Šis priesakas iš Tibeto. Pagal prasmę jis primena krikščionišką dekalogą, tik paprastesnis.
Tad prie ko gi neprisirišti ir kodėl? Prie įvairiausių šio pasaulio rolių (vaidmenų) ir tapatybių, „gausybės rago“ iliuzorinių vertybių. Nes visa tai klaidina, atitraukia nuo tikrojo (dvasinio) Aš.
Ir kuo tik žmogui pabuvot netenka, bejėgiu kūdikiu, vaiku, broliuku, seserim, mokyklos suolą daugel metų trinant, ateina laikas paauglystės šėlsmo ir svaigulys jaunystės nuostabios. Ir vis labiau, ir vis giliau patraukia žmogų tapatybės, rolės. Gražios mergaitės, kieto „bičo“, „moksliuko“, „panko“, „hipio“. Ateina laikas darbui, čia dar stipau prilimpa nauja rolė, gal būt ir nuolatinė, suprask iki duobės…
Taip žmonės pasiskirsto į atskiras grupes, dažnai ir priešiškas. Paaugliai ar jaunuoliai (be niekur, nieko) tik „sirgdami“ už kitą komandą, stoja į atvirą konfrontaciją, pliekiasi iki kraujų. Taip eina gatvė prieš gatvę, kaimas prieš kaimą, miesto rajonas prieš kitą. Ar kitokia konfrontacijos, karų prigimtis suaugėlių pasaulyje? Viskas prasideda nuo kitokios tapatybės – nacionalinės, religinės, luominės, kitų interesų ar pažiūrų. Sąrašas be pabaigos… Net du žmonės (šeimoje) gali susikurti pragarą. Nes prie „kažko“, skirtingo jau prisirišo – prarado savo tikrąją (dvasinę, bendrą visiems ir Viskam) tapatybę.
Mes ją pažinojom prieš trisdešimt metų, sąjūdžio laikais, kai stovėjome Baltijos Kelyje ir turėjome bendrą tikslą. Kuris savo svarbumu nustelbė asmeninius. Tuomet Vienybė tiesiog ore sklandė. Tada dar buvome lygūs. Lygūs iš principo, prasme teisine, pilietine.
Bet tai truko neilgai. Jau prie antrosios (Vagnoriaus) vyriausybės buvo pakelti atlyginimai teisėjams ir prokurorams. Pakelti žymiai, jie net keliolika kartų skyrėsi nuo atlyginimų eiliniams piliečiams. Bet tai dar ne svarbiausia. Naujos „viršūnėlės“ susigalvojo imunitetą (nepakaltinamumą). Seimo nario ar net šalies prezidento imunitetą dar galima panaikinti sudėtingame apkaltos procese. Kuriuo vėliau iš prezidento pareigų bus pašalintas Rolandas Paksas. Bet teisėjai ir prokurorai atsitvėrė tokia aukšta „tvora“ nuo tautos ir kitų valdžios institucijų, kad tapo išskirtine kasta, kuriems viskas galima.
Tiesa buvo keli atvejai, nuskambėję žiniasklaidoje, apie teisėjų korupciją. Išeinant Daliai Grybauskaitei, keliems teisėjams buvo uždėti net antrankiai. Bet tai tik – viešųjų ryšių akcija, nes nei vienas neatsidūrė kalėjime. Tokiais atvejais net atleidimai iš pareigų būna laikini, pervedant į kitas…
„Varnas – varnui, akies nekerta“, seniai žinoma tiesa. Valdžios ponai, kad ir priklausantys skirtingoms valdžios institucijoms, skirtingoms partijoms, lengvai randa „bendrą kalbą“ tarp savęs ir su oligarchais, užsimezga simbioziniai (abipusės naudos) ryšiai… Iš kur „pučia vėjas“ labai greitai susivokia didžioji žiniasklaida, ji tampa oficiozine – tarnaujanti ne bendram visos Tautos interesui, o valdžią turintiems. O „tie“- (tik statistiniai piliečiai), nepaklūstantys vieninteliam teisingam (oficioziniam) kursui tampa – „populistais“, „marginalais“ ar net „patvoriniais“…
Prie tokios poliarizacijos į atskiras grupes Vienybė tikrai ne „žydės“, dainuok nedainavęs. Vienybė kategorija dvasinė. Ji reikalauja principinės lygybės tarp visų piliečių. Kai kas lygybės sąvoką painioja su materialine lygiava. Lygiava neįmanoma, nes žmonės labai skirtingi savo darbštumu ar tinginyste, gabumais, išsilavinimu…
Bet ta principinė, teisinė, apjungianti visus piliečius ir žmones – lygybė dvasinė, visada buvo ir bus. Iš jos ateina teisingumo poreikis, jos įkvėpti dabar baltarusiai…
Tik ji tampa nematoma, nejaučiama, kai žmogus PRISIRIŠA prie savo teisėjo ar prokuroro mantijos, policininko ar OMON-ininko uniformos, seimuno ar redaktoriaus kėdės, bet kokios kitokios (laikinos) rolės, tapatybės ir pamiršta tą – tikrąją – amžnąją…
lietuviškieji lukašenkiniai palaipsniui mus užvaldo. Prisiminkite omono išpuolį Garliavoje. O vadinama teisėsauga puolė kurpti absurdiškas bylas. Kuo ne kaimyninės valstybės kopija?