Ištraukos iš Vytauto Kavolio knygos „Epochų signatūros“ (V. Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 424–439, 448, 454, 457–458 ir išnašos p. 543, 548, 549; visi kursyvai autoriaus).
Tai, ką vadiname tautiniu atgimimu, nėra vien lietuvių kalbos sugrįžimas į viešąjį gyvenimą ir individų pastangos atgaivinti kolektyvinę savigarbą. Tautiniai atgimimai (jų laikotarpis nėra pasibaigęs) – simbolinės pasaulio organizacijos ir žmogaus psichologijos kaitos dalis.
***
Galėtume lietuvių pasaulietinės rašto kultūros Didžiojoje Lietuvoje pradžia laikyti 1780 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių teismo rankraštyje palikusius nuostatus. Lietuviški nuostatai gal buvo tapę reikalingi grumiantis su 1769 m. toje pačioje ekonomijoje pratrūkusiu didžiausiu lietuvių valstiečių sukilimu (18 000 dalyvių) prieš ekonominę priespaudą dar „savoje“, Lenkijos–Lietuvos karalystėje.
Ieškant paties ankstyviausio žingsnio į Didžiosios Lietuvos lietuvių kultūros ir psichologijos pertvarką, kurios žymią, bet ne vienintelę savybę apibūdiname „tautiniu atgimimu“, galėtume juo laikyti tąjį 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimą, kuriame matyti naujų ir plačiau reiškiamų liaudies aspiracijų. Jei taip, tai „tautinio atgimimo“ ištakose įžvelgtinas suaktyvėjęs protestas prieš elitistinės ekonominės racionalizacijos pastangas.
Po trečiojo Lietuvos–Lenkijos padalijimo Lietuvą okupuoja rusų kariuomenė. Užverda sukilimas prieš okupantą. Pasirodo pirmieji politiniai atsišaukimai lietuvių kalba. Rašoma poezija, šaukianti į kovą už tikėjimą ir laisvę (Antanas Klementas). Neokupuota Lietuva (okupacijos šiais laikais turi nelauktų pasekmių) būtų likusi kultūriškai konservatyvesnė, mažiau „rezistencinė“, greičiau linkusi priimti hierarhinį principą ir jau įsigyvenusią subordinaciją lenkų kultūrai.
***
Praeitis – nebe Donelaičio kaimo „barzdotos gadynės“, kada samdiniai klausė šeimininkų ir lietuvininkai vokiškai nemokėjo, bet kunigaikščių (kada, bent XIV–XV a., lietuviai kaip tik skutosi barzdas, tuo atsiskirdami ir nuo savo valdomų stačiatikių slavų, ir nuo savo priešų kryžiuočių) ir dar senesni, priešistoriniai laikai. Apie šią praeitį dar niekad lietuviškai nebuvo rašyta (išskyrus Mažojoje Lietuvoje Kristupo Milkaus apie 1786 m. poemėlę „Pilkainis“): raštingo lietuvio santykį su savimi iki tol kontroliavo, Daukanto žodžiais, „svetima kalba, svetimą tiesą sakanti“.
Didžiojoje Lietuvoje Poška pradeda iškovoti lietuvių kalbai viso lietuvių istorinio kelio supratimo galią. „Šlovės dievaitė“ (bajoriška garbės samprata – pirmasis istorinio jausmo atgimimo vidinis postūmis) jam pasakoja apie senovės lietuvius:
Tarkit, kaip kitą kartą jie mušė rymionis,
Skitus, gudus, kryžiokus, totorius pagonis,
Kaipo anie mylėjo savąją tėvystę,
Kaipo šarvuoti gynė savo karalystę.
Viso to – garbės, savimi pasitikėjimo, tėvynės meilės, narsumo – trūksta šiandieniniams lietuviams. Praeities prisiminimas turįs išbudinti prarastąsias savybes.
Poškai svarbiausiais dalykais istorinėje praeityje buvo garbė ir tėvynės meilė. Simonas Daukantas 1822 m. „Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių“ pirmon vieton kelia „liuosybę [laisvę] mano bočių prabočių“ ir tai, kad senovės lietuviai „mylėjo dorybę, o neapkentė nedorybės“. Laisvė šiam pirmajam lietuviui liberalui reiškia ne vien tautinę nepriklausomybę, bet ir ekonominės vergovės bei tikėjimo prievartos nebuvimą.
Ši praeities samprata, ignoruojanti kiekviename empiriniame obuolyje šeimininkaujantį kirminą, buvo, žinoma, iliuziška, bet iliuzijų dvasiškai suskurusiam to laikotarpio lietuviui reikėjo turbūt labiau negu duonos. Iliuzijomis išsikovojama galvojimo erdvė, kurioje formuojasi utopinės galimybės ir kritiniai standartai.
Pirmą sykį po pusketvirto šimtmečio pastangų ją sunaikinti lietuvių raštuose reabilituojama pagoniškoji kultūra (ir tautosaka). Pagoniškosios kultūros reabilitacija pradiniais savo impulsais sutampa su „ekologinės etikos“ užsimezgimu.
Istorinė nostalgija, kilusi negausių pasauliečių rašytojų vaizduotėje, negreit pasieks platesnius žmonių sluoksnius. 1861 m. išleisto Kajetono Aleknavičiaus poezijos rinkinio „Pasakos, pritikimai, veselijos ir giesmės“ įvade rašoma:
Iš tiesų keistas reiškinys – lietuvis valstietis, paklaustas apie Lietuvos istoriją, apie kunigaikščius, apie lietuvių karus, apie senovės santvarką, apie politikos įvykius, visiškai nieko nežino; atvirkščiai, apie pagoniškąją mitologiją žino labai daug, vardais vadina dievaičius, pasakoja įvykių, nusitikimų, tiki ir bijo dvasių. Moka pirmykščių žmonių maldą ir kartoja žodžius, kurie būdavo tariami, šokinėjant per griovelį: „Tai tau, Dieve, tai man, Dieve“. Kartu priduria, kad tada buvę geriau ir laisviau, kol žmonės šitokiu būdu Dievą šlovinę.
Aleknavičiaus tekstas liudija, kad apie XIX a. vidurį praeities nostalgija gyva ir liaudyje. Remiasi ji, beje, ne istorija, kaip inteligentijoje, o kasdieniame kaimo gyvenime tebedalyvaujančiais pagoniškosios mitologijos fragmentais. Nors apgriautas, senesnysis mitologijos sluoksnis liaudies sąmonėje siejamas su laisve ir su gerove, tebefunkcionuoja.
Istoriniam ilgesiui atsirasti padėjo kiek anksčiau prasidėjusi pasaulietinės kultūros autonomizacija. Kultūros sekuliarizacija leido ilgėtis Vytauto ir ankstesniųjų, tad daugiausia pagoniškų laikų. Jei Vakarų Europoje romantikai dažnai ilgesingai žvalgėsi į krikščioniškuosius Viduramžius, niekas Lietuvoje nesižavėjo laikotarpiu, kada jau buvo išmirę paskutinieji gimę pagonimis.
XIX a. lietuvių kultūros modernėjimas prasidėjo ne kaip kova prieš daugelio branginamą tradiciją, tapusią inertiška našta (kaip XVIII a. Prancūzijoje ar XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Kinijoje), bet kaip pastangos atgauti prarastą tradiciją, užmirštus jos šaltinius. Stengiamasi tradiciją pagilinti, išgryninti, aprašyti, net, jei reikia, išrasti. Nėra kaip XIX a. vokiečių ir vėliau rusų nacionalizme „jaunos, barbariškos genties“ sąmonės. Lietuviai save laiko „senesniais už kitus“.
Vis dėlto šios pastangos ne konservatyvios, nes maža ką norima „išlaikyti“ tuometinėje būsenoje, bet (nuosaikiomis dozėmis) liberalios, romantiškos, utopinės, radikalios. Dinamiškasis atgimstančių lietuvių santykio su tradicija paradoksas – prieš pradedant veikti dabartyje, reikia susiformuoti praeitį, kurioje veikla įsišaknys.
***
Senųjų lietuvių patirtis su juos krikštijusiais vakariečiais – konkrečioji ankstyviausios religijos kritikos medžiaga. Daukantas vaizduoja legendinį krivių krivaitį, raginantį į kovą prieš kryžiuočius tokiu, gana tiksliu numatymu, ką atneša jėga peršami nauji tikėjimai:
Atėjo jau žmonės, kurie, norėdami jums liuosybę išplėšti ir amžinai pavergti, visaip jus vilios. Mokys jus sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuomet nepildys. Linkės jums mylėti artimą savo it patį save, vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras ir kruviną prakaitą… Jūs, dieną ir naktį dirbdami, nepakakinsit turtų ir gėrybių tiems kraugeriams, kurių kalbos nesuprasite… Paneigs anie jūsų bočių prabočių išmintingą tikėjimą, įstatymus ir apsiėjimus, nebeleis rašyti skaityti jūsų kalba, ant galo, išplėšę jums tą paskutinę priviliją, paskaitys jus pačius tarp savo gyvulių, dovanos, mainys, pardavos vienas kitam…
Daukantas turbūt pirmasis lietuvių kalba yra atkreipęs dėmesį į perversiškąjį kultūros naudojimo būdą, kai simboliai (šiuo atveju „artimo meilė“) naudojami pateisinimui jiems priešingo elgesio (eksploatacijos, persekiojimo ir žudymo).
Šią prievartą tikėjimo vardu tokiu mastu kaip lietuviai patyrusios tautos santykis su krikščioniškąja tradicija – istorikams susigrąžinus tuos kelius, kuriais Viduramžių Dievas buvo nešamas Lietuvon – jau nebegalės būti toks kaip airių ar lenkų.
***
Daukantas ilgainiui tampa svarbiausiu atgimstančios Lietuvos – ištvermingo (ir nelaukiančio atlyginimo) kultūros darbininko, dar, be to, ir nepriklausomo žmogaus – mitu.
Kitokių negu savo tikėjimo žmonių atžvilgiu Valančius buvo išskirtinai nešališkas: niekino juos visus. Šie vėlesnės, liaudžiai skirtos Valančiaus kūrybos motyvai grėsmingai kontrastuoja ankstyvesnės mokslinės „Žemaičių vyskupystės“ (1848) objektyvumui. Iš čia turbūt ir vėlesnis konfliktas su Daukantu. Žemaičių caras negalėjo laisvo intelektualo laikyti sau lygiu.
Iki 1841 m., kada caro valdžia nusavino parapijų ir vienuolynų smukles ir bravorus, Katalikų bažnyčia pati dalyvavo krašto girdyme.
Po 1883 m. dauguma nelegalios literatūros platinimo tinklų yra pasaulietinės orientacijos. Pajutę realią lietuvių grėsmę savo įtakai, nemažai konservatyvių kunigų prieš nelegaliąją spaudą kovoja, ją bažnyčioje iškeikdami, naikindami, kai kada jos platintojus įskųsdami valdžiai. Pasaulietinės ir religinės literatūros proporcijos spaudos draudimo laikotarpiu vis kinta pirmosios naudai. 1865–1882 m. pasaulietiškų leidinių – 24%, 1884–1895 m. – 60%, 1895–1904 m. – 70%. Bet pastarajame dešimtmetyje prasideda ir „katalikybės renesansas“ ir jos „demokratėjimas“ (Maironis, Tumas-Vaižgantas).
Religinę toleranciją Lietuvoje sugriovė baroko kultūra, ir po to tolerancija iki XX a. taip ir neatsigavo. Nuo „Aušros“ ši barokiška netolerancija vis labiau persimetė į „tikinčiųjų“ (t. y. organizuotų katalikų) ir „netikinčiųjų“ (t. y. visų kitų) santykius. Apie ne vien saviesiems humaniškos organizuotos religijos atsiradimą Lietuvoje galima kalbėti tik nuo Antrojo pasaulinio karo. XIX a. vidury neįsivaizduojama, kad lietuvis katalikų kunigas kalbėtų kaip 1988 m. Vilniuje Vaclovas Aliulis: „įvertinti ir paremti kiekvieną dorą pastangą, kad ir ne iš mūsų eilių ateinančią“. Ar tai vidinio brendimo, ar totalitarizmo patirties atnešta moralinė pažanga?
Parengė Dainius Razauskas
