Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse pagerbtas Tuskulėnų aukų atminimas

Rugsėjo 28 d., Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis pagerbė Tuskulėnų aukų atminimą. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai iškilmingai įnešė vainiką, buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės.

Ši diena skirta atminti ir pagerbti 1944–1947 m. NKGB–MGB vidaus kalėjimo rūsiuose kalintiems, kankintiems ir vėliau nužudytiems asmenims. Buvusiame Tuskulėnų dvare rasti 724 sovietų aukų palaikai. Dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu.

Per 1944–1947 metus NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar 7 mirė kalėjime neįvykdžius mirties nuosprendžio). 1994–1996 m. ir 2003 m. atlikus archeologinius tyrimus, Tuskulėnų dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai. Tik septynių iš jų buvo atiduoti artimiesiems ir Telšių vyskupijai, o kitų 717 sovietinio totalitarinio režimo aukų palaikai 2004 m. lapkričio 2 d. atgulė koplyčioje-kolumbariume.

Visą dieną, nuo 10 val. iki 18 val., lankytojams atverta koplyčia-kolumbariumas, nemokamai galima susipažinti su paroda „Tuskulėnų dvaro paslaptys“.

Taip pat vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumentinio filmo „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ peržiūra (režisierius Algis Kuzmickas).

Prieš 75 metus, 1944 m. rugsėjo 28 naktį, į Tuskulėnų dvarvietę įsuko brezentu dengtas sunkvežimis ir nuvažiavo į rytinėje parko pusėje buvusias dvaro arklides. Užsidarius arklidės vartams iš sunkvežimio buvo ištraukti dešimt sušaudytų lavonų ir suversti į iš anksto iškastą didelę duobę. Taip prasidėjo tragiška Tuskulėnų masinės kapavietės istorija.

Į Tuskulėnų masinę kapavietę buvo suvežti nužudytieji už labai skirtingas veikas: partizanai, jų rėmėjai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai, Armijos krajovos kariai ir rėmėjai, taip pat apkaltinti karo ar kriminaliniais nukaltinimais, nusikaltimu žmoniškumui, dalyvavimu Holokauste. Dauguma šių aukų – 613 – buvo kaltinti pačiu absurdiškiausiu sovietiniu kaltinimu – Tėvynės išdavimu.

Labai įvairios ir aukų tautybės: 559 lietuviai (sudaro beveik tris ketvirtadalius), 56 rusai, 52 lenkai, 38 vokiečiai, 32 baltarusiai, 18 latvių, 9 ukrainiečiai, 3 žydai, taip pat armėnas, čiuvašas, estas, uzbekas, osetinas, totoris, udmurtas.

Daugiausia aukų Tuskulėnuose užkasta 1945 m. kovo 2 d. – 42 žmonės ir kovo 21 d. – 45 žmonės. Buvo žudoma ir per lietuviams svarbias šventes: per 1945 m. Kūčias nužudyta 15, per 1946 m. Kalėdas – 17 žmonių.

Antropologai nustatė, kad dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu, panašiu į kirtiklį ar plaktuką – taip žudyti draudė net komunistų baudžiamoji teisė. Trylikai kalinių į galvą buvo šauta po keturis kartus, 4 kaliniams – po penkis kartus ir 2 kaliniams net po šešis kartus.

Remdamasis atpažintų palaikų tyrimais, Tuskulėnų tragedijos tyrėjas Severinas Vaitiekus daro išvadą, kad žiauriausiai buvo žudomi partizanai ir lietuviai, nacių okupacijos metu tarnavę vokiečių administracijoje ar vokiečių kariniuose daliniuose.

Ypač sadistiškai užmušti jauniausi mirtininkai, Marijampolės 1-osios gimnazijos moksleiviai, Tauro apygardos Vytenio būrio partizanai Vincas Baronas-Vyšnelis, Jurgis Bekampis-Šalmas, Algimantas Gustaitis-Kimas, Alfonsas Žukauskas-Lizdeika: nužudymo metu 1947 m. kovo 26 d. jie buvo badyti, durti, daužyti, kapoti ir šaudyti.

Tokį žiaurumą galėjo lemti ir budelių charakteriai, ir tai, kad per egzekucijas bei užkasant užmuštuosius buvo stipriai girtaujama. Archeologinių tyrimų metu duobėse rasta butelių dūženų ir kamščių: duobkasiai degtinę gerdavo nusikaltimo vietoje, tuščius butelius sumesdami tiesiai į duobę ant aukų. Budeliams buvo leidžiama gerti tik po šaudymo, bet, sprendžiant iš nužudymų braižo, šio nurodymo dažnai nebuvo laikomasi. Pinigai gėrimui ir užkandai žmogžudysčių metu buvo skiriami iš NKVD–MGB–KGB biudžeto.

Nužudytieji buvo užkasami arba visiškai nuogi, arba tik su apatiniais drabužiais. Tai buvo daroma dėl dviejų priežasčių: stengiantis nuslėpti nužudytųjų tapatybę bei apiplėšimo tikslais. Duobės būdavo iškasamos iš anksto, kai kurios jų naudojamos net kelis kartus. Tokiais atvejais, sumetus aukas, duobės būdavo užpilamos kalkėmis, dyzeliniu kuru ir apdengiamos tolio sluoksniu, o vėlesnių egzekucijų aukos metamos ant viršaus.

Iš NKVD-istų susirašinėjimo matyti, kad Tuskulėnų dvaras pirmiausia buvo pasirinktas dėl to, kad yra miesto teritorijoje: „atsižvelgiant į nepaprastai įtemptą padėtį Lietuvos SSR“ – bijota, kad nakties metu už miesto vežant nužudytųjų palaikus gali užpulti partizanai. Taip pat Tuskulėnai buvo netoli šaudymo vietos – KGB kalėjimo ir tuo pačiu pakankamai nuošali vieta. Taip Tuskulėnų dvarvietė pateko NKVD žinion ir buvo labai atidžiai saugoma.

Kaip masinė kapavietė Tuskulėnai naudoti iki 1947 m. balandžio 16 d., nes gegužės 26 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme. Nuo 1950 m. mirties bausmė vėl pradėta vykdyti, bet aukos jau buvo užkasamos Našlaičių kapinėse.

Archeologinių tyrimų metu Tuskulėnų dvaro teritorijoje atkastos 45 kapaduobės su 724 žmonių palaikais. Antropologams pavyko atpažinti 66 asmenų palaikus. 2004 m. sovietinio teroro aukų palaikai buvo perkelti į naujai pastatytą amžinojo poilsio vietą – koplyčią–kolumbariumą. Rezistencijos dalyvių pavardės buvo iškaltos buvusių KGB rūmų cokolyje, o Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje esančioje šaudymo kameroje įrengta paroda – pernai rudenį joje apsilankė popiežius Pranciškus.

Parengta pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centro informaciją.