Kleopatrą“.
N. Čepaitė-Goldberg palaidota Kaune, pirmose Romainių kapinėse.
***
2016-ųjų vasarą Alkas.lt studijoje su N. Čepaite apie muziką, kūrybą, klasiką ir modernybę kalbėjosi Alkas.lt redaktorius Audrys Antanaitis. Prisiminkime:
