Šių metų spalio mėnuo turėjo dvi svarbias mūsų istorinių asmenybių sukaktis. Tai mūsų laikų valstybės įžymaus veikėjo prelato Mykolo Krupavičiaus 135–erių metų gimimo sukaktis ir viduramžių Lietuvos valstybės stiprintojo Vytauto Didžiojo 590 metų mirties sukaktis.
Gaila, kad šios sukaktys nebuvo pilnai išryškintos. Iš įsimintinų spalio mėnesio datų galėtume pažymėti 1362 m. LD Kunigaikščio Algirdo pergalę prie Mėlynųjų ežerų, 1793 m. gimusį Simoną Daukantą – pirmąjį lietuvių kalba parašiusį Lietuvos istoriją, 1920 m. su Lenkija pasirašytą Suvalkų sutartį ir po poros dienų klastingai L. Želigovskio rankomis ją sulaužytą, užgrobiant mūsų sostinę Vilnių, 1922 m. nacionalinės valiutos – lito įvedimą, 1922 m. Pirmojo Lietuvos Respublikos Seimo išrinkimą, 1988 m. Lietuvos Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, 1988 m. Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvės
iškėlimą. Tačiau šiame rašinyje plačiau apsistosime taip pat prie svarbios įsimintinos istorinės datos – prieš 28-erius metus priimtos mūsų Konstitucijos, prie jos istorijos tarpsnių.
1992 metų spalio 25 dieną Lietuvos piliečiai visuotinės apklausos – referendumo būdu priėmė dabartinę Lietuvos Respublikos Konstituciją, įsigaliojusią lapkričio 2 dieną. Kalendoriaus lapeliuose Konstitucijos dieną žymi spalio 25–oji.
Konstitucija – tai lotyniškos kilmės žodis constitutio, reiškiantis nustatymą. Aiškiau tariant, tai pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis krašto politinės, teisinės bei ekonominės sistemos pagrindus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos įžangoje Lietuvių tauta primenama, kad lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje (…) atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją.
Jos pirmasis skirsnis pažymi labai svarbius, apibendrinančius dalykus, pavyzdžiui, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis), Lietuvos valstybę kuria Tauta, jos suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis), valstybinė kalba yra lietuvių kalba (14 straipsnis). Plačiau nenagrinėsime mūsų Konstitucijos skirsnių. Žvilgterėsime apskritai į Konstitucijos istorijos kelią ir raidą.
Konstitucijos istorijos eigoje buvo nerašytinės ir rašytinės. Nerašytinės konstitucijos susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių. Rašytinės konstitucijos susideda iš vieno arba kelių konstitucinių įstatymų, susisteminančių visas konstitucines normas. Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašytiniai, rėmėsi papročių teise. Labai buvo vertinamas ir pasakytas žodis. Tai atsispindi ir 1323 m. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laiške, rašytame dominikonų ordino vienuoliams: pirmiau geležis pasikeis į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį. (Internetinis psl.).
Rašytinės Lietuvos Konstitucijos pirmtakas buvo kanclerio Alberto Goštauto 1529 metais paruoštas Pirmasis Lietuvos Statutas. Visi trys Lietuvos Statutai atspindėjo kultūrinį ir teisinį Lietuvos gyvenimą, padėjo apsaugoti kraštą nuo svetimšalių antplūdžio.
Pirmoji visuotinė konstitucija, kaip laisvės raiškos teisinė politinė forma, buvo priimta 18 amžiaus antrojoje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, išsivadavusiose iš Didžiosios Britanijos kolonijinės priklausomybės. Ji tapo pavyzdžiu kitoms valstybėms, rengiančioms savo konstitucijas. Europoje pirmoji rašytinė konstitucija buvo priimta 1791 metais gegužės 3 dieną Lenkijos ir Lietuvos valstybėje prieš pat galutinį Žečpospolitos žlugimą. Tačiau ji pirmoji ir panaikino Lietuvos vardą, Lietuvos valstybingumo likučius.
Lietuvos Respublikai teisiniu požiūriu labai reikšmingas 1918 metų vasario 16 dienos Aktas. 1918 metų liepos mėnesį Lietuvos Taryba, pasikeitusi į Valstybės Tarybą, lapkričio 2 dieną priėmė Lietuvos Valstybės Konstitucijos pamatinius dėsnius. Juose buvo įrašytos pagrindinės piliečių teisės ir laisvės, panaikintos luomų privilegijos. 1919 metų balandžio 4 dieną Valstybės Taryba priėmė naujus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, pagal kuriuos buvo įsteigta Valstybės Prezidento institucija. Prezidentu tapo Antanas Smetona. Valstybės Prezidentui buvo pavestos vykdomosios valdžios pareigos. Įstatymų leidžiamoji valdžia, Prezidento rinkimas, vykdomosios valdžios priežiūra buvo palikta Valstybės Tarybai. 1920 metų birželio 10 dieną Steigiamasis Seimas priėmė jau trečią konstituciją – Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Šioje Laikinojoje Konstitucijoje įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Steigiamajam Seimui, vykdomoji valdžia Prezidentui ir Ministrų kabinetui.
1922 metais rugpjūčio 1 dieną buvo priimta pirmoji pastovi – nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija. Ją priėmė Steigiamasis Seimas. Įdomu pastebėti, kad joje, kaip ir dabar veikiančioje Konstitucijoje, pirmą kartą buvo nurodyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių, suvereninė valdžia priklauso tautai ir kad ją vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Steigiamajam Seimui buvo pavesta trejiems metams rinkti ir Respublikos Prezidentą. Pirmuoju konstituciniu Prezidentu buvo išrinktas krikščionių demokratų atstovas Aleksandras Stulginskis.
1928 metų gegužės 15 dieną priimta nauja Lietuvos Valstybės Konstitucija. Ji suteikė plačias teises Prezidentui, kurio darbo laikas buvo prailgintas iki septynerių metų.
Ketvirtasis Lietuvos Seimas 1938 metais vasario 11 dieną vėl priėmė naują Lietuvos Konstituciją. Prisimintina, kad panaikinus sovietinius okupacinius įstatymus, Atkuriamajame Lietuvos Seime 1990 metais ji trumpam buvo paskelbta galiojančia. 1938 metų Konstitucija dar labiau padidino Respublikos Prezidento galias. Jam buvo pavaldūs visi valstybės organai, jis galėjo bet kuriuo metu paleisti Seimą, skirti Ministrą Pirmininką ir kitus ministrus. Tačiau gynybos klausimu Prezidento įsakymas reikalingas Ministro Pirmininko parašo (XVIII skyriaus 138 straipsnis). Šiuo straipsniu remiantis Prezidentas Antanas Smetona be tuometinio Ministro Pirmininko Antano Merkio negalėjo duoti įsakymo priešintis 1940 m. sovietinio okupanto kariaunos žygiavimui į Lietuvą. Antanas Merkys buvo vienas iš tų, kurie Paskutiniajame posėdyje reikalavo nesipriešinti…
Taigi prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje galiojo trys laikinos ir trys pastovios Konstitucijos.
Kalbant apie Konstituciją, reikia prisiminti ir kitą labai svarbų dokumentą – 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimtą Deklaraciją, kaip valstybės tęstinumo Aktą. Prasminga, kad Lietuvos Respublikos Seimas, 1999 m. sausio 12 d. šiai Deklaracijai suteikė įstatyminę formą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės dokumentą. Laukiame iš naujai išrinkto LR Seimo, kad jis priims domėn daugelio Lietuvos visuomeninių organizacijų bei pavienių piliečių prašymus – įteisinti kaip Respublikos teisinį dokumentą ir 1941 metų Birželio sukilimo Deklaraciją dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo.
1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja tikras žmogaus ir piliečio teises. Žmogaus teisės yra ne įgyjamos, bet prigimtinės. Joms priklauso asmens neliečiamybė, žmogaus orumo apsauga, būsto neliečiamumas. Teisė į privatumą, į nuosavybę, minties, tikėjimo, sąžinės laisvę ir kt. Demokratinėje Lietuvoje Konstitucinis Teismas gali patikrinti leidžiamų įstatymų ar kitų aktų atitikimą Konstitucijai. Tačiau kalbant apie Konstitucijoje numatytas teises, reikia nepamiršti ir savo pareigų. Bene svarbiausia pareiga – Valstybės gynimas. Apie tai pasakyta XIII skirsnio 139 straipsnyje: Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. (…) Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Labai nesmagu girdėti, kad kai kurie Lietuvos piliečiai, rodydami savo teises, gėdingai vengia atlikti šią savo pareigą. Kai kas stengiasi ir susiaurinti mūsų valstybinės kalbos vartojimo erdvę, keisti laiko patikrintą abėcėlę, suniveliuoti Lietuvos Respublikos paso pirmojo puslapio įrašą, pakeisti tradicinės šeimos sampratą.
1940 metais sovietams okupavus ir aneksavus Lietuvą, buvo įvesta vadinamoji „Stalino konstitucija“, iš tikrųjų buvusi skraiste, dengiančia kruvinus okupacinės valdžios darbus. Ji buvo vien gerai surašytas propagandinis melo ir apgaulės pramanas. Pavyzdžiui, tos vadinamos konstitucijos 6 skirsnio 48 straipsnyje parašyta, kad garantuojama žodžio, spaudos ir kt. laisvė, o 50 straipsnyje – garantuojama sąžinės ir religijos, tai yra tikėjimo laisvė. Tačiau, kaip žinome, tikrame gyvenime to niekada nebuvo. Tai liudija kiekvienas sąžiningas žmogus, gyvenęs tuo metu Sovietijoje. Vien tik už pasakytą neįtinkantį sovietinei valdžiai žodį ar raštą – grėsė kalėjimai, tremtis, lageriai. Visi žinome, kaip buvo už tiesos žodį persekiojami Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos ir kitų leidinių leidėjai bei skaitytojai. Visa tai turėtume prisiminti. Prisiminti turėtume ir tūkstančius mūsų tautiečių, vienokiu ar kitokiu būdu nukentėjusių nuo kruvinų okupantų rankų. Turėtume su didžia pagarba prisiminti Lietuvos partizanus ir kitus laisvės kovotojus, kurie savo auka artino Lietuvos laisvės rytmetį ir laisvų piliečių laisvai priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją.
