Prieš 75 metus, 1954 m. lapkričio 26 d., Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Jo kūnas buvo sudegintas, o pelenai užkasti kartu su kitų aukų pelenais – kad niekada nebegrįžtų į Tėvynę.
„Kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Bet aš vis tiek laikau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“, – toks buvo paskutinis partizanų vado žodis okupantų teisme.
Prieš dešimt metų, minint Jono Žemaičio-Vytauto 100-ias gimimo metines, nepriklausomos Lietuvos Seimas Joną Žemaitį paskelbė ketvirtuoju prezidentu – taip, kaip ir buvo numatyta laikinojoje partizanų konstitucijoje, 1949 m. vasario 16-osios LLKS tarybos deklaracijoje, pasirašytoje vieninteliame vyriausių partizanų vadų ir jų atstovų suvažiavime Minaičiuose.
Jonas Žemaitis-Vytautas buvo pagrindinis šio nepakartojamo istorinio įvykio organizatorius ir rengėjas. Šie, 2019-ieji, yra paskelbti Jono Žemaičio–Vytauto metais.
Ta proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pakartotinai išleido J. Žemaičio marčios, politinės kalinės, žinomos istorijos tyrėjos Nijolės Gaškaitė-Žemaitienės knygą „Žuvusiųjų prezidentas“ (knyga taip pat pirmą kartą išleista ir anglų kalba). Siūloma knygos ištrauka, kaip suimtą Joną Žemaitį–Vytautą Maskvoje priėmė Lavrentijus Berija, tuo metu įtakingiausias sovietų imperijos žmogus – tegul tai buvo trumpas, bet labai iškalbingas partizanų vado ir viso partizaninio pasipriešinimo pripažinimas.
Susitikimas su L. Berija
„1953 m. birželio 23 d. SSRS MVD 4-osios valdybos viršininkas gen. ltn. N. Sazykinas SSRS MVD vidaus kalėjimo viršininkui D. Talanovui pranešė: „L. P. Berijos nurodymu priimti suimtąjį Žemaitį ir laikyti jį atskiroje kameroje kaip kalinį Nr. 21. Rengti jam pagerintą maitinimą iš bufeto ir valgyklos“.
Lubiankoje J. Žemaitis patyrė visas kaliniui skirtas procedūras: kratą, sėdėjimą „bokse“, medicininį tikrinimą. Į kalinio asmens bylą buvo įrašyta diagnozė: miokardo distrofija. Ir nė žodžio apie paralyžių, nors vaikščiojo labai sunkiai.
Palyginti su bunkeriu, kamera atrodė kaip prašmatnus viešbutis.
Trečią dieną, 1953 m. birželio 25-ąją, 21 val. 50 min. „kalinys Nr. 21“ buvo iškviestas į tardymą. Jį nuvedė į trečią aukštą. 305-ame kabinete už stalo sėdėjo L. Berija. Pokalbis truko vieną valandą. Kitą dieną L. Berija buvo suimtas.
Berijos ir J. Žemaičio pokalbio turinys nėra žinomas. L. Berijos archyvai tebėra įslaptinti.
Esama įvairių hipotezių. L. Berija, norėdamas užsitikrinti valdžią, savo koziriu pasirinko „nacionalinius kadrus“. Prancūzų politologės Frankoisės Tomės (Francoise Thom) duomenimis, L. Berija buvo išsikvietęs „pasikalbėti“ ne vieną J. Žemaitį: iš gulago pas jį buvo atvežtas ir kalinamas Ukrainos unitų metropolitas Josifas Slipijus, keli Vakarų Ukrainos pasipriešinimo vadovai. L. Berija jiems siūlė reabilitaciją ir plačius įgaliojimus. Pokalbiuose su Ukrainos patriotais jis žadėjo suteikti respublikoms platesnę savivaldą ir atšaukti rusų kolonistus, ką jau buvo pradėjęs vykdyti. Ar panašų sandėrį L. Berija siūlė ir J. Žemaičiui?
1954 m. balandžio 14 d. LSSR KGB pirmininko pavaduotojo L. Martavičiaus slaptoje pažymoje J. Žemaičio nuskraidinimas į Maskvą traktuojamas kaip paprastas bandymas užverbuoti, tačiau vienas žodis – „deryboms“ – išduoda buvus platesnę J. Žemaičio nuskraidinimo pas L. Beriją potekstę. Dėl paprasto operatyvinio J. Žemaičio panaudojimo Lietuvoje ar radijo žaidimuose su užsieniu nebūtų reikėję taip skubiai lėktuvu gabenti jo į Maskvą. Matyt, L. Berija, jausdamas, kad artėja kovos dėl valdžios kulminacija, labai skubėjo, tačiau jį suėmus L. Martavičiui buvo geriau neprisiminti taip pat dalyvavus L. Berijos dvikovoje su komunistų partijos nomenklatūra – CK ir Politiniu biuru. Todėl L. Martavičius pabrėžtinai eskalavo J. Žemaičio operatyvinio panaudojimo versiją.
Tą pačią versiją SSKP CK 1953 m. liepos plenume, kuriame buvo pasmerkta „antipartinė ir antivalstybinė“ L. Berijos veikla, pakartojo A. Sniečkus. Jis pasakė, kad L. Berija buvo įsakęs J. Žemaitį atvežti į Maskvą, „kad pats jį ištardytų“. „Draugas Martavičius man pasakojo, kad Berija, ištardęs Žemaitį, pasiūlęs, jam padedant, sukurti Lietuvoje pogrindinę nacionalistinę organizaciją. Matote, pradžioje Berija išpūtė Žemaičio vaidmenį, o paskui siūlo Martavičiui sukurti tariamą pogrindinę nacionalistinę organizaciją, vadovaujamą Žemaičio“. Toje pačioje kalboje A. Sniečkus kaltino L. Beriją pogrindžio vaidmenį ir padėtį Lietuvoje „išpūtus“ tam, kad „įtiktų amerikiečiams, JAV prezidentui Eizenhaueriui, kuris praeitų metų rudenį kalbėjo, kad būtina išvaduoti savo kraujo brolius – Pabaltijo gyventojus“.
Martavičius tik liepos plenumo metu A. Sniečkui papasakojo apie tai, kaip L. Berijos verčiami Lietuvos čekistai nurodė tikrąjį represijų mastą.
Birželio 22 d. L. Berija susipažino su buvusio valstybės saugumo ministro pavaduotojo Riumino parodymais apie suimtųjų kankinimus ir tokiu būdu išgaunamus suklastotus prisipažinimus. Tą pačią dieną jis įsakė atvežti į Maskvą J. Žemaitį – matyt, norėdamas pats įsitikinti, ar teisingi yra Lietuvos čekistų pateikti dokumentai. Susitikęs akis į akį su Lietuvos „pogrindžio prezidentu“, galėjo turėti ir kitą tikslą: nuspręsti, ar pavyks tam tikru požiūriu padaryti jį savo sąjungininku, ir ne tik užsitikrinti paramą užgrobtuose kraštuose, bet ir palenkti savo pusėn pasaulio opiniją. Buvo paskelbęs, kad nedera prievarta diegti socializmo, kad reikia keisti nacionalinę politiką ir vietoje rusų valdininkų įdarbinti vietinius, kad būtina mažinti komunistų partijos vaidmenį ir demokratizuoti režimą. Reformų būtinybę galėjo pagrįsti tuo, kad okupuoti kraštai nesiliauja priešinęsi. Todėl L. Berijai reikėjo tikro ar tariamo pogrindžio, tada jis būtų galėjęs save laikyti tautų valios reiškėju.
Juk kaip tik tokios pat taktikos laikėsi ir vėlesni SSRS „reformatoriai“ – N. Chruščiovas ir Michailas Gorbačiovas, taip pat rizikingai žaidę „su ugnimi“ ir kiekvieną kartą, kai šis žaidimas peržengdavo leistinas ribas, pasitelkdavę tankus – tiek 1956 m. Budapešte, tiek 1968 m. Prahoje, tiek 1989 m. Tbilisyje, tiek 1991 m. Vilniuje. L. Berijos „reformų“ laikas buvo pats trumpiausias – tik trejetas mėnesių, todėl sunku spręsti, kaip šis eksperimentas būtų pasibaigęs.
Vis dėlto tai, kad J. Žemaitis buvo nugabentas „deryboms“ su L. Berija, reiškė aukščiausią okupuotos valstybės pripažinimą. Paradoksalu, tačiau tai buvo dviejų valstybių – okupuotos Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos – aukščiausių vadovų susitikimas. Pirmą kartą suimtas partizanų vadas buvo pavadintas ne „banditu“, o „lietuviško ginkluoto nacionalistinio pogrindžio vadovu“, „pogrindžio prezidentu“, „LLKS tarybos prezidiumo pirmininku“. L. Beriją suėmus, šie pataikaujant jam vartoti J. Žemaičio titulai Lietuvos čekistų ataskaitose buvo kruopščiai išbraukti.
Kitą dieną po susitikimo su J. Žemaičiu, 1953 m. birželio 26-ąją, per SSRS Ministrų Tarybos prezidiumo posėdį L. Berija buvo suimtas.
Ar jis prisiminė išvakarėse tardytą kalinį? Ar pasimokė iš jo laikysenos orumo?
Pats tapęs kaliniu, jau pirmomis suėmimo dienomis karštligiškai rašė verksmingus laiškus buvusiems bendražygiams ir prašė pasigailėti, kol pagaliau 1953 m. gruodžio 23 d. Maskvoje, Osipenkos gatvėje, požeminiame bunkeryje gen. mjr. Pavelas Batickis įvykdė mirties nuosprendį. L. Berijos kūnas buvo sudegintas krematoriume, o pelenai išbarstyti jo teritorijoje. Tuo metu toks krematoriumas tebuvo Butyrkų kalėjime – ten, kur beveik po metų buvo sušaudytas J. Žemaitis. Taigi L. Berijos auka pergyveno savo budelį ištisais vienuolika mėnesių.“
