V. Krištaponis. Generolo Povilo Plechavičiaus gyvenimas ir veikla

Povilas Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių k., Židikų vls. (dabartinis Mažeikių rajonas) ūkininkų šeimoje. Ši šeima, pagal žmonos giminę, priklausė bajorų luomui. Būsimasis generolas buvo antras šios gausios šeimos vaikas, nes be jo čia dar augo penki broliai ir šešios seserys.

Pradėjęs mokytis gimtajame krašte, 1908 m. Maskvoje P. Plechavičius baigė gimnaziją. Siekdamas aukštesnio išsilavinimo, jis 1911 m. baigė Maskvos komercijos institutą, o 1914-ųjų gegužės 13 d. Orenburgo kavalerijos karo mokyklą.

Kaip tik tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuriame teko dalyvauti ir P. Plechavičiui. Karo metu jam teko tarnauti carinės Rusijos armijos 5-jame kavalerijos dalinyje. Kovoti teko su vokiečiais, austrais, vengrais ir turkais. Tarnybą baigė turėdamas poručiko laipsnį.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai paskelbus, jog atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, lietuvių kilmės karininkai, tarp kurių buvo ir P. Plechavičius, gerai suprato, jog atsikuriančiai valstybei bus reikalinga ir sava kariuomenė. Tad tų pačių metų liepos 25 dieną, drauge su broliu Aleksandru, irgi karininku, slapčia parvyko į Tėvynę ir apsigyvenęs netoli tėviškės, pradėjo rengti savanorių partizanų būrius kovai prieš raudonarmiečius ir bermontininkus. 1918 m. lapkričio 15 d. Valstybės Taryba P. Plechavičių paskyrė Sedos apskrities apsaugos vadu. Dabar P. Plechavičius savo suburtus partizanų būrius pertvarkė į savanorišką kariuomenę: sudarė pusantros kuopos pėstininkų ir pusę eskadrono kavalerijos. Šis, palyginti nedidelis kariuomenės dalinys, vadovaujamas drąsaus ir sumanaus savo vado, stojo į atvirą kovo prieš „laisvę ant durtuvų“ nešusią bolševikų kariuomenę.

Štai keletas tos kovos pavyzdžių: 1919 m. sausio 4 d. vakare, per bolševikų revoliucinio komiteto posėdį, su trejetu savo karių, P. Plechavičius įsiveržė į Židikus (dabartinis Mažeikių rajonas) ir čia sumušė raudonarmiečius bei vietos ginkluotus bolševikus, kurių tarpe buvo 28 asmenys. Buvo 3 nukauti ir 24 sužeisti. 1919 m. sausio 23 d. įsiveržė į Renavą (dabartinis Mažeikių rajonas) ir sumušė pusę raudonarmiečių kuopos bet turėjo atsitraukti. Bolševikai negalėjo pakęsti P. Plechavičiaus ir jo vadovaujamo dalinio veiksmų, tad nutarė P. Plechavičių nužudyti. Tam tikslui 1919 m. sausio 24 d. jie išplatino atsišaukimą, kuriame siūlyta, jei kas nušaus bei pristatys P. Plechavičių, tam bus sumokėta 300 tūkst. aukso rublių. Tai sužinojęs, 1919 m. vasario 25- 27 dienomis, su savo kariais P. Plechavičius įsiveržė į Sedą (dabartinis Mažeikių rajonas), kur tuo metu buvo 1,5 raudonarmiečių pulko.

Kautynių metu žuvo apie 15 atėjūnų ir žymiai daugiau jų buvo sužeistų. Tuo pat metu 15 P. Plechavičiaus vadovaujamų karių įsiveržė į Žemalę (dabartinis Mažeikių rajonas), kur išvaikė ten buvusias dvi raudonarmiečių kuopas. Ne visada tada P. Plechavičiaus vadovaujamus karius lydėjo sėkmė. Štai 1919m. Sausio 28 d. raudonarmiečiai vėl puolė Sedą, iš kurios buvo priversti pasitraukti P. Plechavičius su savo kariais, palikę 8 savo žuvusius karius. Apie 1919 m. sausio 29 – 30 d. 30 P. Plechavičiaus vadovaujamų karių įsiveržė į Tirkšlius (dabartinis Mažeikių rajonas) ir iš miestelio išvijo raudonarmiečius, bet netrukus ir patys buvo priversti trauktis, nes iš Mažeikių atvyko 2 latvių batalionai. Tačiau netrukus, gavus iš Liepojoje buvusio Vokietijos kariuomenės dalinio vado paramą, P. Plechavičiaus vadovaujami kariai išmušė raudonarmiečius iš Mažeikių ir juos su savo 30 karių išvijo Viekšnių (dabartinis Mažeikių rajonas), Akmenės (dabartinis Akmenės rajonas) ir Kuršėnų (dabartinis Šiaulių rajonas) link. Vėlesniu laikotarpiu P. Plechavičiaus vadovaujami kariai sėkmingai šiuose kraštuose kovojo su bermontininkais, šiems atėjūnams neleisdami išplisti po Žemaitiją.

1919 m. vasario 18 d. P. Plechavičius buvo paskirtas Sedos, prijungiant ir Mažeikius, komendantu, o 1919 m. lapkričio 11 d. ir Mažeikių miesto bei apskrities komendantu.

Pasibaigus laisvės kovoms, ir tada bolševikai negalėjo už patirtus karo metu nuostolius su buvusia padėtimi susitaikyti. Buvo siekiama per savo bendrininkus Lietuvos Socialdemokratų Partijos gretose, P. Plechavičių nuteisti ir nubausti, girdi už per daug žiaurų priešų naikinimą. Teisme kaltinimą palaikė Seimo narė socialdemokratė Liuda Purėnienė. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte.“ Kaltinamasis buvo išteisintas.

Išvijus iš Žemaitijos raudonarmiečius ir bermontininkus, 1920 m. sausio 17 d. P. Plechavičius buvo perkeltas į Lietuvos kariuomenės 5-jį pėstininkų pulką 7-osios kuopos vadu. 1920 m. vasario 13 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. P. Plechavičiui su savo vadovaujamais kariais 1920 metais nepriklausomybės kovose dar teko kovoti su lenkais ties Seinais, Augustavu, Varėna ir kitur.

1920 m.spalio 18 d. P. Plechavičius buvo perkeltas į ulonų pulką, o tų pačių metų lapkričio 6 d. 2-jį ulonų pulką I-jo eskadrono vadu. 1921 m. kovo 30 d. P. Plechavičius su savo vadovaujamu eskadronu dalyvavo iškilmėse perimant iš latvių Palangą. 1920 m. gegužės 17 d. P. Plechavičius buvo paskirtas eiti I-jo raitelių (nuo 1922  m. balandžio 1 d. I husarų pulkas) pulko vado pareigas, 1922 m. kovo 31 d. buvo patvirtintas pulko vadu. 1922 m. rugsėjo 1 d. P. Plechavičiui buvo suteiktas majoro laipsnis.

Plechavičiui, kaip ir kitiems karininkams, teko nuolatos gerintis, gilinant savo profesines žinias. 1923 metais jis porą kartų buvo perkeltas į Daniją. 1924 m. rugpjūčio 15 d. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų mokymus Kaune. 1924 m. spalio 15 d. buvo komandiruojamas į Karo akademiją Čekoslovakijoje. 1926 m. rugsėjo 1 d. jis baigė Generalinio štabo akademiją „Škala valečna“ Prahoje. Ją baigus, P. Plechavičius buvo paskirtas Aukštųjų karininkų DLK Vytauto mokymų vadovu.

Kada Lietuvai grėsė pavojus prarasti savo nepriklausomybę demokratinio parlamentarizmo priedangoje ir kada iškilo būtinybė Lietuvoje valdžią keisti kariniu perversmu, 1926 m. gruodžio 17 d. P. Plechavičius buvo prisiėmęs sunkiausias pareigas: vadovavo perversmui, kuris mūsų Tėvynę tąkart išgelbėjo nuo bolševizmo grėsmės.

Po perversmo, 1926 m. gruodžio 31 d. P. Plechavičius buvo paskirtas Vyr. kariuomenės štabo kavalerijos inspektoriumi, o po keturių dienų pradėjo eiti dar ir Generalinio štabo valdybos viršininko pareigas. 1927 m. vasario 28 d. jam buvo suteiktas generalinio štabo pulkininko leitenanto laipsnis, o tų pačių metų rugpjūčio mėnesio 1 dieną buvo paskirtas generalinio štabo pulkininko laipsnis. 1927 m. kovo mėnesio pabaigoje P. Plechavičius buvo išrinktas į Lietuvos karininkų Ramovės seniūnų tarybą ir į prezidiumą. 1927 m. liepos 5 d. jis buvo paskirtas kariuomenės kavalerijos viršininku. Tačiau 1927 m. rugpjūčio 31 d. P. Plechavičius buvo atleistas nuo vadovavimo generaliniam štabui, paliekant tik kavalerijos pulko viršininku. 1929 m. vasario 10 d. P. Plechavičiui buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis (1936 m. gruodžio 28 d. laipsnis pakeistas į brigados generolo) ir pačiam prašant paleistas į atsargą.

Dirbdamas kariuomenėje praktiko darbą, mokėdamas lenkų, čekų, rusų, vokiečių bei latvių kalbas, nuolatos P. Plechavičius domėjosi užsienio šalių kariniais pasiekimais ir tai norėjo jei ne įgyvendinti, tai bent pritaikyti Lietuvos kariuomenėje. Tam tikslui jis parengė ir 1928 metais išleido praktikams skirtą vadovėlį „Jojų tarnyba, divizijos eskadronas ir mišri žvalgomoji rinktinė“.

Tarpukario metais P. Plechavičiaus nuopelnai buvo įvertinti. Už pasižymėjimus kovose prieš raudonarmiečius ir bermontininkus dabartinėse Skuodo, Sedos, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Akmenės, Papilės bei Kuršėnų apylinkėse, o prieš lenkus – Lentvario, Rykantų, Varėnos, Gardino, Beržininkų, Seinų, Suvalkų, Augustavo bei Jėvio apylinkėse, 1923 metais P. Plechavičius buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-jo laipsnio ordinu, o už kovas prieš bermontininkus, latvių šauliai 1926 metais jį apdovanojo Latvijos gynybos sąjungos bronzos medaliu. O kur dar kiti apdovanojimai? Pirmojo pasaulinio karo metais P. Plechavičius buvo apdovanotas Šv. Jurgio 4-jo laipsnio kryžiumi ir Šv. Onos 4-jo laipsnio ordinu, o tarpukariu: 1928 metais Savanorio medaliu, Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu, Italijos karūnos 2-jo laipsnio ordinu: 1929 metais Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu.

Pažymėtina, jog 1928 metais P. Plechavičiui buvo paskirtas DLK Gedimino 2-jo laipsnio ordinas. Tačiau tų pačių metų gegužės 10 dieną, generolas atsisakė šio ordino, nes anot jo, jį tai „žemina pagal pareigas kitų karių tarpe“. Gyvenant emigracijoje JAV, savo tautiečių 1952 metais P. Plechavičius buvo apdovanotas Amerikos lietuvių legiono garbės ženklu. O Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tik po kurio laiko nuo jos atkūrimo, P. Plechavičiaus atminimas buvo pagerbtas ir Tėvynėje, nes tik 2004 metais jis tebuvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties). Tuo tarpu Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, valstybės vadovai pirmiau stengėsi valstybiniais apdovanojimais apdovanoti netgi tuos asmenis, kurie bendradarbiavo sovietinės okupacijos laikotarpiu su sovietų slaptosiomis tarnybomis, vykdė genocidą prieš lietuvius bei priešinosi nepriklausomybės atkūrimui. Tai tebesitęsia iki šiol.

Plechavičius pasireiškė ir kaip šeimos žmogus. Vedė. Su žmona Irena, jau pasibaigus laisvės kovoms, susilaukė trejeto vaikų: dukters Irenos bei sūnų Povilo ir Norberto. Savo vaikus išauklėjo dorais žmonėmis bei karštais savo Tėvynės patriotais.

Jei P. Plechavičiaus kolegos karininkai ir kareiviai tik pradėdavo aptarinėti karininkus, pirmoje eilėje Nr. 1 jie statydavo P. Plechavičių. Šiems jis imponavo savo drąsa bei kariška išvaizda: greitos orientacijos, giliai viską apmąstantis, tiesus, raumeningas, plačių pečių, aukštas. Visos tos savybės atitiko visus karininko bruožus.

Tipiškos karininkui buvo ir P. Plechavičiaus charakterio savybės. Jis niekada nesivaržydavo dėl galios ar įtakos, niekam nesilenkdavo asmeninio požiūrio vedamas, niekada nesismulkindavo dėl menkniekių. Paskutiniais nepriklausomybės metais gyveno nuošaliai, niekada ir niekur nesiekdamas išgarsėti. Bet kai tik pašaukdavo pareiga, jis niekada neatsisakydavo jos atlikti ir būdavo visur, kur jo nuomone, jo buvimas lietuviškam reikalui buvo reikalingas.

Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje, 1940 m. birželio 15 d. P. Plechavičius su artimaisiais pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, 1941 metų vasarą grįžo į Tėvynę. 1944 m. vadovavo Vietinei rinktinei ir sugebėjo pasipriešinti dideliam vokiečių spaudimui ir tik jo dėka Vietinė rinktinė nepateko į frontą. Panaikinus ją, P. Plechavičius buvo gestapo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to į Dancigą (Gdanską), dar po to į Klaipėdą, kol galop buvo paleistas.

Karo pabaigoje ir pokario metais, su savo šeima P. Plechavičius gyveno Vokietijoje. Nuo 1949 metų, kaip ir daugelis lietuvių pasitraukusių nuo raudonojo maro, taip ir Plechavičių šeima apsigyveno JAV, kur gyveno P. Plechavičiaus motina. Gyvendamas Čikagoje, jis nuolatos domėjosi lietuviška veikla ir kultūriniu gyvenimu, o ypač lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikla. P. Plechavičius 1950-1959 metais ėjo šios organizacijos valdybos pirmininko pareigas, o nuo 1962 metų buvo jos garbės nariu.

Grįžtant atgal, pravartu pažymėti tai, jog analogiškai kaip ir gen. Petrą Kubiliūną, sovietų slaptosios tarnybos planavo P. Plechavičių pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti jį į sovietų zoną. Tam tikslui buvo užverbuotas buvęs Kauno miesto komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo pavesta nugirdyti P. Plechavičių ir jį pagrobti. Tačiau tai neįvyko tik laimingo atsitiktinumo dėka.

Mirė P. Plechavičius 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje ir buvo palaidotas tenykštėse lietuviškose Šv. Kazimiero kapinėse.

Generolo Povilo Plechavičiaus atminimas gyvas išliko iki mūsų dienų. Apie jį buvo parašytos ir JAV bei Lietuvoje išleistos dvi autorinės monografijos. 2008 m. spalio 4 d. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas jam skirtas paminklas (autorius Juozas Šlivinskas, architektas Kęstutis Linkus). Norisi tikėti, kad šis Lietuvos kariuomenės kūrėjas ir savo Tėvynės gynėjas visada gyvas išliks savo Tėvynę ir jos laisvę mylinčių lietuvių širdyse. Amžina Jam Šlovė!

Šaltiniai:

1. Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1961. – T. 23. – P. 119.
2. Gen. Povilas Plechavičius. – Brooklyn, 1978. – P. 300.